Emilija su Vaidu (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) susipažino prieš penkerius metus, su draugais švęsdama Naujuosius 2018-uosius metus. Ir greitai beprotiškai įsimylėjo. Tikėjo, kad ir jis ją myli, nors dabar jau nėra tuo tikra ir sakosi nesuprantanti, kas tuomet dėjosi jo galvoje.
Pradžioje vyras atrodė ir protingas, ir maloniai bendraujantis, ir įdomus, ir išvaizdus – toks, apie kokį ir svajojo.
Tuo metu jis dirbo Norvegijoje, į Lietuvą buvo grįžęs trumpam. Tad kurį laiką jiedu bendravo per atstumą ir vis skraidė vienas pas kitą.
„Kai susipažinome, kurį laiką jaučiausi pakylėta, o po pusmečio jau prasidėjo nesutarimai, sakyčiau, tiesiog konfliktai lygiose vietose. Tarkim, jis priekaištaudavo, kad aš buvau išėjusi susitikti su drauge ar aplankyti mamos ir neatsakiau į jo skambutį. Na, bet po pykčio vėl sekdavo euforija – tikrai buvau labai įsimylėjusi ir nuspręsdavau, kad dėl mūsų nesutarimų kaltas atstumas“, – atsiminė moteris.
Kad atstumas nekliudytų, jiedu vis pasišnekėdavo apie bendrą gyvenimą, galiausiai rado ir išsinuomojo butą Kaune, o netrukus sutarė kartu pasiimti paskolą ir jį įsigyti.
Vaidas iš pradžių ten dar neatsikraustė, kaip planavo, tik pervežė savo dukrą – ją turėjo iš ankstesnių santykių ir augino vienas. Taigi Emilija viena rūpinosi jo vaiku – jai tai atrodė visai normalu, juk ko tik nepadarysi dėl mylimo žmogaus.
Kai galiausiai vyras atsikraustė į Kauną, jų santykiai ne pagerėjo, kaip mergina tikėjosi, o tik blogėjo. Kaune emigrantas gyvendavo „šventiškai“, vis linksmindavosi su draugais, o jai nuolat dėl kažko priekaištaudavo. Be to, po nesutarimų vyras viską apsukdavo taip, tarsi ji būtų dėl visko kalta.
Kai pinigai baigdavosi, jis vėl vykdavo į Norvegiją uždirbti, Emiliją palikdamas su savo dukra. „Tada jis bambėdavo, kad jis tą daro ir šitaip stengiasi dėl manęs, bet aš juk pati turėjau savo šokių studiją, ir vaikų, ir suaugusių šokėjų grupių ir galėjau pati savimi pasirūpinti“, – pastebėjo moteris.
Pasirodė, kad Vaidas linkęs į manipuliacijas ir visišką kontrolę. „Išvykęs jis norėjo visuomet žinoti, ką aš kada darau, kartais, rodos, manęs pavydėjo ne tik mano draugėms, bet ir darbui. Aš turėdavau daug reikalų, su šokėjais vis dalyvaudavome konkursuose, na, o jis pykdavo, kad nepakeliu telefono ir neišklausau, kai jis nori išsipasakoti“, – atsiminė Emilija.
Jų pokalbiai dažnai trukdavo ilgiau nei valandą, moteris vyrui skambindavo kiekvieną laisvesnę minutę pertraukėlių darbe metu, kad tik nesulauktų jo priekaištų, jog juo nesidomi ir jo nepalaiko. Beje, jo mama jai taip pat nuolat skambindavo, kartais – po kelis kartus per dieną.
Jautėsi įkliuvusi į spąstus
Jiedu daug pykosi ir daug taikėsi. Draugas, vieną dieną išvadinęs ją nieko nesugebančia, valkata ir visokiais necenzūriniais žodžiais, kitą dieną žerdavo komplimentus ir dovanodavo gėles.
„Dabar nesuprantu, kodėl taip ilgai su juo buvau, nors buvo akivaizdu, kad mūsų santykiai toksiniai ir niekur jie neveda. Kurį laiką tikrai buvau labai įsimylėjusi, o vėliau gal tiesiog prie jo įpratusi. Ilgą laiką dar lyg ir tikėjausi, jog viskas susitvarkys ir mūsų santykiai vėl bus tokie, kokie buvo pradžioje. Be to, jis vis sakė, kad tai aš dėl visko kalta, tad lyg ir tikėjausi, kad galiu kažką pakeisti į gerąją pusę“, – pasakojo Emilija.
