L.Philomene jau ketverius metus leidžiasi testosteroną – vieną injekciją kas dvi savaites. Hormonų terapija – pereinamoji dalis. Taip apibūdinamas procesas, kai translytis asmuo patiria fizinių, socialinių ir teisinių pokyčių, kad išreikštų savo lyties tapatybę. Prie to priklauso ir operacijos ar pavardės pakeitimas. L.Philomene kasdien daro nuotraukas savo pokyčiams įamžinti. Taip atsirado projektas „Puberty“ („Lytinis brendimas“).
– Autoportretais patvirtinate savo pokyčius. Ar buvo konkretus momentas, nulėmęs sprendimą būtinai pradėti hormonų terapiją? – vokiečių žurnalistai paklausė L.Philomene.
– Atostogavau nedidelėje Britų Kolumbijos (Kanados provincija) saloje. Ten perskaičiau Lauros Jane Grace, pankroko atlikėjos, kuri man labai patinka, knygą. Jos muzika ir knyga padėjo susivokti, kas esu.
Prisipažinusi esanti translytė L.J.Grace ne tik toliau kūrė dainas, bet ir liko populiari. Jau anksčiau ilgai galvojau apie testosterono injekcijas, bet ramybės nedavė mintis: ar esu pasirengusi žengti šį žingsnį? Perskaičiusi L.J.Grace knygą supratau: taip, tam jau esu pasiruošusi.
– Dėl kokių apmąstymų ir baimių ilgai delsėte?
– Dėl ekstremalaus kūno pokyčio, kuris socialiniu požiūriu vis dar nesulaukia deramo pritarimo. Nežinojau, kaip į mane reaguotų žmonės. Galiausiai supratau, jog vieną dieną dar labiau gailėsiuosi, kad tam nesiryžau.
– Kaip jautėtės po pirmosios testosterono injekcijos?
– Palyginti su tuo, koks man buvo svarbus šis žingsnis, pirmoji injekcija nesukėlė jokių emocijų. 2018 metų balandžio 20-ąją šeimos gydytojas man suleido injekciją. Štai ir viskas.
– Jokios pakilios nuotaikos, visiškai nieko?
– Vienu metu patyriau ir jaudulį, ir baimę. Tuoj po vizito pas gydytoją užplūdo karščio bangos. Lyg galėjau jausti, kaip po mano kūną plūsta testosteronas. Įdomus pojūtis!
Kartu tai sukėlė ir nerimo, nes tėvai apie injekciją nežinojo. Mane apėmė baimė, kad imsiu keistis. Baimė, kad per vieną naktį tapsiu visiškai kitokiu žmogumi. Bet greitai įsitikinau, kad likau Laurence ir vis labiau buvau savimi.
– Kokius savo kūno pokyčius pajutote vėliau?
– Pirmiausia pasikeitė mano balsas – pamažėle darėsi vis sodresnis. Paskui ant veido pradėjo augti plaukeliai – vis nauji iki dabar. Pirmaisiais mėnesiais hormoninius pokyčius galėjau jausti ir savo smegenyse. Šis labai intensyvus procesas pakeitė mano savijautą. Staiga nebegalėjau verkti. Tai atsitinka daugeliui translyčių vyrų, kurie pradeda leistis testosterono injekcijas.
– Sakėte, kad dėl testosterono poveikio vis labiau tapote savimi. Ką turite omenyje?
– Įgavau pasitikėjimo, esu sveikesnė, nes labiau susiliejau su savuoju „aš“. Tapatybės požiūriu tapau žaismingesnė: galiu patirti tai, kas vyriška, neprarasdama savo moteriškų bruožų. Tai vyksta vienu metu.
Turiu barzdą, bet nešioju ir rožines sukneles, lakuoju nagus. Jaučiu laisvėjimą!
– Panašu į sklandų pokyčių procesą. Kokia buvo skausmingiausia jūsų pereinamosios dalies akimirka?
– Kai tėvams pasakiau, kad man jau kurį laiką leidžiamas testosteronas. Jiems apie tai ilgai delsiau pasakoti. Pokalbis su tėvais tapo milžiniška kliūtimi.
– Kodėl taip ilgai laukėte?
– Pirmiausia pati turėjau apsispręsti dėl testosterono injekcijų. Sąmoningai pradėjau nuo nedidelės dozės, kad įvertinčiau, kaip į tai reaguoja kūnas. Po poros mėnesių dozę padidinau. Man reikėjo laiko drąsai sukaupti – tik tuomet galėjau papasakoti tėvams.
– Kaip abu reagavo?
– Jie buvo labai sunerimę. Jautė daug baimės dėl to, ar galėsiu saugiai gyventi, ar padarysiu sėkmingą karjerą. Tėvų reakcija buvo tiesiogiai susijusi su mano didžiausiomis baimėmis: jų nerimas susipynė su manuoju.
