Snežana pasakojo, kad prieš septynerius metus ji svarstė, ką galėtų nuveikti laisvalaikiu: ji turėjo neblogą darbą AB „Lietuvos geležinkeliai“, sūnus, kurį augino viena, jau buvo suaugęs ir mamos rūpesčio jam nereikėjo – tad jai norėjosi gražios papildomos veiklos, kuri turėtų prasmę.
Tuomet moteris internete perskaitė apie galimybę savaitgaliais priimti svečiuotis vaikus iš globos namų.
Kai kreipėsi dėl vaikų svečiavimosi, išgirdo rekomendaciją pirmiausia baigti GIMK mokymus. Į juos dažniausiai eina tie, kurie planuoja vaiką įsivaikinti ar globoti, kol jis užaugs, bet ten besilankydama moteris daugiau sužinojo ir apie trumpalaikės globos galimybę.
Po kursų ji tapo budinčiąja globotoja. Vaikai, kurių šeimose kildavo problemų ir įsikišdavo Vaikų teisės, pagyvendavo pas ją, kol situacija namie išsispręs. „Su labai sunkiais atvejais, apie kuriuos teko girdėti iš kitų globotojų, nesusidūriau – pas mane pagyvenę vaikai po kelių mėnesių grįždavo į šeimas ar pas senelius“, – sakė Snežana.
Pirmieji jos globotiniai buvo paaugliško amžiaus brolis ir sesė. Nors mergaitė buvo linkusi maištauti, globėjai bendrą kalbą su abiem vaikais rasti pavyko.
Ir vėliau moteris apsiimdavo globoti tik paaugusius, nuo 4–5 metų amžiaus, vaikus, kad galėtų juos ryte išlydėti į darželį ar į mokyklą ir pasiimti po darbo.
Tačiau per pandemiją ji liko be darbo, o tada specialistai ją įkalbėjo pagloboti mažą sunkios būklės mergaitę, kurios globos niekas nenorėjo imtis.
„Deimantei buvo 8,5 mėn., bet ji svėrė tik 4 kg, nenulaikė galvytės ir nesiversdavo. Didžiąją gyvenimo dalį ji praleido ligoninėje, turėjo įgimtą širdies ydą, dėl kurios jai buvo atliktos kelios operacijos, įstatytas širdies stimuliatorius. Taip pat sirgo sepsiu, plaučių uždegimu ir buvo taikoma dializė, iki 7 mėn. ji maitinta per zondą. Jos kūnelis, kai atkeliavo pas mane, atrodė kaip iš konclagerio – visas randuotas nuo operacijų, vaistų leidimo ir kitų intervencijų“, – atsiminė globotoja.
Be visų kitų problemų, mergaitė turi ir įgimtą alkoholinį vaisiaus sindromą. Deimantės biologinė mama su dukrele ligoninėje kurį laiką dar buvo. Vėliau, kai mažoji buvo perduota globotojai, buvo tikimasi, kad gimdytoja savo gyvenimą apsitvarkys ir vaiku pasirūpins pati. Tačiau po kurio laiko ji teisių į Deimantę atsisakė.
Snežana buvo nusiteikusi, kad mergaitė pas ją ilgai neužsibus, bet per tą laiką, kol bus, labai norėjosi jai kuo daugiau padėti.
„Jos atsilikusi raida mane neramino. Pradėjome lankyti ir pačios namie daryti įvairias mankštas ir masažus, kiek leido jos sveikatos būklė. Dienos metu ją daugiausia guldydavau ant kilimėlio ant grindų – tada vaikas nori judėti labiau nei gulėdamas lovytėje. Kasdien turėjome daug įvairiausių veiklų, pavyzdžiui, ergoterapeutų pamokyta, glostydavau ją šiurkščia kempine, kad ji pajustų savo kūno ribas. Vaiko raidos centre specialistų klausiau, ar ji iš viso kada nors vaikščios, ir jie patikino, kad duomenys tam yra“, – pasakojo Snežana.
Didelio globotojos ir specialistų rūpesčio dėka mergaitė, nors ir vėluodama, visko išmoko: 1 m. 2 mėn. pradėjo sėdėti, 1 m. 4 mėn. – ropoti, 1 m. 8 mėn. – vaikščioti. Kaip pastebi Snežana, mažylės raida labai pasistūmėjo į priekį tada, kai jos užmezgė tarpusavio ryšį, kitaip tariant, kai vaikas atrado saugaus prieraišumo jausmą – tai visiems mažiesiems labai svarbu.
Dabar Deimantė bėgioja ir šokinėja ant batuto, kaip visi vaikai, taip pat ir kalba, tik nepažįstamiems žmonėms jos tariamus žodžius dar sunku suprasti. Taip pat ji skiria spalvas, moka skaičiuoti iki 10 ir atpažįsta kelias raides.
