Jis dalyvauja pramogų biznyje ir jį valdo čia ir dabar, šiandien, tačiau mena viską apie tai, kaip prasidėjo laisvos Lietuvos pramogos ir tai, kur buvo jų šaknys, kai laisva Lietuva buvo vis dar ateities projektas.
Su M.Tyla kalbėjausi sakydamas jam „tu“, ko paprastai vengiu norėdamas išvengti familiarumo, bet mes esame seniai pažįstami ir kreiptis „jūs“ šiuo atveju būtų melas.
Interviu didelį vaidmenį vaidina restoranas „Erfurtas“: pavadintas pagal tuometės Rytų Vokietijos (Vokietijos Demokratinės Respublikos) miestą, suporuotą su Vilniumi sovietinėje tautų draugystės mitologijoje, tais laikais, aštuntajame dešimtmetyje (o aštuntasis dešimtmetis yra nuo 1971-ųjų iki 1980-ųjų, o ne nuo 1980-ųjų, kaip galėjote pagalvoti; geriau įsiminkite ir nepradėkite, arba aš jums dar paaiškinsiu, kad trečiasis tūkstantmetis prasidėjo 2001-aisiais, o ne 2000-aisiais, kaip visi vapa negalvodami, o žinote kodėl – kai alaus dėžėje yra 20 butelių, tai antroji dėžė prasideda nuo 21-ojo, štai kodėl), buvo prabanga ir geras gyvenimas, nors ten sėdėdavo sovietiniai pižonai sintetiniais marškiniais ir su bakenbardais iš pragaro su damomis susuktais peroksidiniais plaukais.
Kaip ir su kitais pašnekovais, pradedu su M.Tyla šnekėtis nuo jo vaikystės: ten yra visi atsakymai.
– Aš esu iš Lazdynų, iš Architektų gatvės, – kai tas rajonas pasistatė, tada aš ir gimiau (Lazdynai buvo apgyvendinami nuo 1969-ųjų, o Architektų gatvė, einanti lanku, yra ilgiausia – 3,4 kilometro ilgio – gatvė Lazdynuose – A.Užkalnio pastaba).
Restoranas „Erfurtas“, jei neklystu, atsidarė 13-ąją mėnesio dieną, tai aš paskui gimiau 14-ąją, tai iš ten ir visos mano pramogos (restoranas „Erfurtas“ atsidarė 1972 metais – A.Užkalnio pastaba).
– Ar tavo tėvai eidavo į restoraną „Erfurtas“?
– Ne tai kad eidavo – aš ten užaugau. Mano tėtis ten nuo paties atidarymo ir dirbo. Jis buvo administratorius ir direktoriaus pavaduotojas. Su maistu ir aptarnavimu gyvenu nuo vaikystės.
– Tas restoranas nuo pat atidarymo buvo prestižinis ir madingas. Žmonės norėdavo ten kelti vestuves, tai buvo svajonių vieta.
– Šiandien žmonėms jau nepaaiškinsime, ką reiškė tas restoranas. Buvo kelios vietos Vilniuje, kur galėjai įeiti arba neįeiti, kur lankėsi visas Lietuvos elitas – nuo atlikėjų iki sportininkų. Dar buvo „Neringa“, „Dainava“. Žinoma, „Neringa“ buvo kito profilio.
O restoranas „Erfurtas“ turėjo naktinį barą su programa, būdavo atidarytas gal iki trečios ar ketvirtos ryto, jei neklystu. Tai buvo vos ne vienintelis toks baras anais laikais ir ten dainavo visi ano meto estrados korifėjai: ir Stasys Povilaitis, ir Birutė Dambrauskaitė, ir Viktoras Malinauskas, ir visi kiti – aš net neišvardinsiu.
Aš ten ir užaugau. Mano kelionės nuo 1980-ųjų, kai atsirado Lazdynų baseinas, buvo labai aiškios: namai, 34-oji vidurinė mokykla (dabartinė Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija), kuri buvo toliau negu artimiausia mokykla prie manęs, baseinas, restoranas. Po treniruotės eidavau pavalgyti pas tėtį. Arba pietų. Ten užaugau, man ten tikrai patikdavo: ir būgnus galėdavau pamušti, ir į servantą uždarydavo padavėjai, kai išdykaudavom su kokiu nors vaiku.
Atsimenu, kai Erfurto mieste Vokietijoje buvo restoranas „Vilnius“, o Vilniuje buvo restoranas „Erfurtas“, jie keisdavosi virėjais. Kai atvažiuodavo vokiečiai, būdavo šventė, nes maistas kažkoks kitoks pasidarydavo.
Atsimenu kažkokius mėsos gabalus ant iešmo, sumaltus lyg šašlykus, kuriuos uždegdavo. Reikėtų mano tėvo paklausti.
Aš ten daug laiko praleisdavau. Atsimenu, kad restoranas dirbdavo taip: kompleksiniai pietūs (keli nustatyti meniu, ne á la carte, kad galima būtų daugiau žmonių pamaitinti per trumpą laiką – A.Užkalnio pastaba), tada pertrauka ir jau paskui restoranas atsidarydavo tik vakare.
– Ar maistas, kurį valgydavai, buvo iš virtuvės? Tas pats, ką valgydavo ir svečiai?
