Leonardas gimė ir augo Žirmūnuose, Rinktinės gatvėje (pradžioje tai dar buvo P. Eidukevičiaus gatvė) priešais Žalgirio stadioną, taip pat nemažai laiko leisdavo pas senelius Žvėryne. Dar ir dabar Žirmūnuose yra jo mamos butas, o Žalgirio stadiono vietoje jau dunkso modernūs stikliniai biurų ir daugiabučių pastatai.
„Seniau pro mamos buto langą matėsi Gedimino bokštas, kas, sakyčiau, paprastą butą blokiniame name kėlė į aukštesnę kategoriją, bet prieš kokius metus nebeliko paskutinio to vaizdo lopinėlio. Dėl tų užstatymų man šiek tiek gaila, aš sentimentalus žmogus, nors ir suprantu, kad miestas keičiasi ir progresas turi būti. Ta erdvė, tegu ir sovietmečiu, buvo neblogai suprojektuota: ten stovėjo ir Koncertų ir sporto rūmai, ir stadionas, ir uždaras bei atviras baseinas, ir Ledo rūmai, žodžiu, buvo įvairių veiklų epicentras, aš ten lankiau visokius užsiėmimus. Dabar tokio tipo vietos Vilniuje nebelikę, na, gal ją kažkiek atstoja ir miestiečius pasportuoti traukia Vingio parkas“, – pastebėjo Leonardas.
Jis iki šiol gerai atsimena, kaip tuomet, kai Žalgirio stadione vykdavo varžybos, apšvietimas būdavo toks ryškus, kad gerai apšviesdavo ir jų kiemą – tada jis su draugais iki vėlumos žaisdavo lauke net ir per lietų.
Besimokydamas 10–11 klasėje Leonardas su bičiuliais atrado įdomesnį užsiėmimą – pamėgo landžioti po senus apleistus pastatus. Vienu metu Katedros aikštėje vyko archeologiniai kasinėjimai ir, kai archeologai darbus baigdavo, tvorą perlipdavo ir į senienas pasidairyti užsukdavo Leo su draugais.
Jaunuoliai naršė ir po įvairius apleistus senamiesčio pastatus, tarkim, šalia rotušės, kur buvo „Maskvos“ kino teatras, o dabar yra „Rimi“ parduotuvė ir kitos įstaigos, ar Stiklių gatvės griuvenas, kur dabar – super prabangūs butai.
„Aš buvau vienas iš tokių žygių iniciatorių. Vienas mano draugas, dar neturėdamas vairavimo teisių, jau vairavo automobilį, seną „Moskvičių“, ir man duodavo jį pavairuoti, nors irgi neturėjau teisių – traukdavome dairytis po Vilniaus apylinkes, landžiodavome po apleistų dvarų pastatus, teko būti ir nerekonstruotame Užutrakio dvare. Tokie vaizdai užkuria fantaziją, taip ir norisi įsivaizduoti, kas ten galėjo vykti seniau“, – pasakojo Leo.
Ar per tokius nuotykius jaunuoliai nepatirdavo nemalonumų? Pašekovas atsakė, kad ne, tik sykį, kai dviese su draugu buvo pro užtvaras įlindę į anuomet uždarytą Šv. Kotrynos bažnyčią (viduje ji labai apgriuvus nebuvo, tik patalpos atrodė seniai nenaudojamos, buvo primėtyta kažkokių daiktų), išgirdo tamsoje žingsnius, labai išsigando ir spruko. „Taip ir nesupratome, ar ten buvo koks žmogus, o gal dvasios“, – nusijuokė Leonardas.
Į apleistus pastatus jis pasitaikius progai mielai įlenda ir dabar, o ypač mėgsta vaikščioti po Vilniaus senamiestį ir domisi jo istorija. Kad ir kiek čia vaikščiotų ir dairytųsi, vis pamato naujų gražių detalių.
„Man patinka ir tai, kad nors senamiestis dabar atnaujintas, jis nėra labai išblizgintas, jaučiasi ta senojo miesto dvasia. Apibyrėjęs tinkas man nekliudo, svarbu, kad pastatai negriūtų. Kad ir Šv. Dvasios gatvelė, einanti nuo Aušros Vartų palei buvusią gynybinę sieną – joje vaizdas toks, tarsi nusikeltumei į praėjusį amžių, ten ne kartą vyko filmavimai“, – su meile pasakojo Leo.
