Po susigrąžintos nepriklausomybės A.Abišala garsėjo ne tik šaltu, aštriu protu, bet ir tuo, kad turėdamas galimybę daryti karjerą didžiojoje politikoje to atsisakė. Nebetęsė ir mokslinės veiklos, nors buvo laikomas perspektyviu fiziku. Pasuko į verslą, konsultavo daugybę užsienio ir Lietuvos verslininkų.
Aleksandras su žmona Nijole pastaruosius aštuoniolika metų gyvena Kaune, Aukštojoje Fredoje, nedideliame kotedže. Laisvalaikį leidžia netoli Merkinės esančioje sodyboje.
Saikingai vengia viešumo. Bendraudamas su „Lietuvos rytu“ prisipažino, kad nėra gavęs jokio valstybinio apdovanojimo (išskyrus visiems signatarams skirtą Kovo 11-osios atminimo medalį). Be to, neėmė žemės sklypo ir paskyros automobiliui, kai buvo dalijama signatarams: „Todėl galėsiu anūkams drąsiai sakyti, kad Lietuvai dirbau ne už atlygį.“
Savo kabinete traukdamas pypkės dūmą jis noriai leidosi į prisiminimus.
„Vaikai mane nuolat bara: „Parašyk, parašyk memuarus.“ Kadangi aš tinginys, tai nerašau. Bet, kita vertus, atmintis yra labai keistas dalykas. Įvykių liudininkai negali liudyti istorijos. Nesakau, kad jų prisiminimų nereikėtų rinkti. Tačiau tokie prisiminimai nėra istorija, tai – tik to žmogaus įspūdis.
Paklausykite apie Kovo 11-ąją dvidešimties signatarų pasakojimų ir visų jų prisiminimai bus skirtingi. Tikras istorikas galėtų iš to ištraukti istoriją. Kokiu būdu, nežinau. Aš nesugebėčiau to padaryti.
Be to, kaip velionis Romualdas Ozolas (1939–2015) nerašiau dienoraščių ir nekaupiau archyvų. Galėčiau tik pateikti savo to laiko vertinimus ar suminėti tam tikrus faktus.
Jeigu manęs dabar kas nors imtų klausinėti, kaip buvo išvedama buvusios SSRS kariuomenė iš Lietuvos, daugelio dalykų taip greitai nebeprisiminčiau ir fantazuočiau“, – neslėpė A.Abišala.
– Jūs buvote tarp to istorinio proceso derybininkų?
– Buvau netgi kariuomenės išvedimo koordinatorius. Vienintelis dalykas, dėl kurio gailėjausi sutikęs tapti premjeru, buvo tai, kad negalėjau važiuoti į Maskvą pasirašyti SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos sutarties.
– Kas jums užkirto kelią?
– Kažkas iš šalies vadovų turėjo pasilikti Lietuvoje. Į Maskvą išvyko Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (90 m.). Prezidento dar nebuvo, todėl man, kaip Vyriausybės vadovui, teko pasilikti.
– Jus daug kas prisimena kaip griežtą politiką. O kokie jūsų patys ankstyviausi prisiminimai apie save?
– Pamenu save nuo dvejų metų. Ryškiausiai į atmintį įsirėžęs prisiminimas, kai, būdamas vos dvejų metų, turėjau iškentėti tonzilių šalinimo operaciją. Aiškiai pamenu pačią operaciją su vietiniu nuskausminimu ir kaip gydytojas į metalinę lėkštelę įmetė tas mano tonziles.
Operacija buvo atlikta jau Lietuvoje, nes iš Sibiro buvau parvežtas pusės metukų.
– Už ką jūsų tėvai buvo ištremti?
– Tėvas – už dalyvavimą 1941 metų sukilime, o mama – už ryšininkavimą partizanams Žemaitijoje.
Mama kilusi iš Šilalės rajone esančio Bruškių kaimo, kur vos už puskilometrio – aukščiausia automagistralės Kaunas–Klaipėda vieta. Galėčiau ant senelio žemės pasistatyti užkardą ir rinkti rinkliavą.
Tėvas atsidūrė kalėjime kartu su mano pusbroliu (savo vyriausio brolio sūnumi), nes buvo septynioliktas vaikas šeimoje. Mama – iš dešimties vaikų šeimos. Jos brolis Jonas buvo nušautas miške.
Mama visą gyvenimą nujautė, kur jo kapas, bet tik sovietmečiu rado, nes brolio mergina nuolat netoli Šilalės protestantų kapinių nešdavo gėles. Kitas mamos brolis buvo sužeistas miške. Atsidūrė stribyne, bet sugebėjo pabėgti. Vėliau jį vėl peršovė, vėl suėmė ir ištrėmė į Kazachstaną, kur šachtose prarado sveikatą.
