Aukštaūgį disko metiką neretai galima sutikti einantį su pusmetriu žemesne žmona Vilniaus centre. Nors su jais ne kartą prasilenkiau gatvėje, neatpažinau, kad tuo pačiu maršrutu vaikštantis sportiško sudėjimo vyras – R.Ubartas.
Bet pastarąjį kartą, kai šis lengvaatletis su keturiolika metų vyresne gyvenimo bendražyge vėl kažkur skubėjo, stabtelėjo pasisveikinti su mano pažįstamu sporto veteranu, buvusiu olimpiečiu. Jo ir pasiteiravau, kas šis iš matymo labai pažįstamas vyras? Tai buvo Barselonos žaidynių olimpinis čempionas.
Nors sporto istorija lyg gyva vaikšto gatvėmis, ne tik man, bet ir daugeliui už R.Ubartą jaunesnių žmonių turbūt nekyla minčių, kad šis praeivis – nepriklausomos Lietuvos disko metimo rungties tėvas. Jo akyse vėliau išaugo tokie disko metikai kaip Virgilijus Alekna (50 m.), jo sūnus Mykolas Alekna (20 m.), Andrius Gudžius (31 m.). Juos dabartinė karta puikiai žino ir pažįsta.
Iš Šilutės rajono kilusį R.Ubartą ir minėtus sportininkus sieja ne tik disko metimo rungtis. Garsius lietuvius, išskyrus jaunąjį Alekną, užgrūdino fizinis darbas kaime.
Virgilijus užaugo Terpeikiuose, Kupiškio rajone, Andrius – Padauguvos kaime, Kauno rajone, o Romas – Juknaičiuose.
Barselonos žaidynių laimėtojas apie jį sukurtame dokumentiniame filme šiltai prisiminė, kaip tėvai gyveno ūkiškai ir jam patikdavo vasarą į vežimą krauti šieną. Būsimasis olimpinis čempionas gėrė šviežią karvės pieną, krimto iš daržo išsirautas ir vandens katiliuke nuplautas morkas. Sportinio meistriškumo Romas pradėjo siekti savo namų kieme – su kaimynų vaikais ir seserimi žaidė futbolą.
Bet dėl sporto aukštumų jam teko anksti palikti gimtuosius namus – būdamas penkiolikos jis išvyko mokytis į Panevėžio sporto mokyklą. Tėvams buvo nelengva susitaikyti, kad pirmagimis bus retas svečias namuose.
Romas pirmas iš penkių vaikų išskrido iš šeimos lizdo, bet kelio į gimtinę nepamiršo iki šiol. Tik dabar šeimos namai dar labiau ištuštėję – mama mirusi, brolis Vytautas gyvena ir dirba Norvegijoje, sesuo Vilija – Vokietijoje. Juknaičiuose liko gyventi sesuo Gintara su šeima ir tėvas. Sesuo Jūratė taip pat šalia – Šilutėje.
Nors R.Ubartas retai mintimis grįžta į šlovingą praeitį, paprašiau jo prisiminti svarbius momentus.
– Kaip sporto pergalės pakeitė jūsų gyvenimą – ar po Barselonos žaidynių svarstėte baigti karjerą? – paklausiau R.Ubarto.
– Sportinė karjera nesibaigė – buvau kupinas jėgų ir metų dar nelabai daug turėjau. Man buvo 32-eji, kai laimėjau Barselonos olimpiadą. Dar norėjosi ką nors svarbaus nuveikti, pasiekti, pasitreniruoti, pasivaržyti.
Stengiesi kiek nors primiršti tuos laimėjimus, vėl kaip iš naujo pradėti darbą. Ko gero, tai psichologiškai buvo teisinga, nes gyventi ant laurų būtų buvę nepateisinama.
– Iškovojote Europos ir olimpinį auksą, tik pasaulio čempionato aukso nebuvo.
– Nebuvo. Turiu pripažinti, kad šitos varžybos nelabai sekdavosi – Romoje 1987 metais likau šeštas. Turėjau rimtą pėdos traumą, tai pakeitė mano techniką. Negalėjau iki galo priminti pėdos, mesdavau ne visa jėga. Sportinis gyvenimas nėra vien rožėmis klotas.
Kai 1991-aisiais Tokijuje vyko pasaulio čempionas, galėjau, ko gero, ir laimėti tas varžybas, bet dėl įvykių Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto atsisakiau atstovauti Sovietų Sąjungos rinktinei, kuriai tuo metu dar priklausėme.
Sportinę karjerą baigiau būdamas 42-ejų. Prisipažinsiu, galbūt man reikėjo ir anksčiau išeiti, jau išlindo ir traumos, matyt, tos, kurių jaunystėje nelabai pastebėdavau. Bet galva sako, kad dar norisi sportuoti.
– Nenutiko taip, kad pasiekęs didžiausias pergales būtumėte nutaręs iš viso sustoti.
– Subrendęs žmogus pradeda mąstyti apie kitokius dalykus. Man irgi buvo tokių minčių. Galėjau anksčiau pradėti dirbti treneriu, nes man labai daug žinių davė mano jau šviesaus atminimo treneris Vytautas Jaras.
