Darius seniau dirbo kelionių agentūroje ir kelionės tapo jo hobiu, o gal ir priklausomybės liga. Su dukra jis keliauja po Europą ar vyksta į poilsines keliones, bet mėgsta išlėkti ir kažkur toliau. Teko lankytis Brazilijoje, Venesueloje, Kambodžoje, Filipinuose, Kenijoje, autobusais pervažiavo visą Meksiką.
Tad kai vieną lietingą niūrų vakarą Vilniuje Darius užsinorėjo kažko gražaus, įlindo panaršyti po avialinijų bilietų portalus ir rado nebrangius bilietus iš Vilniaus per Stokholmą ir Adis-Abeba į egzotiškojo Togo sostinę Lomę (kainavo 590 Eur žmogui į abi puses).
„Pasiūliau prisijungti Sauliui, perspėjau, kad bus persėdimų ir ore teks praleisti 15 valandų, o jis atsakė – koks skirtumas, skrendu“, – pasakojo Darius.
Buvęs statybų inžinierius Saulius patikino, kad kelionės jam padeda geriau jaustis fiziškai. Jį kamuoja trišakio nervo uždegimas, vis skauda galvą, yra turėjęs ir rimtesnių sveikatos problemų, bet kažkur išvykęs pasijunta daug geriau.
„Turbūt prisideda ir šiltas klimatas, tačiau faktas, kad kitoje šalyje suvartoju bent dvigubai mažiau vaistų nei būdamas namuose“, – sakė Saulius.
Bet ar vyrų negąsdino tai, kad į Togą keliauti URM nerekomenduoja, nes ten nesaugu? Darius patikino: „Mes ten jautėmės tikrai saugūs. Manau, kad tos rekomendacijos yra todėl, kad niekas ten nevažiuoja, tiesiog pasižiūri duomenis, kokia bendra situacija tame Afrikos regione. O šiaip Toge viskas gerai. Na, kai kur vietiniai supyksta, kai neatsiklausęs fotografuoji, ir dėdei nufotografavus benamius, gyvenančius paplūdimyje, tie kažką pasakė. Tada prisistatė keturi vietiniai „asmens sargybiniai“, kurie mus lydėjo po visą miesto centrą porą valandų ir nė neprašė už tai užmokesčio.“
Senjoras Saulius patikino, kad bendražygis jį perspėjo apie rekomendaciją į Togą neskristi – bet jis internete pasiskaitė apie šią šalį, susidarė įspūdį, kad ten nieko baisaus nevyksta, o dėl to, kad rašoma, jog keliauti nerekomenduojama, tapo tik įdomiau.
Tad kas gi tai per šalis, apie kurią daugelis lietuvių mažai ir težino? „Togas – tai šalis-apendiksas, įsiterpęs tarp Burkino Faso, Ghanos ir Benino, skalaujamas Atlanto vandenyno. Šioje šalyje kalbama prancūziškai, o per savaitę, kurią ten praleidome, sutikome vos 7 baltuosius. Tačiau vietiniai žmonės tolerantiški, nesijauti jų stebimas, jie tarsi tavęs nemato“, – pasakojo Darius.
Nusileidusius šalies sostinėje lietuvius pasitiko malonūs pasieniečiai, viskas pasirodė pilnai kompiuterizuota, nebuvo jokios muitinės kontrolės.
Oro uoste jų nepasitiko išsinuomotos vilos siųstas vežėjas, kaip buvo sutarta, bet tai pasirodė menka bėda – už 30 minučių kelionę taksi pakako susimokėti 7 Eur. Kainos Toge džiugino ir vėliau: maistas buvo puikus (ypač avakodo salotos bei kokosai) ir pagal mūsų kainas labai pigus, štai lauko kavinukėje 5 iešmeliai vištienos ar ožkienos kainavo 1 Eur.
Baras su vištomis
Keliautojų išsinuomota netoli paplūdimio stovinti vila buvo didžiulė, su nuosava terasa ir užtverta saugoma teritorija.
Netoliese buvo vietinis bariukas, jei taip galima pavadinti tą užeigą ant smėlio su aplinkui besikapstančiomis vištomis ir gaidžiais. Lietuviai ten traukdavo pažiūrėti tuo metu vykusio Pasaulio futbolo čempionato rungtynių. Televizorių baro šeimininkas atnešdavo iš savo namų. 100 g stipraus vietinio imbierinio gėrimo kainavo pusę dolerio.
Užtat lietuviai ten jautėsi pagerbtais svečiais, kuriems visada atsirasdavo staliukas, ir prie jo būdavo viena ant kitos sudedamos dvi plastikinės kėdės, kadangi jų svoris gerokai didesnis už vietos gyventojų.
Ypač gerbiamas buvo septyniasdešimtmetis svečias – šalyje pagarbos nusipelno visi vyresnio amžiaus žmonės.
Vyrai lankėsi kurortinėje Avepozo vietovėje prie vandenyno ir šalies sostinėje Lome. Coco beach paplūdimys, kuriame jie praleido nemažai laiko, buvo nuostabus, Atlanto vandenynas – šiltas ir malonus, tik per potvynius kyla didesnės bangos, kurios gali ir iš kojų išversti. Kai kurių paplūdimių plotis net 1–1,5 km, kas tikrai įspūdinga, nors eiti iki vandens gali ir pabosti.
