„Tu po mano žemę kerziniais batais nevaikščiosi“, – vieno Draučių kaimo gyventojo žodžius, ištartus jam jau po tragedijos, prisiminė Juzefas Denisas.
Kad kaime vyko aršios žemės dalybos, kad čia buvo įtariai žvelgiama į visus, kurie nešnekėjo vadinamąja tuteišių tarme, tvirtino ne tik jis.
Tačiau kodėl tuomet 58 metų Leonardas Zavistonovičius 1998 metų vasario 15-ąją eidamas per kaimą iššaudė aštuonis kaimynus, vieno atsakymo nėra iki šiol.
Pakraupo net prokuroras
Dabar jau anapilin iškeliavęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, atvažiavęs į Draučių kaimą praėjus keturioms valandoms po žudynių, pasakojo: „Mano karta apie karą ir žudynes žino tiktai iš tėvų pasakojimų ir kino filmų.
Tai, ką tada išvydau, viršijo tai, ką buvau girdėjęs ir matęs.
Manau, karas atrodo taip, ką tuomet mačiau Draučiuose. Visur kraujas. Visur lavonai. Tie, kurie gyvi, verkia. Ir panika.“
L.Zavistonovičius ne tik nušovė aštuonis žmones, bet ir du sužeidė. Vienas jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių vienkiemių kaimo gyventojai.
Tragedija truko beveik pusvalandį. L.Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir iš savo legaliai turėtų ginklų – medžioklinio šautuvo bei čekiško karabino su optiniais taikikliais – šaudė į beginklius žmones.
Netoli Draučių vienkiemyje gyvenančiam Česlovui Marcinauskui buvo tekę akis į akį susidurti su L.Zavistonovičiumi: „Tikrai nebuvo girtuoklis, vengė įtartinų kompanijų, nepakliūdavo į jokius įvykius.“
Leidimų ginklams neatėmė
Nusipirkęs Draučiuose sodybą vilnietis taksi vairuotojas L.Zavistonovičius iš pradžių joje apgyvendino motiną. Paskui apsigyveno ir pats.
Jis buvo pakliuvęs į avariją, patyręs galvos traumą. Bet teisėsaugininkams tai nerūpėjo ir jie neskubėjo atimti iš vyro leidimų laikyti ginklus. Pareigūnų nepasiekė pasakojimai, kad kiekvieną vakarą eidamas gulti Leonardas prie lovos pasidėdavo užtaisytą šautuvą.
Po tragedijos rastuose užrašuose buvo ir L.Zavistonovičiaus įrašas, kad sausio 26-ąją jis matė 16 angelų.
Surado kameroje mirusį
Č.Marcinauskas iki smulkmenų prisimena pasakojimus apie žudynes: kaip L.Zavistonovičius ėjo per trobas, guldė žmones, nušovė ir šunis.
To jam dar buvo maža. Pasiėmęs kitą šautuvą, daug šovinių ir čiužinį jį pasidėjo kaimo pabaigoje ant akmenų krūvos, čia ketino sulaukti iš miško grįžtančių trijų Draučių gyventojų. Jie buvo išėję malkų.
Čia jis pašovė 17 metų vaikiną, kuris vėliau mirė. Tuo metu du vyrai nesutriko ir, kol L.Zavistonovičius užtaisė šautuvą, pribėgę pagriebė ginklą ir jo buožę sutrupino žudikui į galvą.
Po to surišę žmogžudį sulaukė pareigūnų. L.Zavistonovičius pats nuėjo iki tarnybinio automobilio, bet vėliau kameroje nuo patirtų sužalojimų buvo rastas miręs.
Žemės dalybos – sunkios
Nors J.Denisas Draučiuose apsigyveno po tragedijos, prisiminė, kaip vietiniai su pykčiais dalijosi žemę, kaip kilnojo vienas kito riboženklius. Prireikė netgi tuomečio Vilniaus apskrities viršininko Alio Vidūno vizito į Draučius, kad apramintų nesantaikos skleidėjus ir skundų rašinėtojus.
„Įtampa buvo tokia didžiulė, kad ne vienam gyventojui kilo noras ginkluotis“, – sunkius laikus prisiminė J.Denisas.
Jo žodžiais, buvo kaime ir žmogus, kuris nuolat įkyrėjo L.Zavistonovičiui. O tam po avarijos tiek ir tereikėjo.
„Bet ne vien žemės dalybos buvo svarbios. Pasikeitęs požiūris į kitakalbius taip pat darė juodą darbą“, – įsitikinęs J.Denisas.
Visi mokėjo tuteišiškai
Vis dėlto Č.Marcinauskui neatrodo įtikinama, kad L.Zavistonovičius šaudė apimtas tautinės neapykantos: „Šiame krašte visi kalba tuteišiškai. Taip kalbėjo ir Leonardas, taip kalbėjo visas Draučių kaimas. Tai ant ko jis turėjo užsirūstinti?“
Č.Marcinauskas prisiminė, kad prieš 45 metus persikraustęs į Širvintų rajoną rado tik vieną lietuvį kaip jis. Greitai naujakurys suprato, kad tuteišiai, matydami, kad žmogus svetimas, stengiasi su juo kalbėti lietuviškai. Jeigu savas – tik tuteišiškai.
Tik išmokęs tuteišių kalbą, kuri yra lenkų, baltarusių ir rusų kalbų mišinys, jis tapo savas.
„Visai neseniai link mano sodybos buvo tiesiamas kelias. Girdžiu, trys vyrai tarpusavyje kalba tuteišiškai, bandau ir aš. Bet jie man atsako lietuviškai. Tiktai po trijų dienų jie mane ėmė laikyti savu ir prakalbo tuteišiškai“, – apie šio krašto bendravimo ypatybes pasakojo Č.Marcinauskas.
Jis pasidžiaugė, kad tautinės nesantaikos klausimas po žudynių nebuvo itin eskaluojamas, nors jau buvo pasigirdę spėlionių, kas būtų nutikę, jeigu lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą.