Būtų negalėjusi užmigti naktimis
Daugiau nei prieš metus įvykiai pakrypo taip, kaip globėja neplanavo: „Įsivaizdavau, kad mes kartu būsime neilgai, bet išgirdau, kad tokio vaiko su rimtomis sveikatos problemomis tikrai niekas nenorės įsivaikinti ar imti nuolatinei globai – jam telieka augti globos institucijoje. Man tai pasirodė labai žiauru, juk visiems vaikams labai svarbu turėti žmogų, prie kurio būtų prisirišę, o globos įstaigoje darbuotojai nuolat keičiasi – kai kurie jauni žmonės greitai išeina kitur, o ir likusieji dirba pamainomis, tad kaskart pašaukęs mamą vaikas sulauks skirtingo žmogaus. Pati nuolatinės globos imtis nenorėjau, juk man jau 50 m., be to, man reikėjo ieškotis darbo, o su mažu ligotu vaiku nepadirbsi.“
Taigi moteris ilgai dvejojo, bet galiausiai ryžosi imtis nuolatinės Deimantės globos, nes tiesiog nematė kitos išeities. „Aš nė katės negalėčiau į gatvę išmesti, o čia juk vaikas... Pažįstami vis klausia, ar nesigailiu, kad to ėmiausi, ir aš tvirtai atsakau, kad nesigailiu – antraip naktimis neužmigčiau galvodama, kaip Deimutė globos namuose šaukia: „Mama!“ ir nieko neprisišaukia“, – sakė Snežana.
Mergaitė ją ir vadina mama, nors globėja jai karts nuo karto patikslina, kad ji – jos krikšto mama (kai ėmėsi laikinosios globos, ją ir pakrikštijo). Na, o pažįstami pastebi, kad jos abi per daugiau nei dvejus kartu praleistus metus labai supanašėjo.
Mėgsta šokius ir maudynes
Snežanai su globotine ilgą laiką buvo nelengva. Pradžioje mergaitė aplinkiniais visai nesidomėjo, bet netrukus prie globėjos prisirišo taip, kad nesitraukdavo nuo jos nė per žingsnį, ir į vonią nė minutei neišleisdavo. Ir sulaukusi trejų ji vis dar nesutinka likti kambaryje viena.
Be to, mergaitė gana nerami. Pagulėjusi ligoninėje vis skundžiasi, kad jai dūrė, skaudėjo, dėlto vis prabunda ir verkia naktimis.
„Taip, aš dažnai jaučiuosi pavargusi, o ir darbo ieškotis dar negaliu, tad tenka gyventi iš pašalpų. Tačiau smagu, kad galiu padėti kitam, tai tikrai džiugina širdį. Kitaip pasielgti negalėjau, manau, kad padariau taip, kaip reikalavo elementarus žmogiškumas“, – sakė Snežana.
Nuo spalio mergaitė pradėjo pratintis prie darželio, o tada prasidėjo ligos – kelias dienas nueina į ugdymo įstaigą, o tada savaitę ar dvi serga; kartą vienu metu susirgusi kovidu, gripu ir roto virusu, Deimantė buvo paguldyta į ligoninę.
Iki darželio peršalimo ligomis ji praktiškai nesirgo. Turbūt prisidėjo tai, kad globėja mergaitę nuo pat pradžių stengėsi grūdinti, juk vaikučių, kurie turi širdelės ydą, kvėpavimo takai silpni ir nuolat kimba įvairios ligos.
„Dar kai mano sūnus buvo mažas, man buvo sakyta, kad vaikas lauke vasarą turi praleisti 6 valandas, žiemą – 4 valandas per dieną. Tą patį stengiuosi daryti ir su Deimante, kasdien migdau ją lauke ar bent namie prie praviro lango, o vasarą apskritai gyvenome sveikuolių stovykloje ir miegojome palapinėje, daug vaikščiojame basos. Leidžiu jai maudytis vėsiame vandenyje birželio mėnesį ar rudenį, jei ji pati nori. O ji, būna, įkiša kojytes į jūrą ankstyvą vasarą, sušunka: „Šalta!“ ir tuoj po to: „Dar, dar!“ – su šypsena pasakojo globėja.
Ir pridūrė, jog nepaisant to, kad pavargsta, ji patiria su globotine daug džiugių akimirkų – pavyzdžiui, kai toji atėjusi ją apkabina, kai juodvi pasileidžia muziką ir šoka (mažylė šokti labai mėgsta) ar abi kalbasi ir juokiasi.
Globėjai norisi, kad mergaitė iki soties pasidžiaugtų vaikyste, juolab, kad neaišku, kas laukia toliau – jos širdies yda sunkios formos, ne tokia, kurią vaikas gali išaugti, tad medikai perspėjo, jog gali būti visko.