Nešvaru, bet būna ir nešvariau
Būdamas egzotiškose šalyse Darius vis stengiasi atsidurti vietinėse vestuvėse. Pasisekė ir šį kartą.
Tiesiog sėdėdami ir valgydami avokadus paplūdimio restorane, vyrai pamatė vykstančią ceremoniją. „Nusijuokęs pasakiau, kad kaip gi aš nepasveikinsiu jaunųjų. Dėdė ragino nelįsti, bet nepaklausiau. Pasveikinęs gavau dovanų 3 kiaušinukus (kaip mūsų velykinius, tik plastikinius – Kinija jau ir ten) ir ėjau šokti su jaunaisiais. Man buvo užrišta tokia pati skara kaip ir jaunajam, o kai pasakiau, kad ir aš noriu „wedding“, visos moteriškės kaip mokykloje pakėlė rankas. Na, bet pasijuokėm ir užteko“, – dalijosi įspūdžiais keliautojas.
Kitą dieną po vestuvių lietuviai išvyko į šalies sostinę Lomę. Tai pasirodė gana pramoninis ir tikrai afrikietiškas miestas.
„Žmonės ten kitokie, pasitaiko pinigų prašančių vaikų ar neįgaliųjų, kaip ir kitose Afrikos šalyse, ko nebuvo kurortinėje zonoje. Bet policininkai draugiški, sustabdo eismą, kad pereitum gatvę. Apartamentai irgi pasitaikė puikūs, tik miestas purvinas – išėjęs iš dušo basomis ir atsisėdęs terasoje bei pažiūrėjęs į padus gali pagalvoti, kad nesiprausei mažiausiai savaitę“, – pasakojo Darius.
Dėdė Saulius pridūrė, kad šalis išties atrodė nešvari, bet, kadangi yra nemažai keliavęs, jam teko matyti ir nešvaresnių.
Tuo, kad Toge saugu, keliautojai suabejojo, tik nuvykę į Ganos pusę (paplūdimiais mėgavosi arčiau Benino). Prie Ganos sienos vaizdai priminė Gariūnų turgų 1990 m., ten buvo daug įkyrių tipų, kurie vis kažką siūlė. Naujesni automobiliai neretai važiavo su policijos palyda.
„Bet ir čia nieks nesiūlė narkotikų ar ko panašaus ir nesimatė laisvo elgesio merginų. To netrūko, pavyzdžiui, Filipinuose, ir tai mane erzino ir liūdino“, – pastebėjo Darius.
Žmonės – nuoširdūs ir tolerantiški
Toge yra ir didingų krioklių bei kalnų, ir senų molinių namukų, bet keliautojai rinkosi ramesnį poilsį, juo labiau, kad minėtosios įžymybės yra zonoje, kurioje siaučia maliarija, tad yra nemaža tikimybė ją pasigauti.
Šalyje pasitaiko ir pašiūrių, ir prabangių namų, ir modernių, ir senesnių pastatų. Darių kiek nustebino tai, kad žmonės mažai šypsosi, dažnai atrodo rimti, net ir vaikai. Bet moterys, nešančios ant galvų sunkius svorius, atrodo ne pavargusios, o elegantiškos.
Beje, Togas dažnai vadinamas vudu kultūros lopšiu, bet lietuviams jo gyventojai nepasirodė labai religingi. Dabar ten susimaišę daug religijų – yra animistų (senosios religijos, kalbančios apie tai, kaip žmogus susijęs su gyvąja gamta, dvasiomis bei kosmosu, atstovų), krikščionių ir musulmonų, bet nesimatė žmonių su tradiciniais šių rūbais. Keliautojai matė ir budistų šventovių bei vienuolyną, tačiau nesimatė ir šiems įprastais drabužiais vilkinčių žmonių.
Mėgstantiems su vietiniais pabendrauti lietuviams susidarė įspūdis, kad vietiniai, bent jau tie, kurie kalba angliškai, yra labai tolerantiški ir išprusę.
„Išvykstant iš šalies pareigūnas priminė man, kad jis man išdavė vizą, ir primygtinai paprašė selfio. Tiesa, už vizą buvo paprašęs ne 25 Eur 7 dienoms, kaip buvo skelbiama, o 65 Eur už tarnybinę 15 dienų vizą, bet jo nuoširdumas man pasirodė superinis“, – prisiminė Darius.
Taigi vyrai atostogomis pavojinga laikomoje šalyje liko patenkinti, o ir kainavo jos sąlyginai nedaug – kiek daugiau nei po 1000 Eur savaitei. Ko gero, panašiai būtų atsiėjęs ir poilsis Egipte, geresniame viešbutyje, kur viskas įskaičiuota.
Saulius ragina ir kitus senjorus nebijoti, ir, jei galimybės leidžia, leistis ir į ilgesnes tolimesnes keliones, nes patiriamas džiaugsmas leidžia užmiršti apie prastą sveikatą ir kitus senjorų rūpesčius. Septyniasdešimtmetis vyras jau gyvena sekančios kelionės laukimu – šįkart tai bus Japonija.
