V.Gražulytė baigė Senosios Varėnos vidurinę mokyklą ir su apgailestavimu sakė, kad didžioji dalis jos mokytojų jau iškeliavę anapilin, buvę klasės draugai pasklidę po visą Lietuvą, kai kurie laimę rado užsienyje.
Tačiau prisiminimai, susiję su mokykla, visada šildo jos sielą, kaip ir storas sąsiuvinis su bendraklasių linkėjimais, nuotraukomis, išlikęs nuo 1978 metų, po abitūros egzaminų ir išleistuvių.
Mokyklą V.Gražulytė baigė aukso medaliu.
– Kokia buvote mokyklos laikais?
– Didelė aktyvistė, klasės seniūnė, mokiausi labai gerai. Dainavau chore, taip pat merginų ansamblyje, su kuriuo patekome į „Dainų dainelės“ konkursą. Šokau tautinių šokių ansamblyje, su kuriuo dalyvavome ne vienoje respublikinėje dainų ir šokių šventėje Vilniuje. Senojoje Varėnoje gyvenimas kadaise virte virė.
Sportavau, vaidinau dramos būrelyje, dalyvavau skaitovų konkursuose, su klasės draugais subūrėme estradinį ansamblį ir linksmindavome mokyklos jaunimą šeštadieniais per šokius. Dar mėgau piešti, dalyvaudavau piešimo konkursuose.
Sovietiniais laikais dažnai dalyvaudavau respublikinėse „Ereliuko“ varžybose, laimėdavau ir prizinių vietų. Labai gerai bėgdavau trumpas distancijas. Startuodavau kaip paleista pistoleto kulka. Gaila, neišsaugojau laikraščio, kuriame puikavosi mano ir kitų nugalėtojų nuotrauka.
Mokyklos sporto aikštė žiemą tapdavo čiuožykla, tad vakarais susiburdavome čiuožinėti pačiūžomis, populiarus buvo ir slidinėjimas lygumų slidėmis. Įgudau sportuoti savarankiškai, kiekvieną dieną bėgiodavau miško takeliais, maudydavausi Merkyje.
Kalbant apie mokslą, dažnai dalyvaudavau matematikos ir fizikos olimpiadose. Neturėjau laisvo laiko, visada buvau veiklos sūkuryje. Iki šiol negaliu būti ramybės būsenos, man nuolat reikia kuo nors užsiimti.
– Ar į pirmą klasę ėjote be baimės?
– Mano mama Teresė Gražulienė buvo pradinių klasių mokytoja, tad neturėjau jokios baimės, susijusios su mokykla. Man ten buvo kaip savi namai, dažnai užsukdavau pažiūrėti, kaip dirba mama. Pradinėse klasėse mokiausi pas kitą mokytoją, o mano brolis Gintaras buvo mamos mokinys, dažnai stovėdavo kampe. Mama buvo griežta pedagogė.
Ji man niekada nepadėjo ruošti namų darbų. Turėjo nuostatą, kad vaikas turi viską daryti pats. Prisimenu, kai mokėsi mano vaikai, man irgi atrodė, kad jie turi būti savarankiški. Nežinau, ar taip teisinga, bet aš taip užaugau.
– Ar krėsdavote mokykloje šunybes?
– Didžiausios šunybės – pabėgimas iš pamokų. Visada būdavau su kolektyvu. Dar buvau teisybės ieškotoja. Jei man kas nors nepatikdavo, to nelaikydavau užantyje. Atsimenu, man nepatiko vienos klasiokės elgesys, tai per pamoką padariau iš popieriaus gniūžtę ir, kai ji atsisuko į mane ir išsižiojo kažką sakyti, sviedžiau tą gniūžtę tiesiai jai į burną. Aišku, vėliau mane svarstė už esą netinkamą elgesį.
Nebuvo taip, kad mama dėl kokio nors mano elgesio būtų pykusi ar kontroliavusi gyvenimą. Ji suprato, kad neturiu išsiskirti iš draugų. Šiaip esu dėkinga mamai, nes ji mane orientavo siekti aukštojo mokslo ir nesustoti vietoje.
Taip pat viena priežasčių išvažiuoti iš mažo miestelio ir siekti geresnio gyvenimo buvo tai, kad namuose tekdavo dirbti ir nelengvus ūkio darbus. Reikėdavo ravėti bulves, rinkti kolorado vabalus, visos tos bulvių lysvės buvo apverktos.
Vaikystėje mano tėvai, kaip ir daugelis šalimai ūkiškai gyvenusių šeimų, pragyvenimui prisidurdavo augindami gyvulius, sodindami daržus.
