Užklydus į vienoje Vilniaus senamiesčio arkų esančias tautodailininko J.Bugailiškio dirbtuves yra kur akis paganyti – nuo kūrinių gausos ir šeimininko išradingumo gali apsvaigti galva.
Per kelis kambarius išdėstytos medžio skulptūros, kanklės, būgnai, skudučiai, inkilai, vaikų žaislai, stalo įrankiai, krėslai, įmantrūs menininko vaizduotės sukurti ir sunkiai apibūdinami daiktai, tokie kaip buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo (1906–1982) dantys.
Tarp medžio drožėjo dirbinių puikiai dera ir aliejiniais dažais tapytos drobės – dukters darbai. A.Bugailiškytė tapo interjerus, drobėse vaizduoja antikvarinius baldus, kambarius aukštomis lubomis, vyrauja krėslai, staliukai su vazoje pamerktomis gėlėmis.
Ryškios paveikslų spalvos tarsi sušildo natūraliai šaltų atspalvių medžio drožinių pripildytą meno studiją. Kaip vienoje patalpoje išsitenka ir dera kūriniai, taip tose pačiose dirbtuvėse darniai sutaria ir tėvas su dukra.
Nesunku gerai sutarti, kai menininkai pasiskirstę darbo laiką, – Jonas dirbtuvėse sukasi iki pietų, o Aistė prie molberto su teptukais stoja po pietų. Vakarais visa šeima susiburia tautodailininko ir jo žmonos, vienos ministerijos tarnautojos Emilijos (66 m.) namuose Senamiestyje.
Bet ir erdviame antikvariniais baldais apstatytame bute menininkai nejaučia trinties, nes prieš devynerius metus po skyrybų pas tėvus grįžusi Aistė su sūnumi Gabrieliumi (15 m.) turi po atskirą kambarį. Trys Bugailiškių kartos susitinka nebent virtuvėje arba svetainėje.
Aistei grįžimas namo prilygsta tarsi grįžimui į vaikystę, nes daugelis daiktų stovi kaip stovėjo ir lyg laukė jos prisilietimo.
Tik namuose daugiau šurmulio, mat tapytoja po savo vaikystės stogu įsikūrė su paaugliu sūnumi.
„Močiutė geriausiai sutaria su anūku, jie kartu ruošia pamokas, turi bendrų paslapčių. Net ir pažymius už anūką kartais gauna močiutė“, – juokais patikino J.Bugailiškis.
Grįždamas iš mokyklos Gabrielius kartais užsuka ir į senelio meno studiją, kurioje verda kūryba, užklysta pasižvalgyti turistų, praeivių.
Tačiau Aistė purto galvą paklausta, gal jos vienturtis pasuks menininko keliu ir tęs kūrėjų dinastiją? Rinktis meniškos profesijos pirmagimiui nelinkėtų jo tėvas fotografas Tomas Kapočius. Jis – garsaus fotožurnalisto Viktoro Kapočiaus, nužudyto 2007 metais, sūnus.
Nors Tomas pasekė tėvo pėdomis, Aistei ne kartą užsiminė, kad fotografo duona nelengva.
Bet šįmet Gabrieliui tėvai nupirko fotoaparatą ir jis pradėjo lankyti fotografijos būrelį, lyg jaustų gyslomis tekantį fotografų kraują. Jam patinka fotografuoti, bet tėvai tai vertina atsargiai: tegul bando ieškoti savo pašaukimo.
T.Kapočius sūnui patarė verčiau susiimti su tiksliaisiais mokslais, nes duonos iš fotografijos kažin ar bus.
Į samprotavimus apie anūko ateitį J.Bugailiškis nesileido, juolab dukrai nenurodė, kur studijuoti. Jonas pastebėjo, kad pirmagimė buvo užsispyrusi, žinojo, ko nori. O kodėl pasirinko tapybą, tėvas iki šiol nežino.
„Norėjau mokytis grafikos, bet jai būtų reikėję labai ilgai ruoštis. Pradėjau ruoštis tapybos studijoms – mane tinkama linkme pastūmėjo dėstytoja, tapytoja Jurga Barilaitė. Iš karto įstojau ten, kur ir planavau“, – prisiminė menininkė.
Aistė tapybą Vilniaus dailės akademijoje baigė 2005 metais ir dėl to nesigailėjo. Jai nereikėjo dirbti kitų darbų arba lakstyti per kelias darbovietes, kad turėtų iš ko gyventi.
„Pačius brangiausius paveikslus tėvas nuperka, užtai dukra ir pragyvena“, – pajuokavo Jonas.
Tapytoja nuolat dalyvauja parodose, nestokoja kūrybinių idėjų, kurias, tėvo manymu, padiktavo asmeninis gyvenimas. O kai kūryba ir gyvenimas susipina, akivaizdu, kad eini teisingai pasirinktu keliu.
Nuo 2018-ųjų pabaigos Aistė tapo interjerus, tačiau tik dabar susimąstė, kodėl ėmėsi tos temos, kurią jau norėtų užbaigti.
