Tuomet 35-erių bedarbis, telekomunikacijų inžinierius, čekų kilmės austras Wolfgangas Priklopilas laikė N.Kampusch netoli jos tėvų namų užrakintą mažiau nei šešių kvadratinių metrų rūsyje be langų, su garsui nepralaidžiomis durimis iš betono ir geležies.
Savo aukai jis pasakė, kad namo durys ir langai užminuoti, o šeima ją pamiršo.
Pedofilas liepė N.Kampusch vadinti jį viešpačiu ir nuolat teigė, kad jos tėvai patys ją pardavę jam.
Mergaitė kentė seksualinę prievartą, fizines bausmes ir psichologines patyčias.
Iš W.Priklopilo vergovės N.Kampusch pavyko ištrūkti tik po 3096 dienų – 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją. Jai pabėgus iškrypėlis, tarp draugų žinomas dar ir Wolfio pravarde, kuriam tuo metu buvo 44-eri, po kelių valandų nusižudė.
Dabar 34 metų austrė N.Kampusch stengiasi padrąsinti žmones, patekusius į bėdą. Ji nepamiršta savo išsilaisvinimo dienos, nors jau praėjo daugiau nei 16 metų.
„Kartais jau galėdavau apie tai negalvoti, bet mano išlaisvinimo diena šeimai buvo svarbi, tad pirmaisiais savo laisvės metais praleisdavau su ja. Dabar važiuoju pas savo žirgus ir stengiuosi, kad diena man būtų kuo malonesnė“, – sakė N.Kampusch.
Prie namo, kurio rūsyje be langų buvo įkalinta aštuonerius metus, ji nuvyksta daugiausia kartą per metus. Anksčiau ten užsukdavo dažniau.
N.Kampusch dar neturi planų dėl „siaubo namo“ Štrashofe. „Yra nemažai namų, kuriuose buvo įvykdytos žmogžudystės. Juos naujai perdažo ir įsikelia kita šeima. Man tai nepriimtina“, – sakė N.Kampusch duodama interviu savo gimtajame Vienos mieste.
Šis pastatas nuo 2006-ųjų – privati jos nuosavybė. Namą perdavė Austrijos valstybė. Tik tą garaže buvusį rūsį Natascha liepė užpilti cementu.
„Net nežinau, ką darysiu su tuo namu. Tai – tikra našta. Kartais pagalvoju: o gal imti ir susprogdinti? Bet paskui pagalvoju: jei tai padarysiu, grius sode augantys medžiai, žus ten gyvenantys paukščiai. Todėl kol kas nieko nedarau. Be to, tas namas dabar brangus. O aš tikrai nesu turtuolė“, – prisipažino N.Kampusch, dar vadinama „mergina iš rūsio“.
Ją visuomet apima keistas jausmas, kai apsilanko Štrashofe: „Kaimynai mano, kad juos su manimi sieja ypatingas ryšys, bet aš niekada nebuvau jų kaimynė. Apie mano egzistavimą niekas nežinojo. Tarp mūsų nebuvo ir nėra kaimynams būdingo pasitikėjimo.“
Neseniai pasirodė jos nauja knyga „Būti stipriai“ („Staerke zeigen“). Čia N.Kampusch vėl grįžta į skaudžią praeitį, įtraukiančiai pasakoja apie savo gyvenimą ir pedofilo nelaisvėje patirtas kančias.
Daugelis manė, kad dėl patirto skaudaus likimo smūgio ji palūš, jai nepavyks susidoroti su dideliais vidiniais emociniais prieštaravimais. Kad N.Kampusch tapo neįtikėtinai stipria moterimi, norinčia kitiems suteikti tvirtumo, sukėlė ne tik susižavėjimą ja, bet ir daug pavydo.
„To nebūčiau galėjusi padaryti be daugelį metų trukusių terapijos seansų“, – neslėpė Natascha.
Dar ir dabar ji nuolat kreipiasi į psichologus, kad neprarastų dvasinės pusiausvyros, susitaikytų su savo sunkia trauma. Ar jai sapnuojasi košmarai, kai rašydama knygą grįžta į praeitį?
„Taip nutinka. Bet sapnai yra svarbūs ir apvalo dvasiškai. Kai sapnuoju košmarus, bandau juos kaip nors suvaldyti ir įveikti. Neverta jų apgaubti tylos apsiaustu ir slėpti psichikos sužalojimus.
Savo ruožtu ir svajonės man turi itin svarbią reikšmę. Nelaisvėje jos man suteikė jėgų ir norą gyventi“, – sakė N.Kampusch.
Viena didžiausių jos aistrų – rašymas. Dar būdama nelaisvėje ji kūrė savo išgalvotas mokslinės fantastikos istorijas. Natascha ir dabar svajoja išleisti mokslinės fantastikos romaną. Domisi ir poezija, kuri išreiškia jos išgyvenimus, mintis ir jausmus: „Rašau eilėraščius, bet nemanau, kad juos paviešinsiu. Poezija labiau skirta gurmanams. Kita vertus, tai ir galimybė sklaidyti nuo savęs skaudžias mintis.“
N.Kampusch semiasi stiprybės iš patarlių ir gyvenimo išminties. Antraisiais savo gyvenimo rūsyje metais vos vienuolikos metų mergaitė ant blogosios sieninio kalendoriaus pusės užrašė savo gyvenimo nuostatas.
