Inžinierius, keliautojas Vytautas Bukauskas (60 m.) neseniai pasiekė Lietuvos rekordą kaip daugiausia valstybių aukščiausiose viršukalnėse išskleidęs Lietuvos vėliavą. O tokių valstybių, priklausančių Jungtinėms Tautoms, susidarė 60. Tad vilnietis pasidovanojo originalią dovaną jubiliejaus proga!
60-ąja šešiasdešimtmečio kalnų mėgėjo viršukalne tapo Jordanijos „Everestas“ Um ad Damis (Jabal Umm ad Dami), kurio aukštis – 1854 metrai. O pirmoji viršūnė šiame solidžiame sąraše buvo legendinis Araratas (5165 m). Jame Vytautui iškelti trispalvę pavyko 2004 metų rugsėjo 8 dieną.
Tuomet jis dienoraštyje rašė: „Praėjus 4373 metams nuo didžiojo tvano, 175 metams nuo pirmojo įkopimo ir 154 metams nuo Kaukazo tyrinėtojo Juozapo Chodzkos ekspedicijos lietuviams, paskutiniams Europos pagonims, pagaliau buvo suteikta Dievo malonė rugsėjo 8 dieną 8 valandą 40 minučių ryte iškelti trispalvę vėjuotoje Ararato viršūnėje.“
Nors V.Bukauskas iš 120 aplankytų valstybių ir teritorijų 70-yje iškėlė trispalvę, iš jų Lietuvos vėliava išskleista tik 60 šalių, kurios priklauso Jungtinių Tautų Organizacijai, turinčiai tikslą palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius ir siekti tarptautinio bendradarbiavimo.
Kiekviena kalno viršūnė kuo nors išskirtinė: geografija, gamta, atradimo istorija, asmenine kopimo istorija.
Tai yra viena priežasčių, dėl ko žmonės mėgsta kalnus.
Um ad Damis nėra aukštas kalnas, bet yra daugybė priežasčių, dėl ko gali nepavykti pasiekti viršūnės.
„Kalnas yra vienoje gražiausių pasaulyje Vadi Rumo dykumos, arba Mėnulio slėnio, gilumoje, prie pat Saudo Arabijos sienos. Kai pirmą kartą prieš 15 metų mėginau jį pasiekti, 2008 metų gegužę dykuma mus sustabdė. Buvo didelis karštis, du kartus lūžo visureigis ir kilo smėlio audra, kaip epizode iš filmo „Mumija“, – pirmojo bandymo nepamiršo šešiasdešimtmetis.
Bet paminėjęs jubiliejų Vytautas pagaliau sėkmingai pasiekė įspūdingoje geografinėje vietoje stūksančią viršukalnę. Dar smagiau buvo pasiekti šio kalno viršūnę, tapusia rekordu per jauniausios dukters Mėtos tryliktąjį gimtadienį.
Negana to, jubiliejiniai metai Vytautui dovanojo ir dar vieną apdovanojimą – jis tapo karatė pasaulio čempionu veteranų (60+) amžiaus grupėje. Keturi dešimtmečiai, skirti karatė, kelionėms ir kalnams.
Bet kelias į karatė prasidėjo keleriais metais anksčiau už kalnus.
„1980 metais pirmą kartą peržengiau dodžo salės slenkstį. Tuo metu Lietuvos karatė buvo vaiko amžiaus, bet pirmieji karatė entuziastai jau buvo pasiekę gerą lygį ir buvo iš ko mokytis, į ką lygiuotis.
Aviatorius, žmogumi paukščiu vadinamas Vytautas Lapėnas (1958–2008), studijų tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute bendramokslis, davė man pirmą impulsą karatė skrydžiui per dešimtmečius“, – prisiminė V.Bukauskas.
Lietuvoje šis sportas buvo ant bangos ir išgyveno romantinį laikotarpį. Tai buvo nauja, įdomu, paslaptinga. To meto karatistai save vadino legaliais disidentais, nes aukščiausiai sąjunginei valdžiai ši sporto šaka nepatiko.
1984 metais karatė buvo uždrausta. Tais metais dar įvyko paskutinis Vilniaus čempionatas, kuriame V.Bukauskas tapo čempionu kategorijoje iki 65 kilogramų.
„Tuo metu mano karatė istorijoje durys užsidarė pirmą kartą ir 1985 metais atsivėrė naujos į kelionių ir kalnų pasaulį: Altajų, Karakumus, Tian Šanį, Kaukazą, Kamčiatką, Kurilų salas“, – prisiminė Vytautas.
Vėl legalizuota karatė buvo 1989-aisiais. 1990 metais Lietuvos rinktinės sudėtyje pirmame tarptautiniame turnyre Estijoje Vytautas iškovojo 3 vietą.