Tėvui lageryje buvo skirta dvidešimt penkerių, mamai – dešimties metų bausmė. Paleido juos po Stalino mirties 1954 metais. Tačiau į Lietuvą sugrįžti jiems buvo uždrausta, todėl aš ir gimiau Sibire, Intoje. Inta buvo trečias pagal dydį Lietuvos miestas po Kauno ir Čikagos Amerikoje. (Juokiasi.) Labai daug lietuvių buvo ištremta į Intą. Net keturi signatarai ten yra gimę.
Sugrįžus į Lietuvą tėvams ilgai teko ieškoti, kur apsigyventi. Panašus likimas buvo ištikęs ir šviesaus atminimo monsinjorą Kazimierą Vasiliauską (1922–2001), kuris kalėjo su mano tėvu. Todėl monsinjoras kurį laiką gyveno Latvijoje. K.Vasiliauskas Sibire sutuokė ir mano tėvus. Tik kažkodėl manęs nepakrikštijo.
Grįžtant į mano ankstyvos vaikystės prisiminimus norėčiau paminėti jaudinantį įvykį, kai prieš daugelį metų, nuvežęs savo sūnų į buvusią Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, sutikau mane po tonzilių operacijos slaugiusį sanitarą. Jis man ir knygutes tada skaitė. Praėjus keturiasdešimčiai metų toje pačioje ligoninėje jis dirbo liftininku. Taip pat buvo tremtinys.
– Fizikos studijos Vilniaus universitete buvo jūsų pašaukimas?
– Aš nežinau, kas yra pašaukimas. Nesu labai tvirtai tikintis. Būdamas trejų metų sakiau, kad būsiu medžiotojų vadas. Paskui gana ilgai svajojau apie biologiją, nes nuo vaikystės esu gamtos žmogus.
Vienas įsimintiniausių šeimos įvykių – kai mes gyvenome Panemunėje, netoli bažnyčios, man buvo gal penkeri. Vieną dieną dingau iš namų ir krūmuose kone pusę dienos stebėjau retą paukštį – nykštuką. Mama parėjo iš darbo. Vaiko nėra. Bet nujautė, kur ieškoti. Rado mane po krūmu.
Kai aštuntoje klasėje atsirado fizika, dalyvaudavau olimpiadose. Ne kartą esu prizines vietas laimėjęs. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Norėjau Kaune studijuoti biofiziką, bet tais metais į šią specialybę nebuvo priėmimo. Todėl nuvažiavau į Vilnių. Be jokių problemų įstojau studijuoti fizikos Vilniaus universitete.
Baigiant studijas pagal rezultatus buvau antras kurse. Norėjau pasilikti fakultete ir užsiimti moksline veikla. Nors ilgai nebuvo prisiminta, kad esu politinių kalinių vaikas, jau jas bebaigiant tuometis skandalingai pagarsėjęs Vilniaus universiteto prorektorius Bronius Sudavičius man pasakė, kad kaip liaudies priešų sūnus esu nepageidaujamas universitete.
Tačiau mane greitai susirado tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Chemijos katedros atstovai. Bet po trijų mėnesių buvau supakuotas į sovietinę armiją Murmanske. Tada mano pirmagimiam sūnui buvo tik trys savaitės.
– Ar šeimos istorija turėjo įtakos tam, kad pasukote į politiką?
– Be abejo. Man niekada nereikėjo aiškinti apie Lietuvos okupaciją ir pasipriešinimą jai. Tėvai apie visa tai pasakodavo gana atvirai. Neslėpdavo, kad vaikšto į bažnyčią, o namuose net partizanų dainas su likimo draugais dainuodavo.
Aš ir kalantinėse 1972 metais dalyvavau (Romas Kalanta – lietuvių disidentas, pagarsėjęs savo susideginimu protestuojant prieš SSRS valdžią Lietuvoje. – Red.). Tik pirmą dieną dėl pamokų tvarkaraščio ir treniruočių nesuspėjau nueiti į protesto akciją. Kitoje gatvės pusėje pamačiau savo mokytojus. Buvau mokykloje svarstomas.
Kai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą Kaune, mano mokslinė veikla tuomečiame Kauno radijo matavimo technikos moksliniame institute smarkiai pristojo. O prieš tai mano biografija trukdė išvažiuoti į mokslines konferencijas net į Lenkiją.
Nors šis institutas buvo KGB prižiūrimas, viena pirmųjų Sąjūdžio iniciatyvinių grupių susikūrė būtent čia. Beje, jai ir Vytautas Šustauskas (77 m.) priklausė dirbdamas institute pagalbiniu darbininku.
– Ar nesijautėte Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime įkliuvęs lyg musė į barščius? Juk teko atsisakyti mokslininko karjeros.