„Būk stipri, nenuleisk rankų ir išgyvensi. Tau bus atlyginta. Būk drąsi. Viltis visada gyva“, „Tikėk savimi – tu nesi bevertė. Surask, kaip nusiraminti, ir viskas bus gerai“, „Niekas tavęs nenužudys. Būk drąsi.“
Dabar dvasinės tvirtybės suteikiančius žodžius ji saugo savo mobiliajame telefone: „Man patinka jodinėjant savo žirgu įveikti naujus iššūkius“, „Išbandymai skirti patikrinti tai, ką žinai, o ne tai, ko nežinai“, „Nereikia stengtis nuspėti ateities, reikia leisti jai išsipildyti.“
Trumpiausia nuostata: „Vyrai – pertrauka. Privalo būti.“
Ar ji turi gyvenimo draugą?
„Ne, jokio vyro mano gyvenime nėra ir šeimos kol kas neplanuoju. Anksčiau būčiau norėjusi vaikų, bet šiuo metu to negaliu įsivaizduoti. Juk nebūtina turėti vaikų, kad jaustumeisi tobula moterimi“, – įsitikinusi N.Kampusch.
Savo naujojoje knygoje ji nė karto savo grobiko nepavadino nei vardu, nei pavarde. Maniako, menkystos, kuris visiems laikams sugadino Nataschos ir jos šeimos gyvenimą.
„Viena vertus, visi žino jo pavardę. Ją paminėti – vadinasi, sumenkinti tai, kas jis yra, – pagrobėjas ir nusikaltėlis“, – paaiškino austrė.
Su asmens, kuris pavogė jos vaikystę, motina Natascha nėra kalbėjusi ir net nežino, ar ji dar gyva.
„Anuomet policijoje man parodė jos nuotrauką ir paklausė, ar ją pažįstu. Ją mačiau to asmens šeimos nuotraukose, bet visada buvau savo rūsyje, kai ji apsilankydavo. Name policija patikrino pirštų atspaudus ir iš pradžių stebėjosi, kieno jie. Papasakojau, kad dažnai buvau viršuje bute, kad jį tvarkyčiau“, – sakė Natascha.
W.Priklopilas visada ją žemino, vertė pusiau nuogą tvarkyti jo būstą, nuskuto jai plaukus. Tokiu būdu iškrypėlis norėjo parodyti, kad jis šeimininkas, o ji – tik jo vergė.
Ar Natascha dabar naudojasi pagalba namų ūkyje, kuri išvaduoja nuo skaudžių prisiminimų, susijusių su šiuo darbu?
„Ne, pati valau, net su malonumu. Įsileisti svetimą žmogų į savo butą – tai man daug didesnė problema.
Taip pat bijau, kad mano pasitikėjimu būtų piktnaudžiaujama“, – sakė N.Kampusch.
Jos nuogąstavimai ne be pagrindo. N.Kampusch yra sakiusi, kad po jos ištrūkimo į laisvę pasklido visokios sąmokslo teorijos, kurios ją suvaržė daugeliu atžvilgių ir ji nesijautė saugi.
Viena jų – esą per aštuonerius nelaisvės metus N.Kampusch paveikė vadinamasis Stokholmo sindromas. Tai psichologinis reiškinys, kai aukos ima jausti teigiamus jausmus pagrobėjams, nepaisant to, kad pagrobimo metu yra pavojus sveikatai ir gyvybei.
Bet, Europos ir JAV psichologų duomenimis, Stokholmo sindromas pasireiškia tik kas dvyliktai aukai. N.Kampusch ryžtingai neigia, kad ji priklausė ar vis dar priklauso tai kategorijai.
Pirmosiomis laisvės akimirkomis jai teko nusivilti ir kai kuriais žmonėmis. Natascha mėgino kreiptis į nepažįstamus praeivius, belstis į kaimynų duris.
Tik už pusės kilometro į savo namus įsileido senutė, kuriai ji pasakė: „Esu Kampusch. Kvieskite policiją.“
Pirmoji N.Kampusch knyga „3096 dienos“ tapo bestseleriu ne tik gimtojoje Austrijoje, bet ir kitose Senojo žemyno šalyse, Australijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Vokietijoje sukurtas to paties pavadinimo vaidybinis filmas.
„Niekada nepraraskite vilties“, – tokį patarimą N.Kampusch davė ir Madeleine McCann tėvams.
Trejų metų britė dingo 2007-aisiais kurortiniame Praja da Luso (Portugalija) miestelyje. Tėvai, palikę dukterį miegančią viešbučio kambaryje, su draugais vakarieniavo netoli esančiame restorane. Madeleine nerasta iki šiol.
Parengė Ona Kacėnaitė
