Savo namuose šalia Centrinio parko Niujorke A.Sabulis išjungė visus oro kondicionierius, apsivilko šilčiausias sportines kelnes ir porą džemperių su gobtuvu. Reikėjo susikurti Havajų oro sąlygas, kad kūnas pratintųsi prie neapsakomo karščio, kuris laukė čempionate.
„Šeimoje aš kaip kokia vaza, pro kurią visi praeina ir nebekreipia dėmesio, kai šeštadieniais penkias ar šešias valandas namie minu dviratį. Šeima pusryčiauja, paskui pietauja, o aš vis dar minu“, – nusijuokė A.Sabulis, vadovaujantis statybų technologijų verslui.
Kai turi svarbų darbą ir nesi profesionalus sportininkas, negali nuvykti į varžybų vietą keliomis savaitėmis anksčiau. Reikia ieškoti kūrybingų būdų, kaip pasiruošti. Ypač kai laukia neeilinis startas mitais apipintoje Konoje (viso pavadinimo Kailua-Kona trumpinys), kuri yra Havajų saloje. Čia „Geležinio žmogaus“ – „Ironman“ pasaulio čempionatas vyksta kasmet nuo 1982-ųjų, bet retam pavyksta į jį patekti.
„Atsimenate, kaip filme apie Lietuvos krepšinio rinktinę Barselonos olimpiadoje Arvydas Sabonis sakė, kad niekas net negalvojo bandyti laimėti prieš JAV „Svajonių komandą“? Svarbu dalyvauti, nuotrauką kartu pasidaryti, ir tiek. Mano tikslas Konoje buvo panašus. O išėjo visai neblogai“, – sakė A.Sabulis.
Šiose varžybose dalyviai pirma plaukia 3,8 kilometro Ramiajame vandenyne, tada mina 180 kilometrų vėjuotais keliais dviračiu, o galiausiai turi nubėgti visą 42 kilometrų maratoną saulės kepinamais lavos laukais ir keliais, kuriuose ištirpsta ne vienas dalyvis.
Žmonės dažnai gyvenime ieško naujos veiklos, nori keistis, atrasti vidinę aistrą, bet daug kas bijo vyresniame amžiuje išbandyti naują sportą, juo labiau tai paversti gyvenimo būdu. Kiti nežino, kaip derinti darbą, šeimą ir kasdienį pomėgį.
Dar prieš dešimt metų A.Sabulis taip pat būtų kliedesiais pavadinęs šiandienę savo kasdienybę: vietoj pasisėdėjimų su draugais – miegoti devintą valandą vakaro, veganiška mityba ir triatlono varžybos sunkiai suvokiamo ilgumo distancijose.
Anksčiau jis gyveno kaip daugybė trisdešimtmečių: darbas, vestuvės, draugai, retkarčiais sporto klubas. A.Sabulis dirbo Vašingtone, kur baigė verslo magistro studijas Džordžtauno universitete ir įkūrė langų gamybos įmonę.
Lietuvis iš Kėdainių vedė Bulgarijoje gimusią menininkę Samirą (39 m.), jiems gimė vaikas. Bet po kelerių metų tipišką šeimos ir darbo rutiną pakeitė atsiradęs naujas noras išbandyti save.
„Mano galvoje kažkas susisuko po to, kai suėjo 35 metai, – pasakojo A.Sabulis. – Įdomiai viskas vyko, nes prieš triatloną porą metų buvau pasinėręs į golfą, nors niekada anksčiau nebuvau jo žaidęs.
Prieš darbą nuo penktos valandos ryto iki aštuntos vienas žaisdavau aštuoniolikos duobučių aikštyne, o žiemą kasdien šlifuodavau smūgius treniruočių ir ridenimo aikštelėse. Ir taip kiaurus metus šaudydavau tuos kamuolius. Rezultatai buvo labai geri.
Tačiau po dvejų metų pradėjo darytis nuobodu, jaučiau, kad fiziškai nepakankamai išsikraunu.“
Darbo kelionėje Krokuvoje vienas klientų paklausė A.Sabulio, gal norėtų prisijungti kartu pabėgioti. Jis gyvenime nebuvo įveikęs daugiau nei 5–6 kilometrų.