– Ar papiktino tėvų pasibaisėjimas?
– Ne. Jie nežinojo, koks galėtų būti mano gyvenimas. Nerimavo, nes nepažinojo translyčių žmonių, neturėjo pavyzdžio.
– Koks dabar tėvų požiūris?
– Nebeliko baimės. Jie pastebėjo teigiamus pokyčius, dėl testosterono poveikio pamatė daug stabilesnę mano emocinę būseną. Mano nuotraukų projektas „Puberty“ ir tėvams įrodė, kad ir būdama translytis asmuo galiu pelnyti profesinę sėkmę.
– Kodėl projektą pavadinote „Puberty“ („Lytinis brendimas“)?
– Translyčiai asmenys dažnai sako, kad pradėję leistis testosterono injekcijas patiria antrąjį lytinį brendimą.
– Ką turėtų atskleisti jūsų nuotraukų projektas?
– Norėčiau dalintis savo patirtimi iš arti. Taip arti, kad žmonės kada nors priartėtų prie mano laisvės. Tikiuosi, kad tokiu būdu jie išsiugdys daugiau supratimo ir atjautos translyčiams. Dauguma žmonių nepažįsta translyčių asmenų. Dėl to yra ne tik daug nežinomybės, bet ir smalsumo. Manau, kad daugeliui žmonių knieti žinoti, kaip atrodo translyčio kūnas.
– Daugelyje nuotraukų esate nuoga.
– Kadangi gerai jaučiuosi tokia, kokia esu, mielai rodau save ir nuogą. Translyčių asmenų kūnas dažnai pateikiamas kaip hiperseksualus, pavyzdžiui, pornografijoje. Gyvename tokiu laiku, kai nuogumo yra visur. Nepaisant to, translyčio žmogaus kūnas sukelia aršių ginčų.
Mano tikslas – nuplėšti nuo translyčio asmens kūno hiperseksualumo apdangalą. Norėčiau kurti skoningus aktus, nuotraukas, kurios nepavaldžios laikui, nes jų neapibrėžia dabartinės mados tendencijos.
– Koks skirtumas pačiai fotografuoti save ir leisti fotografuoti jus nuogą kitam?
– Didelis. Fotografuodama save valdau viską: objektyvo kampą, šviesą, pasirenku nuotrauką. Tai suteikia laisvės ir stiprybės. Tik aš sprendžiu, kaip save rodau. Tai – mano galios klausimas.
– Ar šis projektas pakeitė savivoką?
– Įgijau daug pasitikėjimo savimi. Iki šių nuotraukų bijojau pasirodyti interneto erdvėje.
Bet dėl šio projekto sumažėjo baimė, kaip mane galėtų matyti kiti žmonės. Šio sumanymo esmė – aš kontroliuoju savo gyvenimo istoriją.
– Dėl translyčių žmonių vyksta karštos diskusijos gal net daugiau nei anksčiau. Kai kurie žmonės nesupranta, kas vyksta, mato tik prarastą fizinę struktūrą, išskirtinumą, saugumo jausmo praradimą. Ką pasakytumėte šiems žmonėms?
– Norėčiau pasakyti taip: mano lyties suvokimas kitoks nei tavo. Neprivalai nieko keisti, jei to nenori. Kiekvienas gali apsispręsti, kokį norėtų matyti savo kūną. Bet nebijok panirti į apmąstymus apie lytis. Juk visi turime naudos būdami smalsesni.
– Ar nusiviliate dėl išankstinės nuomonės?
– Galiu suprasti kitų žmonių abejones. Kai tėvams pasakiau, kad esu translytė, tėvas tuojau pat apsigynė: „Bet aš esu vyras! Ir man malonu būti vyru!“
– Ar esama prielaidos, kurią dabar norite paneigti?
– Dažnai pasakojama, kad žmonės savo lytį gali pakeisti per naktį. Procesas daug lėtesnis, tai ir norėčiau patvirtinti savo nuotraukomis. Iki šiol ant mano veido auga vis nauji plaukeliai.
– Ką dabar reiškia būti moterimi ar vyru?
– Nėra vieno atsakymo į šį klausimą, nes nėra universalaus moteriškumo ar vyriškumo pojūčio. Manau, kad neturime atsisakyti ir visų lyčių kategorijų, kaip reikalauja kai kurie aktyvistai. Manau, kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti, kokia lytis jam tinka.
Norime ar ne, visi turime dvi puses: vyriškąją ir moteriškąją.
– Ar dabar galite vėl verkti?
– Atgavau emocinę pusiausvyrą ir pagaliau galiu verkti. Tai – laimė!
Parengė Ona Kacėnaitė