– Iš esmės taip ir jaučiausi. Kauno Sąjūdžio taryba, kuriai aš nepriklausiau, sudarė kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą sąrašą, bet manęs jame nebuvo, nors aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Kiekvieną savaitę Kaune vykdavo Sąjūdžio grupių atstovų susirinkimai. Mano darbas buvo vesti tuos susirinkimus ir palaikyti ryšius su grupėmis. Kadangi mes buvome demokratiški, Kauno Sąjūdžio taryba kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą sąrašą atidavė tam susirinkimui palaiminti. Susirinkimas pasiūlė mano kandidatūrą ir dar išreitingavo į pirmąją vietą.
Todėl ir gavau pačią „geriausią“ Kauno rinkimų apylinkę – Centro su visais sovietiniais funkcionieriais ir karininkų žmonomis.
– Konkurentas rinkimuose irgi buvo koks nors funkcionierius?
– Ne. Tada per rinkimus buvau pakliuvęs į gana keblią situaciją – mano konkurentas buvo žinomas disidentas, bet jis ryšių su Sąjūdžiu nepalaikė ir buvo nusiteikęs prieš mane. Jaučiausi labai nesmagiai.
– Po darbo Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime seniūno ir premjero postuose turėjote puikias galimybes pasilikti didžiojoje politikoje. Kodėl iš jos pasitraukėte?
– Dėl dviejų esminių dalykų. Pirma, laikau save veiklos žmogumi, o politikoje veikimas yra labai lėtas ir komplikuotas. Padaryti tai, kas pačiam atrodo teisinga, nepaprastai sunku. Antra, politikoje tokios žaidimo taisyklės, kad pirmiausia reikia perlipti per draugų galvas. Man taip elgtis būtų itin keblu.
Kai kurie draugai mane yra pasmerkę už puikybės nuodėmę, kad esą galėčiau ką nors politikoje nuveikti, bet to kratausi. Tačiau man kur kas geriau, kai nereikia kariauti už kokią nors vietą ar postą.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado verslas – sąmoningai šį kelią pasirinkote ar atsitiktinai pasukote?
– Apgalvotai. Nuo mokslo per penkerius metus jau buvau nutolęs, todėl teko rinktis kitą gyvenimo kryptį. Verslo ėmiausi 1993 metais neturėdamas pinigų. Nors iš esmės ne verslą pradėjau, o profesionalią veiklą, nes žmonės, su kuriais dirbau, taip pat užsiėmė profesionalia veikla. Dirbau su keliais patyrusiais vadybininkais ir labai gabiais studentais po ekonomikos bei verslo studijų.
Aš pats, dirbdamas Vyriausybėje ir būdamas politikoje, buvau išmokęs derėtis. Panašios patirties buvau įgijęs ir Vilniaus universiteto Fizikos fakultete organizuodamas įvairius renginius. Turėjau supratimą, kas veikia ir kas ne dirbant su žmonėmis. Be to, pati fizika išmokė į viską žiūrėti iš aukščiau, matyti priežastinius ryšius, susivokti pasaulyje.
– Esate vadinamas žmogumi, kuris įmonę „Mažeikių nafta“ pardavė už vieną litą. Kaip vertinate tokį požiūrį į save?
– Tai pykdo. Bet ne asmeniškai, nes būdamas politikoje užsiauginau storesnę odą. Jaučiu neteisybę dėl kitų žmonių, kurie supranta, kad niekas nebuvo parduota. Nė vienas gabalėlis „Mažeikių naftos“.
Atvirkščiai, priauginta trečdalis įmonės vertės ir dar uždirbta beveik du milijardai JAV dolerių. O juk siūlė rusų „Lukoil“ įsigyti ją su įvairiausiais Lietuvos įsipareigojimais. Rusai, siekdami įkelti koją į „Mažeikių naftą“, Lietuvos spaudai išleido gal penkis milijonus JAV dolerių.
– Kuo šiuo metu užsiima jūsų bendrovė?
– Kompaniją uždariau ir išregistravau pernai. Esu pensininkas. Šiek tiek užsiimu individualia veikla konsultuodamas tuos verslo atstovus, kuriuos domina Lietuva.
Taip pat keliais būdais bandau prisidėti prie Lietuvos ateities. Užpernai premjerė Ingrida Šimonytė (48 m.) pakvietė septynių asmenų grupę, tarp jų ir mane, patarti jai ruošiant reformas. Esu Mokslų, technologijų ir inovacijų ir Pažangos tarybų narys.
Ši mano veikla, kaip ir dera pensininkui, – visuomeniniais pagrindais.
– Esate milijonierius?
– Didžiausi ir svarbiausi mano milijonai – keturi anūkai. O pinigais – tikrai ne milijonierius. Tai – pasakėlės. Skurdžiai negyvenu, bet sąskaitas už šildymą tenka pasiskaičiuoti.