Po kurio laiko ji visgi suvokė, kad jų santykiai nenormalūs, bet jautėsi įkliuvusi į savo pačios paspęstus spąstus. „Jau turėjome paėmę bendrą būsto paskolą, jo dukra jau augo Lietuvoje be mamos, dabar jai grėsė prarasti ir mane – atrodė, negi galiu taip imti ir viską nutraukti?“, – pasakojo Emilija.
Viskas baigėsi ligoninėje
Nuolat besipykstanti ir besitaikanti pora kartu išbuvo iš viso ketverius metus. Paskutinis pusmetis buvo ypač pašlijęs, jie nuolat pykosi ir skyrėsi. Emilijai skambindavo ir Vaido mama ir bandydavo juos taikyti – sakydavo, kad jis pavargęs, išsekęs, dėl to gal kartais ir elgiasi negražiai, bet nereikia pykti, reikia padėti jam atsigauti.
Lemtinga porai vėl tapo Naujųjų metų, šįkart jau 2022-ųjų, šventė ir kelios po jos sekusios savaitės.
„Tada jau buvau supratusi, kad nieko nebus, reikia skirtis, bet visgi grįžau pas jį ir Kalėdas sutikome kartu. Kartu buvome ir per Naujuosius metus, tada jis iškėlė skandalą ir prie mūsų draugų įmetė į klozetą mano naują paltą... Jo polinkis įsiutus gadinti daiktus reiškėsi ir seniau, sykį trenkė į žemę savo telefoną, kitą kartą įniršęs net sudaužė televizorių. Manau, kad jis turėjo rimtų psichologinių problemų ir, kai ištikdavo pykčio priepuoliai, visai nesivaldydavo. Na, o aš buvau pasiekusi tokį lygį, kad vis tiek jam atleisdavau – dabar ir pačiai sunku suvokti, kodėl taip elgiausi“, – pasakojo Emilija.
Net ir po to naujametinio konflikto ji nusileido nurimusio mylimojo įkalbinėjimams ir po poros savaičių sutiko kartu su juo vykti savaitgaliui į Druskininkus.
Lemtingą praėjusių metų sausio 16 d. pora vakare linksminosi viešbutyje esančiame klube, kur vėl susipyko – Vaidui nepatiko Emilijos elgesys, nors ji tiesiog persimetė keliais žodžiais su šalia buvusiomis merginomis. Jis sakė, kad ji siekia visiems žmonėms demonstruoti, kokia ji yra „faina“, nors iš tikrųjų yra niekam tikusi. Į kambarį jiedu patraukė besiginčydami.
Kambaryje Vaidas pirmiausia ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais ir sudaužė jos telefoną – buvo įniršęs ir turėjo tiek jėgos, kad tiesiog perlenkė „iPhono“ ekraną pusiau. Tada trenkė jai į veidą, o kai ji griuvo ant grindų – smarkiai spyrė jai į koją. Ji iš karto pradėjo šaukti, kad koja lūžo, bet jis tik sakė: „Debile, nieks nelūžo, eik pamiegoti.“
Netrukus Emilija nušliaužė iki registratūros, buvo iškviesta greitoji pagalba ir policija.
Gyveno viltimi, kad pasveiks
Moteriai buvo diagnozuotas skersinis dešinės čiurnos lūžis. „Gal porą savaičių verkiau iš bejėgiškumo – ir dėl to, kad teko stabdyti darbus, atšaukti užsiėmimus, ir dėl žlugusių santykių, ir dėl savo naivumo... Tiesiog per vieną naktį gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Draugai perkraustė mane pas mamą ir kelis mėnesius sėdėjau namie, tiesa, labai padėjo artimieji ir draugai, vis ateidavę manęs aplankyti ir manimi besirūpinę. Na, o buvęs sugyventinis nė neatsiprašė, tik kelis sykius paskambinęs reikalavo, kad atsiimčiau iš policijos pareiškimą“, – pasakojo Emilija.