Tuo metu kaip tik baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, gavau žinių bagažą. Galėjau dirbti fizinio lavinimo mokytoju arba treneriu, bet vis norėjosi pačiam sportuoti. Buvau užsiėmęs treniruočių procesu sau. Tik 2007 metais pradėjau trenerio darbą, dirbu Lengvosios atletikos manieže.
Trenerio darbą dirbu su pertraukomis, bet stengiuosi, kad jų nebūtų. Dabar yra keturi vaikinai, kurie nori sportuoti, neatsakau jiems. Jie labai jauni, treniruojasi trumpą laiką, bet, manau, jeigu turės noro dirbti ir nugalėti, galėsime pasiekti gerų rezultatų.
Jaunimas kur nors paskaito ar gauna rekomendaciją ir ateina treniruotis. Jei matau, kad nori sportuoti, kodėl nepadėti? Noriu, kad disko metikai garsintų Lietuvą, juk turime olimpinių čempionų.
– Anksčiau treniravote ir Mantą Jusį, kuris dabar yra disko metiko M.Aleknos treneris.
– Treniravau Mantą, jis buvo neblogas rutulio stūmikas. Patyrė rankos traumą, ir sportinė karjera baigėsi. Jis bandė gydytis, bet trauma, matyt, buvo sudėtinga. Akivaizdu, kad Manto ir Mykolo tandemas labai geras ir einama geru keliu. Mantas visapusiškas, smalsus, kaupiantis žinias, ieškantis naujų metodikų. Jis – protingas vaikinas ir kaip treneris galėtų daug tobulėti.
Manau, jam labiau susiklostė ne sportininko, o trenerio karjera. Be to, geras sportininkas ne visada būna geru treneriu. Neretai pradėjęs sportuoti žmogus turi savybių, tinkančių trenerio darbui, ir tas savybes ištobulinus galima su auklėtiniais pasiekti gerų rezultatų. Manto pavyzdys tai parodo. Manto nenorėčiau lyginti su savimi, kaip jokio žmogaus nereikėtų lyginti su kitu. Mantas kaip treneris pasiekė daugiau, aišku, aš tikėjausi iš savo auklėtinių taip pat, bet dėl traumų nebuvo aukštų rezultatų.
– Sportinis kelias jums daug nervų kainavo, kai 1993 metais pasaulio čempionate Štutgarte dopingo mėginys buvo teigiamas, kai buvote diskvalifikuotas ketveriems metams. 2002-aisiais vėl pasikartoję tie patys kaltinimai buvo atšaukti nepaaiškinus priežasties. Ar jos taip ir nesužinojote?
– Man tai irgi buvo didžiulė mįslė. Patyriau didelį smūgį, nes žinau, kad nieko uždrausto nevartojau, – nebuvo nei tikslo, nei prasmės. Tyrimas buvo nutrauktas, aš taip ir nesupratau.
Kiek prisimenu, išlįsti iš to liūno buvo labai sunku – labai daug nervų kainavo, sportininkui tai baisiausias dalykas. Nenoriu į tai gilintis, nenorėjau lįsti į tuos liūnus vėl, kai tyrimas baigėsi. Kai iš stovyklos Jungtinėse Amerikos Valstijose grįžau į Lietuvą, buvo daug aptarinėjimų, vyko posėdžiai.
Laikraštyje perskaičiau, kad įtarimai man panaikinti. Nenorėjau daugiau nieko aiškintis, buvau pavargęs, mano nervai buvo labai ištampyti.
– Sportuodamas pelnėte medalius, o kaip susipažinote su žmona?
– Ji – gydytoja. Mes susipažinome treniruočių stovykloje Bulgarijoje 1985 metais. Gavau traumą – išsisukau čiurną, ir ji mane gydė. Mėnesį negalėjau normaliai vaikščioti, sportuoti. Taip prasidėjo draugystė. Kartu esame 37 metus.
– Filme užsiminėte, kad pusė olimpinio medalio priklauso žmonai. Ką turėjote omenyje?
– Bet kuris aukšto meistriškumo sportininkas pasakytų, kad žmona namuose laiko visą užnugarį. Jei užnugaris psichologiškai stiprus, tvirtas, vyras gali vykti į bet kokias varžybas, nes žino, kad viskas gerai.
Žmona mane palaikė psichologiškai, padėjo gydytis traumas, buvo asmeninė masažuotoja. Ji man padėjo siekti aukštų rezultatų, todėl Barselonoje iškovotas medalis – didelė dalis jos nuopelnų. Ypač psichologiškai ji mane palaikė, nes tuo metu situacija buvo sunki.
Kokios buvo mano mintys Barselonoje? Į Barselonos stadioną ėjau nugalėti, nes buvau vienas stipriausių pasaulio disko metikų.