„Gal dėl to, kad namuose daug antikvarinių daiktų, dėl to šią tematiką pasirinkau“, – svarstė tapytoja.
Interjerų nutapė ir praeities meno genijai Vincentas van Goghas, Henri Matisse’as.
Menininkams būdinga tapyti savo aplinką, tačiau Aistė juokauja, kad viskas jau yra sukurta per tapybos meno šimtmečius ir naujieji tapytojai nieko naujo neišras.
Mažesnio formato interjero drobes menininkė kuria turistams, kad būtų patogu įsigyti kaip suvenyrą, o didesnio formato – parodoms. Darbuose galima atpažinti menininkės namų detales, kai kurių idėjų ji pasisėmė sendaikčių turguose.
Prieš tai menininkė tapė merginas – norėjo geriau įvaldyti figūrų tapymą. Juk ir Aistė buvo mergina, studentė. Tačiau šiame dukros kūrybos tarpsnyje tėvas įžvelgė stiprią asmeninę liniją: „Juk buvo studentavimas, vestuvės, sūnaus gimimas, skyrybos, interjerai. Ji to savo darbuose nepastebi, o aš tai matau.“
Bet skyrybos atsispindi ne baldų dalijimusi interjero paveiksluose.
„Kad aš nieko netapiau skirdamasi“, – tarsi užbėgdama įvykiams už akių tarstelėjo Aistė. Netrukus ji spėliojo, gal paveiksluose su merginomis užkoduota skyrybų tema?
Tėvas jai parodė į prieblandos apgaubtą primirštą paveikslą, pakabintą ant sienos netoli durų. Jame vaizduojami du galvas maišais užsidengę nuogi vyrai. Kokia jo potekstė, nei tėvas, nei dukra nepaaiškino.
„Visos emocijos jau nusėdo“, – ramiai ištarė moteris. Natūralu, kad studijoje verda kūrybiniai ginčai, liejasi kritikos strėlės ir juokas.
„Į jos darbą nesikišu, tik kritikuoju. Šito dukra labai nemėgsta“, – užsiminė J.Bugailiškis.
Jam nenusileido Aistė: „Ir aš tave pakritikuoju, tu irgi nemėgsti.“ Bet abu – tėvą ir dukrą – kurti įkvepia ir Senamiesčio aplinka, kuri net prašalaičiui gali sukelti kūrybinių minčių.
Pro dirbtuvių langą matyti buvęs bazilijonų vienuolynas.
„Vienuolių nėra daug. Kadangi pastatas buvo remontuojamas, vienuoliai per langą skolinosi vandens“, – rodydamas kone trijų litrų talpos medinę taurę pasakojo tautodailininkas.
Pastaruoju metu Jonas palinkęs prie kanklių. Jas ruošia siųsti į Čikagą.
Netiesa, kad šis instrumentas mažai paklausus, atvirkščiai, tautodailininko pagamintomis kanklėmis groja daugelio Lietuvos muzikos mokyklų auklėtiniai.
Šiuos instrumentus jis gamina iš klevų, uosių, juodalksnių, liepų, beržų.
„Esu prisiruošęs medienos, tam skirtas visas ritualas“, – patikino kaimiškoje sodyboje prie Vilniaus ir sostinės Senamiesčio XVII amžiaus mūruose nemažai dirbantis savamokslis menininkas J.Bugailiškis.
Jaunystėje Jonas dirbo bokštinio krano mašinistu statybvietėse. Meno gyslelę vyras atrado dirbdamas Kirgizijoje viename muziejuje. Grįžęs į Lietuvą Jonas taip pat norėjo įsidarbinti muziejuje, bet nepavyko.
„Atsidūriau šalia skulptoriaus ir kai pamačiau jo darbus, pagalvojau: o čia tai užduotis. Kaip tai padaryti? Nuo to viskas ir prasidėjo“, – prisiminė medžio skulptūrų kūrėjas.
J.Bugailiškio sukurtų medinių kryžių ir koplytstulpių gausu visoje Lietuvoje, jis – vienas Angelų kalvos Trakų rajone kūrėjų.
Dirbtuvėse galima pamatyti daugybę darbų, sukurtų nežabotos tautodailininko vaizduotės: peilius ir šakutes su vištos ar anties koja, peilius su stirnos, elnio ar danieliaus ragų dalimis, būgnus iš stirnos ar veršio odos, lazdą su šerno kanopa, Užgavėnių kaukes, inkilus su stygomis.
„Su žmona esame pensininkai. Netrukus jaunoji karta mus išlaikys: Aistė iš tapybos, anūkas – iš fotografijos. Tada mes vėl kursime ir kursime“, – juoktis nesiliovė Jonas.
Kiek surimtėjęs vyras pridūrė postūmį į meną pajutęs dar tuomet, kai susipažino su Emilijos motina tautodailininke, kuriai dabar 94 metai. Ji garsėjo dailiais mezginių raštais, tik dabar dėl garbaus amžiaus virbalų į rankas nebepaima.