Kiekviena šeima pagal grafiką ganydavo savo ir kaimynų karves. Bandoje būdavo gal dešimt galvijų. Teko ir man šis darbas. Anksti ryte išgindavome karves į pievas, pargindavome saulei leidžiantis. Kelis kartus teko su tėvu ganyti. Abu daug bendraudavome, neatsitiktinai tarp mūsų užsimezgė glaudus ryšys. Dabar tai kelia malonius prisiminimus, bet tik todėl, kad nebereikia tokių darbų dirbti.
– Kodėl pasirinkote studijuoti teisę?
– Dėl įgimto polinkio į menus įsivaizdavau esanti artistė ir net sakydavau, kad būsiu Holivudo žvaigždė. Tais metais, kai baigiau mokyklą, Vilniaus konservatorija rinko chorinio dainavimo grupę.
Muzikos mokytojas Romualdas Kondrotas, kuris dabar yra M.K.Čiurlionio meno mokyklos vadovas, atkalbėjo mane sakydamas, kad aktorės duona nėra skalsi.
Galima sakyti, kad atkalbėdamas pakreipė mano gyvenimą kita linkme. Kažkada, kai mokiausi paskutinėse klasėse, mokykloje paskaitą skaitė vietos prokuroras.
Buvo labai įdomu klausytis. Gal tada man ir kilo mintis stoti į teisę Vilniaus universitete. Be to, suveikė faktas, kad ten didelis konkursas, o aš baigiau mokyklą aukso medaliu. Vadinasi, reikia stoti ten, kur didelis konkursas.
– Kartais girdime: vieni labiau linkę į humanitarinius mokslus, kiti – į tiksliuosius. Kaip nutiko, kad jums sekėsi viskas? Ar tai nulėmė mokytojų įtaka, ar pačios gabumai?
– Esu labai skrupulinga. Viską turiu padaryti gerai ir iki galo. Meniškumas galbūt atėjo iš mamos, nes ji dainavo moterų ansamblyje ir mane pakvietė ten dainuoti. Buvau gal septynerių. Tame ansamblyje aš su mama dainuodavau duetu.
Mudviejų pasirodymai buvo labai populiarūs, važinėdavome po rajono apylinkes, dainuodavome dzūkiškas dainas. Dar mama vaidino mokytojų dramos kolektyve. Ir man tada kilo mintis – o kodėl aš negaliu vaidinti?
Matematika atrodo priešinga meno sričiai. Nežinau, iš kur atsirado gabumai tiksliesiems mokslams. Bet ir su mano vaikais tas pat atsitiko. Matyt, viskas klostosi genetiškai.
– Kartais vaikas nekenčia matematikos, nes mokytoja pikta, kitas blogai atsiliepia apie lietuvių kalbos pamokas, nes irgi kažkodėl su mokytoja neranda bendros kalbos. Kaip jums sekėsi su mokytojais rasti kalbą?
– Pas mus nebuvo negeranoriškų mokytojų. Baimės eiti į pamokas niekada nejaučiau. Nė vienam mokytojui neturiu nuoskaudos nei dėl elgesio, nei dėl mokymo. Vienintelis dalykas, ko galbūt gailiuosi, kad gerai neišmokome prancūzų kalbos. Mes dažnai bėgdavome iš prancūzų kalbos pamokų, mokytoja pakančiai į tai žiūrėjo.
Dabar manau, kad reikėjo griežtumo, nes prancūzų kalbos dėstymas mūsų mokykloje buvo labai prastas. Bet tuomet visi manėme, kad esame Sovietų Sąjungoje ir niekur nepanaudosime prancūzų kalbos. Mokytoja rašydavo gerus pažymius, o mes nieko neišmokome.
– Į kurių mokytojų pamokas išskirtinai noriai eidavote?
– Išskirčiau kelis mokytojus. Marija Bakanavičienė dėstė merginoms namų ruošą, rankdarbius, buvo dramos būrelio vadovė, dar dėstė geografiją ir meno istoriją. Ji mano prisiminimuose paliko gilų pėdsaką. Jos vyras Algirdas Bakanavičius buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, labai apsiskaitęs.
Labai įdomios buvo istorijos mokytojo Antano Devyžio pamokos.
Augau mažame miestelyje, bet mokykloje buvo susibūrę aukšto lygio, intelektualūs mokytojai. Mano auklėtoja Janina Devyžienė irgi visiems mokiniams skyrė daug dėmesio. Negaliu nepaminėti pradinių klasių mokytojos Onos Demšienės.
Aišku, mokytojai buvo skirtingo charakterio ir povyzos, pavyzdžiui, matematikos mokytoja Emilija Vėlyvienė buvo be didelių sentimentų.