Užmiestyje jautėsi truputį asocialus
Palikęs Žirmūnų daugiabutį, studijų metais būsimasis aktorius kurį laiką gyveno Valakampiuose. Vėliau, sutikęs būsimą žmoną, ne kartą keitė gyvenamąją vietą, ilgesniam laikui užsiliko Užupyje, o dabar gyvena Paupyje.
Kurį laiką gyveno ir name užmiestyje, prie Didžiosios Riešės ir Kalino, bet gyvenimu ten nesusižavėjo.
„Gyvenimas name turėjo privalumų, vieta buvo graži, bet visgi atstumas iki miesto jautėsi, ypač tada, kai kažką užmiršęs namie turėdavai grįžti pasiimti. Be to, gyvendamas užmiestyje aš pradėjau jaustis truputį asocialus. Gal kažkam ir patinka būti atokiau nuo šurmulio, bet man norisi, kad draugai būtų arčiau“, – apie netikėtą sprendimą namą iškeisti į butą sakė aktorius.
Neperpranta kilpinio eismo logikos
Dabar mieste Leonardas su šeima jaučiasi gerai, privalumas ir tas, kad jiems su žmona dabar užtenka vieno automobilio, daug kur nueiti gali pėsčiomis ar nuvažiuoti dviračiu.
„Tik mane nervina kilpinis automobilių eismas Vilniaus Senamiestyje ir visi tie kelius užtveriantys grybukai, kuriuos karts nuo karto vairuotojai ar šiaip išgėrę žmonės nuverčia. Iki šiol neperprantu tos logikos – tarkim, tam, kad iš Pylimo gatvės patekčiau į Paupio gatvę, turiu daryti didžiulį ratą“, – pastebėjo pašnekovas.
Jį erzina ir tai, kad kartais nuvykęs į vaikystės namus, neranda vietos automobiliui pastatyti – ten, kur seniau buvo erdvi stovėjimo aikštelė, dabar stovi Generalinės prokuratūros pastatas.
„Žinoma, kamščių ir automobilių stovėjimo aikštelių problemas mieste išspręsti sudėtinga. Kartą, kai diskutavome apie tai su draugu, jis pasiūlė tokią mintį: kai statomas naujas prekybos centras, po juo reikėtų suprojektuoti didelę erdvią požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, tokio tipo, kaip po Gedimino prospektu. Prie projekto įgyvendinimo turėtų prisidėti savivaldybė“, – siūlė Leonardas.
Be stovėjimo aikštelių, naujai projektuojamuose rajonuose jam trūksta ir didesnių viešųjų erdvių, žalumos bei vaikų žaidimo aikštelių.
„Vilnius ne veltui laikomas viena žaliausių Europos sostinių, aplankęs nemažai kitų Europos miestų, aš tą tikrai vertinu, bet man atrodo, kad naujai statomuose rajonuose žalumos labai mažai, o namai labai sugrūsti. Labiau žiūrima kiekybės, o ne kokybės. Apskritai tų naujų gyvenamųjų ir biurų pastatų dabar pridygę tiek daug, kad man net keista, iš kur atsiranda tiek gyventojų bei darbuotojų“, – nusistebėjo Leo.
Pasak jo, pavyzdinė laisvalaikio zona – Sereikiškių parkas, kur yra veiklų ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems.
Nepaisant išvardintų Vilniaus minusų, Leonardui jis labai patinka (seniau kartais patraukdavo su šeima žiemoti į Balio salą tikrai ne todėl, kad čia kažkas būtų negerai, o todėl, kad Lietuvoje labai pasiilgdavo saulės ir šilumos).
Ko verta vien galimybė užlipti ant Gedimino kalno ir palydėti saulę! „Jaunystėje mėgdavome ten susėdę ant sienos pagurkšnoti alaus, dabar to daryti negalima, bet gerai ir be to – iš ten visas miestas matosi 360 laipsnių kampu. Ir tai – klestintis, unikalus, gražus, senoviškas, progresyvus žalias miestas“, – gyrė gimtąjį Vilnių Leonardas.
***
Auginkime Vilnių kartu. Naujienų portalas lrytas.lt kviečia projekte „Wow Vilnius 700“ siūlyti idėjas ir kurti miestą tokį, kuriame norisi gyventi.
Siūlykite savo idėjas vienoje iš septynių kategorijų: sveikata, kultūra, ekologija, švietimas, verslas (inovacijos), turizmas ir gyvenimo kokybė. Idėjas lrytas.lt galima siūlyti iki balandžio 3 dienos.