Tuomet atsirado stiliai ir diržų kvalifikaciniai egzaminai. Prireikė 6 metų, kad baltasis kovotojo diržas 1996-aisiais taptų juoduoju. Tačiau kelionės vėl ėmė viršų, nes 1990-aisiais atsirado galimybių išvykti į tolimas svajonių šalis. 1991 metų pavasarį Vlado Vitkausko (69 m.) pakviestas V.Bukauskas pirmą kartą atsidūrė Nepale.
Po 14 metų klajonių, jau kaip veteranas, Vytautas sugrįžo į aktyvų karatė kelią. Pertrauka gal ir ilgoka, bet buvo reikalinga ir išėjo į gera.
„Per tą laiką pamačiau ne tik pasaulį, bet ir žmogaus galimybių ribas, tiksliau, jų nebuvimą. Su nauju įkvėpimu pradėjau treniruotis, dalyvauti varžybose, Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionatuose. Buvau skirtingų amžiaus grupių Lietuvos čempionu ir prizininku, Europos ir pasaulio čempionatų prizininku“, – pasakojo pašnekovas.
Vyras įsitikinęs – jei ko nors nepasiekei sporte jaunas, tai nereiškia, kad jau niekada nepavyks. Reikia tikėti, stengtis ir mėgautis sportu.
Tad pirmą kartą startavęs vyriausių veteranų amžiaus grupėje (60+) šotokan karatė pasaulio čempionate Čekijoje 2022 metų rugsėjo 30 dieną lietuvis tapo pasaulio čempionu, finale nugalėjęs Afrikos atstovą.
Šešiasdešimtmetis įsitikino, kad šis sportas jam tobulai tinka, nes tai ir pomėgis, ir gyvenimo būdas.
Jis leidžia būti geros fizinės ir psichologinės formos ir vyresniame amžiuje, nes lavina judesių koordinaciją, lankstumą, ištvermę, dėmesio sutelkimą.
Be to, neleidžia aptingti, nes karatė yra kontaktinis sportas, todėl turi nuolat treniruotis, kad išlaikytum varžovo pojūtį, tai yra atstumą, kūno galimybes.
Nors šių aukštumų V.Bukauskui pavyko pasiekti sulaukus 60 metų, jis tai vertina kaip sutapimą. Juk jis visada labai norėjo keliauti, kopti į kalnus ir sportuoti.
„Tai tik sutapimas, kad 2022 metais baigiau tvarkyti nuotraukas, vaizdo medžiagą ir straipsnius apie pasiektas viršukalnes.
Būtent 60-oje JT valstybių viršukalnėje suplevėsavo trispalvė, kai ką tik buvau atšventęs apvalią sukaktį.
O sportas – tai darbas treniruotėse, varžybose daug ką lemia sėkmė. Ji plačiausiai vėlgi nusišypsojo jubiliejaus proga. Šios dvi proginio torto vyšnios išties gražios, skanios ir prasmingos. Nors pasiekimai asmeniniai, daugybė žmonių, draugų ir šeima labai prie to prisidėjo, kad tos vyšnios prisirptų“, – patikino keliautojas ir karatistas.
Pradėjo bėgioti
Kai vilnietei Jolitai Kurtinaitienei sukako 42 metai, ji sėkmingai įveikė ir pirmą maratoną – 42 kilometrus 195 metrus. Tada bendrovės „Bitė Lietuva“ tvarumo projektų ir duomenų apsaugos vadovė neabejojo, kad tai buvo psichologinis niuansas, kuris ją aplankė suėjus 42 metams, kai norėjosi nubėgti tuos 42 kilometrus. Tai galbūt savivertės padidinimas, kai norisi įprasminti savo amžių kilometrais.
Nors nuo to laiko moteris nepaliovė bėgioti, treniruotis, praėjusiais metais, kai atšventė penkiasdešimtmetį, Jolita spalio 2-ąją Londono maratone pasiekė rekordą 50 metų moterų amžiaus grupėje.
Tąkart J.Kurtinaitienė maratoną nubėgo per 3 val. 9 min. 14 sek.
2020-ųjų spalio 3 dieną Jolita Helsinkio maratone pasiekė moterų 45 metų amžiaus grupės bėgimo rekordą – distanciją įveikė per 3 val. 6 min. 48 sek. Tačiau geriausią asmeninį rezultatą jai pavyko pasiekti Berlyno maratone – 42 kilometrus 195 metrus ji nubėgo per 3 val. 37 sek.
Dabar penkiasdešimtmetė J.Kurtinaitienė bėga pagrindinius pasaulio maratonus – iš šešių liko nubėgti du. Jie vyks Tokijuje, Niujorke. Į Japoniją lietuvė vyks šį kovą, o į Jungtines Amerikos Valstijas numatyta kelionė rudenį. Jolita jau įveikė Berlyno, Londono, Čikagos, Bostono maratonus.
Užsienyje bėgiodama maratonus lietuvė pastebėjo, kad ilgas distancijas sėkmingai įveikia ne tik penkiasdešimtmetės, bet ir šešiasdešimtmetės.
