Naujienų portalo lrytas.lt projekto „Wow Vilnius 700“ komisijos narys E.Laurinaitis save vadina tikru vilniečiu.
Ir jam ne vis viena, kas vyksta mieste, kas su juo daroma.
– Sausio 25-ąją su trenksmu paminėtas Vilniaus 700-asis jubiliejus. Kaip jūs apibūdintumėte savo santykį su Vilniumi?
– Vilnius – svarbiausias miestas mano gyvenime. Jame aš subrendau kaip žmogus, čia radau savo antrąją gyvenimo pusę, su kuria gyvenu daugiau nei 50 metų. Vilniuje užauginau vaikus, dabar čia ir mano anūkai.
Šis miestas svarbus ir man asmeniškai. Kai pradėjau intensyviai dirbti, buvau ties perdegimo riba, Vilnius mane gelbėjo. Namo grįždavau vaikščiodamas Senamiesčio gatvelėmis. Pusvalandžio, kartais valandos užtekdavo ir į namus įžengdavau ramus.
Vilnius taip pat siejasi su mano profesine karjera. Vilniaus universitete vykdyti moksliniai tyrimai, konferencijos buvo pagrindas mano profesiniam augimui.
– Kodėl žmogui taip svarbi jį supanti aplinka?
– Erdvė, kurioje augome, ypač pačioje gyvenimo pradžioje, žmogaus suvokiama kaip natūrali jo aplinka. Visa kita yra šiek tiek keisčiau, reikalauja prisitaikymo. Net nuvažiavę į šiltuosius kraštus, nesvarbu, kokie malonūs jie atrodo, turime prisitaikyti, nes tai nėra mūsų gamta.
Kai susiduriame su sunkumais ar reikia pamąstyti, susikaupti, tuomet gimtasis miestas, miestelis ar kaimas tampa tuo neįkainojamu resursu.
Reikia suprasti, kad bet kokia architektūra – ar tai kaimo medinė, ar miesto mūrinė – yra tam tikras šaltinis mūsų psichologiniam atsigavimui. To reikia kiekvienam žmogui.
– Kaip vilnietis, kokius miesto skaudulius pastebite?
– Bet kuri bendruomenė yra tiek subrendusi, kiek ji sugeba pasirūpinti savo silpniausiais nariais. Deja, turime aiškiai pasakyti, kad Vilnius nepakankamai rūpinasi neįgaliais žmonėmis. Daug svarbių įstaigų nėra pasiruošusios tinkamai priimti žmones, kurie nebegali vaikščioti.
Mūsų šalyje vis daugiau žmonių sunkiai vaikšto dėl amžiaus, įvairiausių ligų. Miestas turėtų prisitaikyti ir priimti juos kaip visaverčius bendruomenės narius.
Faktas, kad neįgaliesiems pritaikytų įėjimų daugėja, bet tikrai nepakankamai. Žmogui su vežimėliu net trys laipteliai – neįveikiama kliūtis.
Kitas dalykas – Vilniaus mieste turime transporto krizę. Rytiniai kamščiai – didžiuliai. 10 minučių kelias piko metu įveikiamas per 45–50 minučių. Tai trikdo ir ėda žmonių laiką. Miestui kenkia ir dėl kamščių išaugančios degalų sąnaudos. Labai neigiama prasme prisidedame prie šiltnamio efekto. Tai būtų dar vienas uždavinys būsimoms Vilniaus miesto valdžioms.
– Sakoma, kad tampame vis vakarietiškesni. Kokius vilniečių elgsenos pokyčius pastebėjote laikui bėgant?
– Nesu socialinis psichologas, tad mano įžvalgos šioje srityje nėra ekspertinės. Tačiau bendraudamas su pacientais pastebiu, kad jaunesni žmonės kur kas drąsesni keisti darbus. Jie ieško veiklos, kurioje galėtų realizuoti save, o ne kėdės, į kurią įsikibtų visam gyvenimui. Tai buvo būdinga ankstesnėms vilniečių kartoms.
Galima sakyti, kad naujoji vilniečių karta gerokai drąsiau tyrinėja gyvenimą ir eksperimentuoja su jo galimybėmis. Šis procesas išlaisvina žmonių kūrybinį potencialą. Todėl manau, kad vilniečių darbai gali pelnytai tapti vis įdomesni mums patiems ir pasauliui.
– O kokie Vilniaus pokyčiai pradžiugino jus asmeniškai?
– Gyvenu čia beveik septynis dešimtmečius. Mačiau apleistą, tiesiog akyse griūvantį Senamiestį. Bandyta statyti Vilniui visiškai nebūdingus pastatus. Dabar, ačiū Dievui, galiu pasakyti, kad mūsų Senamiesčiu verta didžiuotis.
Vilniaus senamiestį nuo daugelio vakarietiškų miestų skiria tai, kad jo gatvelės nėra tiesios, jos kreivos. Todėl paėjęs dešimt žingsnių ir apsidairęs pamatai vis kitą perspektyvą.
Daugelio gatvių pabaigoje stovi bažnyčios su dangų remiančiais bokštais. Tai labai gražu. Manau, kad pastarųjų dešimtmečių rūpinimasis Senamiesčiu – labai svarbus istorinis veiksmas. Mes saugome savo istoriją.
– Liūdna Lietuvos savižudybių statistika neaplenkia ir Vilniaus. Kokias psichologines sveikatos problemas reikėtų spręsti?
– Tarpasmeninis, žmogiškas ryšys, mokėjimas pajusti ir atjausti kitą visuomet labai svarbūs dalykai gyvenime. Manau, kad mūsų visuomenė turi su tuo susijusių problemų. Pavyzdžiui, vienas senų supratimų apie vyriškumo ir moteriškumo skirtumus.
„Vyrai neverkia“, – simboliškas pasakymas apie tai, kad vyrai neturi rodyti jausmų, o dar geriau būtų, jeigu jų ir nejaustų. Tai labai didelė bėda, nes visi jausmus turime, tai neišvengiama.
– Visą sausį saulės spinduliai vilniečius džiugino tik penkias valandas. Ar orai pasmerkia mus pilkoms mintims?
– Jeigu išorėje trūksta saulės, reikia jos ieškoti viduje. Yra daug įvairių renginių, kuriuose galima rasti pakankamai šviesos. Manau, kad ir mūsų Kalėdų eglutės, ir visai neseniai vykęs Šviesų festivalis suteikė progų pasidžiaugti.
Kalbant apie šviesos ir psichikos sveikatos ryšį, įrodyta, kad tamsiuoju metų laikotarpiu padaugėja depresijų. Jos taip ir vadinamos – depresijos, susijusios su šviesos trūkumu. Bet tai stebima visame pasaulyje, ne tik pas mus.
Manau, negalima sakyti, kad mums teko blogiausia dalia. Yra gana daug šalių, kuriose tamsa tęsiasi kur kas ilgiau.
***
Siūlykite savo idėjas vienoje iš septynių kategorijų: sveikata, kultūra, ekologija, švietimas, verslas (inovacijos), turizmas ir gyvenimo kokybė. Idėjas lrytas.lt siūlyti bus galima iki balandžio 3-iosios puslapyje Wow Vilnius 700.