Bet būtent ji pastebėjo, kad man sekasi matematika, ir pasiūlė dalyvauti olimpiadose. Manau, kad geras matematinis mąstymas padeda spręsti ir gyvenimiškas lygtis.
Aišku, vaikystėje mes pykdavome, kad iš mūsų daug reikalaujama, o dabar manau, jog gerai, kad reikalavo. Nes gyvenime nieko nepasieksi, jei neišmoksi reiklumo pirmiausia sau.
– Ar esate iš mokytojo gavusi gyvenimiškų pamokų?
– Mokytoja M.Bakanavičienė buvo tas žmogus, pas kurią mes ateidavome pasikalbėti apie slaptus mergaitiškus dalykus.
Ji atskirai pravesdavo mokinėms pamokas subtiliomis temomis. Tos pamokos buvo ateities moteriškumo pamatas. Su mama šitomis temomis nesikalbėdavau.
– Organizuojate klasės susitikimus?
– Po mokyklos baigimo kas penkerius metus, iš pradžių net dažniau, rengdavome klasės susitikimus. Aš po kiekvieno susitikimo padarydavau nuotraukų albumą ir įteikdavau savo klasės auklėtojai J.Devyžienei.
Dabartinė moksleivių karta kitokia. Mes visi buvome arčiau žemės, gamtos, knygų, tikrų, apčiuopiamų dalykų. Dabar viską galima rasti kompiuteryje, virtualioje erdvėje. Technologijos tobulėja ir mokiniai prieina prie daugiau informacijos, bet nyksta artimas ryšys tarp mokytojo ir mokinio.
Sutinku, kad sovietinė ideologija neišvengiamai mus palietė. Buvau ir spaliukė, ir pionierė, ir komjaunuolė. Nė vienas nesusimąstydavome apie politiką, gyvenome pagal suaugusiųjų mums nustatytą tvarką.
Ilgiuosi savo jaunystės, bet ne sovietmečio. Mano karta – išskirtinė. Mes žinome, ką reiškia priespauda ir ką reiškia laisvė.
Mes patyrėme džiaugsmą susikibę rankomis Baltijos kelyje, bet nelabai suvokiame pašaipių komentarų interneto platybėse prasmės.
– Ką pavadintumėte savo Gyvenimo mokytojais?
– Gyvenimo mokytoja yra mano mama, esu jai dėkinga už gyvybę, už tai, kad ji mane paskatino siekti aukštojo mokslo, gyvenimo perspektyvų.
Ji visada sakydavo: „Niekada nemesk kelio dėl takelio.“
Esu jam dėkinga už patarimus, padėjusius išlikti teisės srityje, siekti karjeros. Visada stengiausi būti teisinga. Gal tas teisingumo jausmas mane ir atvedė į advokatūrą. Jaučiu didelį pasitenkinimą galėdama padėti žmonėms. Mano darbas – mano gyvenimo dalis, mano gyvenimo būdas.
Nuo darbo neatsiriboju nei dieną, nei naktį, nei savaitgaliais, nes žmonės skambina bet kada. Taip pat būna, kad naktį susapnuoju kliento problemos sprendimą, prie lovos ant spintelės visada guli užrašų knygelė, prabundu ir užsirašau, ką turiu padaryti.
– Ar esate išsaugojusi ką nors iš savo mokyklinės atributikos?
– Turiu išsaugojusi klasės draugų linkėjimus. Turėjome tradiciją, kad mokyklos baigimo proga kiekvienas užsiveda sąsiuvinį, jį siunčia per rankas ir visi parašo linkėjimus, kartais įklijuoja savo nuotrauką. Taip pat esu išsaugojusi savo mokyklinių sąsiuvinių, tad sukauptas visas arsenalas mielų prisiminimų.
Net esu išsaugojusi knygas, kurias man dovanojo draugai. Man labai įstrigę iš mokyklos laikų tai, ko dabar nėra ir jau nebus.
Per Naujuosius metus mes vienas kitam dovanodavome tik knygas. Savo vaikystės ir paauglystės laikotarpį prisimenu kaip pasaką, iš kurios užaugusi buvau priversta išeiti.
Šeimą ir profesinį kelią kūriau sostinėje, kaip ir svajojau, bet tėviškė iki šiol mane traukia lyg magnetas. Čia grįžtu beveik kiekvieną savaitgalį. Pavyzdžiui, daugelis mano sapnų susiję su mokykla ir Senąja Varėna.
Tuomet vaikštau tais takais, kuriais vaikščiojau vaikystėje. Grįžtu, nes man ten gera.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