Kai pastarosios kopia ant pakylos atsiimti apdovanojimų, Jolitą užlieja pasididžiavimo jomis jausmas. Maratonus bėgančios vyresnio amžiaus moterys atrodo jaunesnės ir lieknesnės už daugelį bendraamžių. Taip joms atrodyti leidžia sveikas ir aktyvus gyvenimo būdas.
Brandus amžius – ne kliūtis sveikai gyventi
Jubiliejinės sukaktys dažną žmogų veikia emociškai. Juk žmonės tiki skaičių magija. „Apvalios datos nuo seno turi šventą reikšmę. Juk tai neeilinis gimtadienis. Jubiliejus reiškia, kad užbaigi vieną gyvenimo ciklą“, – tikino psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Ankstyvąja žmogaus branda laikytume tokį jo amžių, kai baigiama gimnazija. Laikotarpis iki penkiasdešimtmečio yra savęs ieškojimas, nenuostabu, kad žmogus dažnai keičia darbovietes, profesijas. Penkiasdešimtmečio sukaktis ženklina perėjimą į tikrą brandą. Po šios sukakties žmonės paprastai didesnių permainų nebedaro. Gyvenimas tarsi nusistovi ir šis laikotarpis vadinamas auksiniu rudeniu.
Bet prieš jubiliejų sukaktuvininkas neretai jaučia nerimą, nori kaip nors įprasminti tą datą – įkopti į įspūdingą viršukalnę ar nubėgti maratoną. Ką žmogus nori sau tuo įrodyti? Išsikelti aukštus tikslus neprasminga pragmatine prasme, bet žmogaus širdyje gyvena tikėjimas, kad pabaigus kokį nors ciklą jis grįžta į gyvenimo pradžią ir pradeda naują ciklą.
Tokiu būdu laikas juntamas ne kaip linija, kuri driekiasi į priekį, o kaip žiedas, kuris užsidaro grįždamas į pradžią. Todėl žmogui ateina į galvą idėjos apie naują jaunystę, naują gyvenimą. Šito amžiaus žmonės neretai įsimyli jaunesnius partnerius.
Be to, ateina supratimas, kad niekas už tave nepadarys to, ką kadaise svajojai padaryti. Todėl sukaktuvininkai siekia papildyti gyvenimą fizine veikla, santykiais, pamatyti tai, kas anksčiau nebuvo prieinama. Brandžiame amžiuje finansinės galimybės didesnės, todėl dažniau keliaujama ar imamasi ekstremalių sporto šakų.
Šiuolaikiniame pasaulyje persvarstomas požiūris į senėjimą, tad beveik nebevartojamas žodis „senas“. Tokiu žodžiu siūloma apibūdinti tik tokį žmogų, kuris turi kūno audinių senėjimo požymių, pavyzdžiui, kai trupa kaulai, iškrinta dantys, padrumstėja akies lęšiukas.
Šiuolaikinis penkiasdešimtmetis dabar atitinka maždaug 40 metų žmogų. Jeigu gyvena sveikai, žmogaus amžius gali būti dešimt metų mažesnis, negu nurodo pasas. Todėl neretai 50 metų žmogus bėga maratonus, lanko gimnastiką, palaiko lytinį gyvenimą, studijuoja naujus dalykus. Žmonės, kurie tai daro, tampa pavyzdžiu tiems, kurie bijo senatvės ir į ją žiūri kaip į ligas, skurdą, depresiją.
Dabartiniai jauni žmonės, kurie stoja į universitetus, žiūrėdami į penkiasdešimtmečius tėvus ir savo ateitį mato šviesiomis spalvomis. Jie pastebi, kad ir tokio amžiaus sulaukus galima keliauti, atsiveria daug galimybių.
Bet vyresni žmonės, kurie mano, kad gali užsiimti intymiais santykiais, turėtų gerai pagalvoti, ar tai daryti. „Reikia būti labai sveikiems fiziškai. Lytinis aktas prilygsta užlipimui pėsčiomis į dešimtą namo aukštą. Jie turėtų žinoti, kaip veikia jų širdies kraujagyslių sistema“, – patikino psichoterapeutas O.Lapinas.
Ekstremalūs veiksmai, kai sąnariams, sausgyslėms tenka nemaži išbandymai, turėtų priversti penkiasdešimtmetį susimąstyti, ar esant tokio amžiaus reikėtų pradėti daryti salto ant skersinio vien dėl to, kad tai sugeba dvidešimtmečiai.
Visuomenėje nėra palaikoma ir penkiasdešimtmetė, seginti trumpą sijoną. „Reikia turėti omenyje, kad atsinaujinimas, kuris yra sveikintinas, turėtų būti ekologiškas, tai yra žmogus turi atsižvelgti į savo organizmą ir tai, kaip jis atrodo“, – patarė O.Lapinas.