„Mes tą rytą nubėgome gal vos daugiau nei dešimt kilometrų, ir man tai atrodė nerealiai daug. Greitis irgi buvo juokingas, bet tuo metu atrodė kosminis“, – lemtingą dieną prieš penkerius metus su šypsena prisiminė A.Sabulis.
Klientas lietuviui pasakojo, kad kartais varžosi pusės „Ironman“ triatlono varžybose.
A.Sabulis internete pasiskaitė, kas tai yra, ir užsiregistravo varžyboms, kad iš karto turėtų tikslą. Taip prasidėjo ilgos, kartais ir penkias valandas trunkančios treniruotės baseine, ant dviračio ir bėgant.
„Gal kiti mano, kad aš išprotėjęs, kad visi mes, ultratriatlonininkai, išprotėję, bet man taip neatrodo. Sutikau daugybę panašių žmonių, kurie vadovauja didžiulėms įmonėms, bet randa laiko savo aistrai.
Mano trenerė buvo plaukikė Stanfordo universitete, baigė prestižiškiausią Whartono verslo mokyklą, sėkmingai dirbo Volstrito investiciniame banke, bet paskui sugalvojo visa tai mesti ir imtis triatlono. Jai 52 metai, o varo ji visa jėga“, – pasakojo A.Sabulis, kartu su sportu pakeitęs ir požiūrį į laisvalaikį. Jis nebevaikšto į barus ar klubus, nevartoja alkoholio ir visas savo jėgas skiria sportui, šeimai ir darbui.
„Kai kam įdomu su draugais penktadienį ir šeštadienį gerti alų, bet manęs ten nebus, – sakė A.Sabulis. – Visada gali atrasti priežasčių, kodėl negali treniruotis, nes neva neturi laiko. Bet mano gyvenime dabar atvirkščiai – viskas susidėliojo į vietas.
Myliu savo šeimą ir darbą, bet lieka laiko ir aistrai. Viską įmanoma suderinti. Aišku, jei žmona kiekvieną dieną skųstųsi, kad savaitgaliais iki pietų tavęs nemato, jei šeima nepalaikytų ir nenorėtų kartu keliauti į varžybas, tikrai būtų sunku sportuoti.“
Šeima nuo septintos valandos ryto sekė ilgai lauktą Aurimo startą pasaulio „Ironman“ triatlono čempionate Konoje spalį. Kiekvieną valandą saulei kylant vis aukščiau ugnikalnių Aurimo artimieji tikrino varžybų eigą internete, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų žiūrovų, atskridusių į triatlono svajonių varžybas, kurios dėl pandemijos buvo atidėtos kelis kartus.
Kad gautų privilegiją kankintis 226 kilometrų distancijoje, atletai turi ne tik rinkti kvalifikacijos taškus, bet ir sumokėti 1500 JAV dolerių (1392,5 euro) dalyvio mokestį.
Laimingieji mėnesių mėnesiais treniruojasi po 3–5 valandas per dieną, kad pasiruoštų varžyboms. Konos dalyviai juokais vadinami „mazochizmo meistrais“.
Žmonės tiki, kad Havajų sala turi nežemiškų galių. Kad ją valdo dvasios, kurioms reikia nusilenkti. Nepaprastą salos energiją kai kurie triatlonininkai sureikšmina, o kiti sako, kad sėkmę lemia ne dvasios, o tos dienos vėjai, oras ir, aišku, pasiruošimas.
Per praėjusį pasaulio čempionatą sala metė visus savo kozirius: netrūko nei bangų plaukiant, nei vėjų važiuojant dviračiu, nei sunkiai įsivaizduojamos popiečio saulės bėgant maratoną lavos ir asfalto keliais.
„Tiek daug vemiančių ir ne bėgančių, o einančių dalyvių nesu matęs jokiose varžybose. Nors čia juk patenka tik patys geriausi, – pasakojo A.Sabulis. – Mano mantra – niekada neiti, visada bėgti. Svarbu laikytis taktikos, ypač neperspausti dviračiu, nes paskui maratono bėgimas gali virsti katastrofa.
Buvo apie 35 laipsnius karščio. Maždaug 28-ajame kilometre atrodė: viskas, jau stosiu. Bet turi su savimi kovoti, kalbėtis, įtikinti, kad gali padaryti dar vieną žingsnį, po to – dar vieną, gal bent iki gėrimų stotelės nubėgsi, o po to viskas iš naujo.“
Maistas ir gėrimai vadinami ketvirtąja triatlono disciplina, nes ilgose distancijose tai kaip benzinas, varantis organizmą.