Kažkodėl savijauta buvo nekokia, lyg būčiau maistu apsinuodijęs. Pirmi metimai buvo labai sunkūs, truputį apėmė panika: „Kas atsitiko? Juk aš pasiruošęs.“ Kiekvienu metimu vis gerinau rezultatą, pasitikėjimas grįžo. Penktu metimu pavyko pasiekti geriausią rezultatą, nors jis techniškai buvo atliktas ne šimtu procentų, juk planavau mesti 67–68 metrus. Pavyko 65,12 metro.
Negaliu nieko kaltinti, matyt, manyje kažkas įvyko, nes kvalifikacines varžybas labai lengvai įveikiau. Gal pagrindinėse varžybose perdegiau, nes atsakomybė buvo didelė, visi iš manęs tikėjosi medalio. Teko kaip reikiant pasijaudinti per pagrindines varžybas.
Bet kai atlikau šeštą bandymą, niekas nebegalėjo mano rezultato pagerinti, supratau, kad visa našta nuo pečių nukrito, šypsojausi – jau pergalė. Ačiū Dievui, pavyko pateisinti viltis, kurios į mane buvo sudėtos.
Gali būti tvirtas kaip ąžuolas, bet jeigu tavo galvoje siaučia vėjai, negali susikaupti, aukštų rezultatų pasiekti nepavyks. Kartais šalia reikalingas žmogus, kuris sudėliotų tavo mintis į vietas. Toks tandemas visada teigiamas, duoda rezultatų. Bet kuriam sportininkui reikia to paties kaip ir man.
– Nesigailėjote, kad neturite įpėdinių, kurie būtų pratęsę sportiškos šeimos dinastiją?
– Jeigu likimas taip susiklostė, gailėtis nėra ko. Svarbu, kad su žmona gyvename laimingai jau 37 metus. Tai irgi parodo, kad sutariame. O kad nėra vaikų, ką darysi, taip likimas susiklostė.
– Sporto pasaulyje genų galia reikšminga – Arvydo Sabonio talentą perėmė sūnus Domantas, V.Aleknos – Mykolas.
– Tėvai perduoda savo vaikams pirmiausia tai, ką patys moka. Arvydas išmokė sūnų žaisti krepšinį, Virgilijaus disko metimo pamokos buvo perteiktos sūnui.
Tai normalu. Taip gyvenimas ir sukasi – jaunimą kas nors išmoko, jie išmokys ką nors paskui. Viskas juda į priekį.
– Dėl to nereikia pavydėti?
– Pavydas – pats bjauriausias jausmas. Jo nereikia auginti, reikia su meile, pagarba padėti žmonėms. Tik taip gyvenimas eina į priekį – kuo mažiau minusų, tuo daugiau pliusų. Gyvenimas už viską visiems atsidėkos.
– Jūsų ūgis – 2 metrai 3 centimetrai. Galėjote būti ir krepšininku?
– Krepšinis liko kaip pomėgis – daugiau nei dešimt metų žaidžiau veteranų klube „Salelita“. Juk nejaunėjame, mūsų gretos po truputį sklaidosi. Bet buvo geri metai, linksmi vyrai ir daug puikių akimirkų. Malonu buvo žaisti. Kiek emocijų nepatyriau mėtydamas diską, tiek jų gavau žaisdamas krepšinį.
– Bet be judėjimo gyvenimo neįsivaizduojate?
– Mėgstame su žmona vaikščioti bet kokiu oru po mišką, miestą. Juk reikia, kad dirbtų raumenys, įkvėptume gryno oro. Namuose darome pratimus, reikia gerinti sąnarių būklę. Nuolat judant galima išsaugoti fizinę ir psichologinę sveikatą.
– Ar vaikštant po miestą praeiviai jus atpažįsta?
– Vyresni prisimena, pasisveikina, užkalbina, jaunesni nelabai žino. Jaunesni pažįsta jaunesnius sportininkus. Bet man tokio dėmesio kaip krepšininkams nebuvo, į tai žiūrėdavau paprastai, juk garbė ateina ir išblėsta.
Karjeros skrydis
Svarbiausi legendinio disko metiko R.Ubarto laimėjimai – 1986 metais Štutgarte tapo Europos čempionu, 1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį, 1992-aisiais Barselonos žaidynėse – auksą.
Barselonoje diską nusviedė 65,12 m. Penkių R.Ubarto disko metimų rezultatai Barselonoje: 60,90 m, 62,64 m, 64,36 m, 65,12 m ir 65,12 m. Jo garbei pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė ir sugrotas Lietuvos himnas. Tai įvyko 1992 m. rugpjūčio 5-osios vakare olimpiniame Barselonos stadione ant Manjocos kalno.
Geriausias asmeninis rezultatas – 70,06 m pasiektas 1988 m. gegužės 8 d. Smalininkuose.
1993 m. pasaulio čempionato Štutgarte metu paimtas atleto dopingo mėginys buvo teigiamas. Jame rasta draudžiamos medžiagos – anabolinio steroido boldenono. R.Ubartas diskvalifikuotas 4 metams. 2002 m. balandį R.Ubartas vėl buvo apkaltintas boldenono vartojimu, esą jo dopingo testas buvo teigiamas, tačiau IAAF birželį atšaukė šiuos kaltinimus nepaaiškinusi priežasties.