Tuo metu ji dar gyveno viltimi, kad per kelis mėnesius koja sugis ir ji galės grįžti prie darbo. Tačiau nuėmus gipsą paaiškėjo, kad padėtis sudėtingesnė nei atrodė.
„Pasirodė, kad kojos būklė dar prastesnė nei buvo iš karto po traumos. Lūžis nebuvo atviras, bet, kaip supratau iš gydytojų, į kaulą lūžio vietoje sulindo raiščiai, sausgyslės ir niekas ten negijo. Prireikė daryti operaciją ir koją laužti, į ją buvo įstatyta geležinė plokštelė ir keturi varžtai“, – pasakojo moteris.
Būtent tada, sužinojusi, kad koja nesugijo ir prognozės miglotos, ji dar sykį pasijuto visiškai bejėgė.
Dabar, praėjus metams po traumos, Emilija jau vaikšto nešlubuodama, bet dar negali pabėgėti ar pašokinėti, o ką jau kalbėti apie įvairių šokėjai reikalingų piruetų ir sukinių atlikimą.
Ji tik nedrąsiai pagalvoja, kad gal visgi kada nors galės sugrįžti prie svajonių darbo – juk šokti mokėsi dar nuo darželio laikų, lankė Kauno choreografijos mokyklą, vėliau baigė šokio pastatymo ir režisūros specialybę Anglijoje, Coventry universitete. Jos sritis buvo šiuolaikinis šokis ir klasikinis baletas.
Tiesa, likusi be mylimo darbo Emilija stengiasi nesėdėti namie ir į depresiją nepanirti. Dar per pandemiją, kai šokių užsiėmimai vyko tik nuotoliniu būdu, ji įstojo į ateities medijų ir žurnalistikos specialybės magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete ir neseniai studijas baigė. Dabar ji dirba komunikacijos specialiste ir atlieka praktiką, be to, tuoj baigs mokymus Lietuvos žurnalistikos centre.
Nauja veikla jai patinka, bet vis tiek skauda širdį dėl nutrūkusios šokių mokytojos karjeros ir dėl to, kaip viskas susiklostė. Ko gero, dvasinė trauma liks visam gyvenimui.
Išeitis visuomet yra
Be to, dabar Emilija vis lankosi teismo posėdžiuose, kur vėl turi atsiminti sudėtingus išgyvenimus. Šie reikalai vargina psichologiškai ir reikalauja finansinių išlaidų, bet moteris nusiteikusi už tai, ką patyrė, buvusiam draugui neatleisti ir eiti iki galo.
Na, o jis tuo tarpu irgi laiko veltui neleidžia – jos žiniomis, jau susirado naują draugę, rudenį su ja susituokė Italijoje (nors jam buvo taikoma kardomoji priemonė, tad išvykti iš Lietuvos teoriškai negalėjo) ir netgi jau laukiasi vaiko.
Ką dabar Emilija patartų kitoms moterims, kurios taip pat jaučiasi įklimpusios į toksinius santykius, abejoja, ar verta juos tęsti, bet nieko keisti nesiryžta? „Manau, pirmasis žybsintis signalas, kad nebebus gerai, yra partnerio nepagarba ir žeminimas. Jeigu santykiai klostosi prastai, reikia apie tai pasakoti ir tėvams, ir draugams – išsikalbėjus tampa lengviau susigaudyti situacijoje. Yra ir visokių pagalbos linijų, kur galima paskambinti ir pasikonsultuoti. Tikrai nereikia gėdytis to, kad jus žemina – gėda turėtų būti tam, kuris taip elgiasi. Ir nereikia savęs pamesti dėl kito žmogaus. Jeigu jaučiate, kad dėl kito prarandate save, pagalvokite, ar jaučiatės laiminga?“, – patarė pašnekovė.
Be to, ji pridūrė, kad kai situacija būna labai sudėtinga, gali atrodyti, kad išeities nėra (taip ir jai atrodė dėl būsto paskolos; tie reikalai ir dabar iki galo neišspręsti, bet išsispręs). „Iš tikrųjų išeitis visada yra, tik reikia nebijoti ir jos ieškoti“, – pabrėžė Emilija.