Finišą stipriausi profesionalai pasiekia kiek greičiau nei per 8 valandas, o mėgėjai plaukia, mina ir bėga 9–13 valandų be sustojimo.
„Per varžybas reikia visą laiką valgyti. Baltymų ir kalorijų geliai, guminukai, šokoladukai – dabar pilna kompanijų, kurios gamina įvairiausius produktus. Be to, turi reguliuoti druskų kiekį, nes jei jų per mažai, organizmas nelaikys skysčių, o Konoje jų reikia žiauriai daug. Tiek minant dviratį, tiek bėgant“, – pasakojo A.Sabulis.
Varžybos jam prabėgo greičiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Visą laiką reikėjo galvoti apie strategiją, maitintis, skaičiuoti greitį, neperspausti, bet ir neatsilikti.
„Žvakutė sudegti gali labai greitai, bet reikia, kad ji degtų visas varžybas, o ne tik plaukiant, – sakė A.Sabulis. – Dviračiu važiuodamas nepajunti, kad ten labai daug lengvai kylančių kalvų, bet iš tikrųjų pakyli net 1800 metrų, o tai išvargina. Aš neforsavau ir pasilikau jėgų bėgimui.
Žinau, kad bėgti galiu greičiau, bet Konoje įtakos turi karštis ir oro drėgmė.“
A.Sabulis paskutinę maratono bėgimo atkarpą įveikė per 3 valandas, 49 minutes ir 5 sekundes. Visą „Ironman“ triatloną Konoje jis baigė per 10 valandų, 5 minutes ir 58 sekundes. 40–44 metų kategorijoje užėmė 173 vietą.
„Kai laikas – per dešimt valandų, nesakyčiau, kad tai geras rezultatas.
Bet tai buvo Kona, sąlygos – žiauriai sunkios, – savo pasiekimo nesureikšmino A.Sabulis, pernai kitose „Ironman“ varžybose finišavęs per 9 valandas ir 37 minutes. – Apskritai varžybos man – tik vyšnia ant torto. Triatlonas yra vežantis gyvenimo būdas.
Kitiems atrodo katorga, o aš jau dabar žiūriu, kokia bus rytojaus treniruotė.
Laukia daugiau nei valanda minant dviratį, paskui dar daugiau nei valandos bėgimas. Man tai yra „kaifas“. Jaučiuosi visavertis, turiu daugiau šviesių minčių ir tai padeda visuose kituose gyvenimo aspektuose.“
Kaip jis sutiko Naujuosius metus? Lovoje, nes ryte laukė 21 kilometro bėgimas ir 4 kilometrų plaukimas. Po to – sotūs veganiški pusryčiai Niujorko kavinėje.
Šiame JAV mieste A.Sabulio šeima gyvena prie pat Centrinio parko su ilgais bėgimo takais. Iki baseino – tik dešimt minučių, sunkiau tik su dviračių trasomis.
„Atsikraustėme į geopolitiškai teisingą vietą“, – juokėsi A.Sabulis, pandemijos metu su šeima dvejus metus praleidęs Lietuvoje, kur išraižė visus sostinės Vingio parko takus ir Minsko plentą.
Prieš metus Vilniuje jis patyrė sudėtingą pėdos lūžį, kai laipiojimo siena centre nušoko nuo didelio aukščio pamiršęs prisisegti saugos diržą. Nepaisant longetės, po savaitės jis jau viena koja mynė dviratį.
„Gali pasirinkti depresuoti, bet aš mąstau kitaip: noriu susidoroti su bet kokiais smūgiais, – sakė A.Sabulis, jau pradėjęs pasiruošimą pirmajam sezono „Ironman“ triatlonui Puerto Rike. – Žiemą, kai penktą valandą ryto turi eiti į baseiną, lovoje atrodo labai šilta. Bet stojiesi ir eini. Kaip dantų išsivalyti.
Kai save stumi sporte, tada labai lengva stumti ir darbe, laikytis drausmės. Tokia savijauta padeda ir buityje. Nesakau, kad visi dabar turi pradėti tiek sportuoti, bet kiekvienas galime atrasti save.“
