Kauno centre veikia seniausia mieste dar tarpukariu įkurta laikrodžių taisykla. Joje jau daugiau kaip pusę amžiaus dirba vyriausia Kauno laikrodininkė R.Vaitkevičienė. Sausio 7 dieną jai sukako 77 metai.
Per tą laiką pasikeitė ir valstybinė santvarka, ir laikrodžių mados, ir žmonių įpročiai.
Kaip tai keitėsi? Ar vis dar „gyvos“ laikrodžių gegutės? Kur dingsta laikas? Apie visa tai mintimis ir pasidalijo patyrusi laikrodžių gydytoja.
– Nors puikiai, be jokio akcento kalbate lietuviškai, bet jūsų vardas – nelietuviškas. Kaip atsidūrėte Kaune ir laikrodžių taisykloje, kurioje dirbate jau 53 metus? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Vaitkevičienės.
– Aš – meilės emigrantė. Esu gimusi Rusijoje, mažame miestelyje netoli Archangelsko. Šokiuose susipažinau su lietuviu, kuris tarnavo sovietinėje armijoje. Susituokėme ir netrukus atvykome gyventi į vyro gimtinę Kauną.
Tai buvo 1966 metų rudenį. Iš karto pradėjau mokytis lietuviškai ir sutinkant Kūčias vyro giminėms pasakiau, kad manęs jau nepavyktų nuvežus į turgų parduoti, nes su lietuviais mokėčiau susikalbėti.
Rusijoje buvau baigusi buhalterės kursus, bet šis darbas nepatiko. Vyro tetos vyras buvo laikrodžių meistras. Jis pasiūlė pasidomėti šia profesija. Šio amato ir ėmiau mokytis. Iš pradžių įsidarbinau buitinės technikos taisymo įmonėje „Žaibas“. Po pusės metų atsirado vieta nedidelėje laikrodžių taisykloje, į kurią ir perėjau dirbti.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę šios veiklos nusprendžiau nenutraukti, įkūriau savo laikrodžių taisyklą. Dabar čia dirbame keturiese – visi labai patyrę meistrai.
– Kaip keitėsi laikrodžių mados? Kokie buvo laikomi prestižiniais? Kokį patartumėte įsigyti?
– Kai pradėjau dirbti, žmonės nešiodavo mechaninius prisukamus laikrodžius. Prestižiniais buvo laikomi paauksuoti laikrodžiai „Raketa“, kainavę apie 40 rublių. Taip pat tuo metu buvo gaminama labai daug įvairių žadintuvų.
Apie 1985 metus atsirado laikrodžiai „Orient“. Juos į Lietuvą atgabendavo į Japoniją plaukioję jūreiviai ir, kaip ir viską, kas buvo deficitas, pardavinėdavo iš po skverno. Žinau, kad kai vienai moteriai buvo paskirtas butas, ji už tai turėjo atsidėkoti – duoti kyšį, todėl pirko tokį laikrodį, už jį sumokėjo tada labai didelius pinigus – 400 rublių.
Vėliau atsirado elektroniniai laikrodžiai. Jų stiklai buvo gražūs, laikrodžiai šviesdavo, jų nereikėjo prisukti, nes veikė su baterijomis. Bet tokių laikrodžių dabar jau nėra.
Elektroninius laikrodžius pakeitė kvarciniai. Dabar tie, kurie domisi laikrodžiais, nori turėti, pavyzdžiui, „Rolex“ firmos gaminį. Bet dabar yra nemažai laikrodžių padirbinių.
Viena klientė, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, ten už 600 svarų įsigijo šveicarišką laikrodį. Jis sugedo ir grįžusi į Kauną moteris jį atnešė pataisyti. Atidarius dangtelį paaiškėjo, kad jo mechanizmas ne metalinis, o iš plastiko, vienalytis, jo negalima išardyti.
Domėjausi, kodėl taip yra. Pasirodo, patys šveicarai gamina ir tokius laikrodžius. Jų išorė atrodo kaip brangaus daikto, bet vidus pigus. Toks gaminys tyrėtų būti pigus, bet pardavėjai ne visada laikosi padorumo taisyklių.
Manęs dažnai klausia, kokį laikrodį pirkti. Atsakau, kad patarti, ar laikrodis geras, galiu tik tada, kai pamatau, kas yra jo viduje.
– Vis daugiau žmonių naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, telefonais, laikrodžiais. Ar jūs, laikrodžių meistrai, vis dar turite darbo?
– Buvo laikai, kai per dieną atnešdavo remontuoti po 60 laikrodžių. Dabar darbo dešimt kartų mažiau. Laikrodininkų amato niekas nebemoko, norinčiųjų mokytis iš meistrų labai mažai. Ši profesija yra nykstanti.
Bet yra žmonių, kuriems laikrodžiai patinka ir laikrodininkų paslaugų vis reikia. Ir tai ne tik pagyvenę kauniečiai.
Atneša ne tik ant riešo nešiojamų, bet ir pakabinamų ar pastatomų tarpukariu pagamintų, pavyzdžiui, „Gustav Berger“ laikrodžių, kurie muša valandas. Tokie Kaune taisomi tik mūsų taisykloje. Jau nyksta laikrodžiai su gegute, bet per metus 4–5 pataisyti dar paprašo.
– Ar dažnai sakote „neturiu laiko“ ir kur jis dingsta?
– Kuo daugiau metų sulaukiu, tuo dažniau šią frazę kartoju. Atrodo, kad laikas lekia vis greičiau. Nors dirbu tik kas antrą dieną, bet laiko stinga.
Aš jau ne vienus metus lankau baseiną, taip pat kasdien nueinu mažiausiai 10 tūkstančių žingsnių.
Draugauju su samariečiais, kai jie dovanų gauna senų laikrodžių, juos pataisau ir jie atitenka vargingai gyvenantiems žmonėms. Lankau kultūros renginius.
Bet savo gyvenimo be darbo neįsivaizduoju.
Labiausiai man patinka, kad dirbdama tokį darbą galiu bendrauti su žmonėmis. Tai didžiausia vertybė.
Esu sau pasakiusi, kad jei sveikata leis, dirbsiu iki sukaks 80 metų. Tiek metų buvo žmogui, kuris atvedė mane į laikrodžių taisyklą ir kai baigė dirbti laikrodininku.
– Bet kai turite laisvą valandėlę, ar susimastote apie laiko tėkmę, kaip praleistas laikas yra prasmingas?
– Laikrodis tiksi tik tik tik...
Turbūt visi suvokiame, kad einame link gyvenimo saulėlydžio. Nė vienas nesame pasirašę sutarties su Dievu ir nežinome, kada teks išeiti. Mano vyras iškeliavo prieš 35 metus. Buvo labai sunku.
Bet turiu dukrą ir sūnų, anūkų ir proanūkę. Turiu daug draugų ir pažįstamų žmonių. Todėl, kad ir kaip skubėtume, neturėtume laiko, svarbiausia pastebėti greta esantį žmogų, pabendrauti – tokios minutės prasmingiausios.