– Taip, be abejo. Puikiai atsimenu steikus, kurie man buvo pagrindinis maistas tuo metu. Žinoma, „Kijevo“ kotletai. Dar būdavo sultinys su tokiais sausainukais plikytos tešlos, bet ne minkštos, o kietos. Juos vadindavom porpeliukais: galėdavai sumesti į sultinį, tešla išmirkdavo, pasidarydavo košė. Man žiauriai skanu būdavo. Ir būdavo dar džiūvėsėliai.
Mano tėčiui teko atidarinėti ir restoraną Televizijos bokšte (dabartinis „Paukščių takas“ – A.Užkalnio pastaba), ir „Papartį“ Lazdynuose (ten, kur dabar „IKI Papartis“, Erfurto ir Architektų gatvių sankryžoje – A.Užkalnio pastaba). Tais laikais buvo taip: restoranas „Erfurtas“ laikytas centriniu, o ten buvo keli restoranai, jam pavaldūs.
Aš ten buvau, kol dėl sporto nepersikrausčiau toliau nuo tėvų gyventi. Įspūdingiausi metai turbūt buvo iki kokios ketvirtos klasės.
– Ar ano meto atlikėjai su tavimi bendravo?
– Man labai malonu, kad tie vyresnės kartos atlikėjai, kai tik susitinkame mieste, visada prašo perduoti linkėjimų tėčiui, paklausia, kaip jo sveikata. Jie, žinoma, mane atsimena, sako: „Čia Vyto sūnus.“ Man tai labai malonu. Dar viena didelė garbė man gyvenime buvo tokia, kad augau ne tik restorane, – aš augau ir Vilniaus operos ir baleto teatre, nes mano mama buvo balerina.
Labai gerai atsimenu naująjį Operos ir baleto teatrą, nes mama pradėjo dirbti dar ten, kur paskui buvo Rusų dramos teatras, o dabar yra Vilniaus senasis teatras (Mindaugo ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžoje Vilniuje; kai ten atsikėlėme su tėvais gyventi 1980-aisiais, visi sakė, kad tai yra „prie Operos ir baleto teatro“ – A.Užkalnio pastaba).
Naujojo operhauzo užkulisiuose teko lakstyti. Mane mama į repeticijas imdavo su savimi. Ir į spektaklius. Dalindavosi tėvai priežiūra: šiandien aš su mama, kitą dieną – su tėčiu. Į darželį irgi ėjau, bet vakarais darželis juk nedirba, o tėvų darbas buvo iš esmės vakarais.
Mano gyvenimas teatre arba restorane buvo visiškai normalus. Žinoma, tai daugiausia vykdavo ikimokykliniais metais. Aš daug ten praleidau laiko, daug pribėgiojau ir ne vienus balerinų puantus esu paslėpęs. Nežinau, negaliu paaiškinti, kodėl taip dariau. Jos rėkdavo: „Kur paslėpei puantus?“ Prisimenu ir Loretą Bartusevičiūtę, ir kitus baleto artistus, Vytautą Kudžmą. Jie mane ligi šiol prisimena ir atpažįsta.
– Tačiau tavo tėvo restoranas „Erfurtas“ nebuvo kriminalinė vieta?
– Ne, išskirtinai ne, bet visokių žmonių lankėsi. Jau vėliau, kai prasidėjo nepriklausomybė, būdavo ten visokių Dekanidzės šeimos žmonių ir panašiai – kaip anais laikais visi sportininkai lankydavosi, taip ir kriminalų atstovai. Aš pats jau tais laikais nebūdavau ten taip dažnai.
Paskui persikėlėm į Šeškinę. Lazdynuose turėjom vieno kambario butą, o paskui mama, kaip baleto artistė, gavo trijų kambarių butą Šeškinėje.
Aš jau nuo penktos klasės su tėveliais nebegyvenau. Kai sportavau, buvau plaukikas, mano gyvenamoji vieta buvo prie „Žalgirio“ atvirojo baseino, prie Vilniaus sporto rūmų.
Ten antrame aukšte buvo kambariai, kuriuose gyvenome mes, olimpinis rezervas. Buvome lyg tokie labai perspektyvūs jauni sportininkai.
Gyvendavome dažniausiai po du viename kambaryje. O paskui, kai Lazdynuose pastatė 16-os aukštų pastatus, pats pirmasis jų, prie tilto, turėjo visą ketvirtą aukštą, paskirtą olimpinio rezervo sportininkams. Ten gyveno patys produktyviausi sportininkai iš visos Lietuvos.
– Ar jauteisi nuskriaustas, kad augai atskirai nuo tėvų?
– Ne, tikrai ne. Net problema buvo jau paskutinėje klasėje, kai reikėjo grįžti į mokyklą šalia namų, į Ozo sporto internatą. Kai grįždavau pas tėvus savaitgaliais, man net sunku būdavo suprasti, kai klausdavo, kur einu, pas ką. Aš buvau jau pratęs per dešimt metų neatsakinėti į tuos klausimus. Tvarkydavausi pats savo laiką. Gyvenau Vilniuje savarankiškai savo gyvenimą, nors ir buvome vaikai.
Patys skalbdavomės – rankomis praustuvėje. Išsiskalbi, pasidžiauni ant gyvatuko. Patys kambarius tvarkydavomės. Kiti sakys: vargšai sovietiniai vaikai. O mes nebuvome nei vargšai, nei ką. Mokėjome daryti viską, ką mums reikėjo. Galėjome sportuoti, dar ir pinigų užsidirbdavo kai kurie: važiuodavo į Klaipėdą, veždavo cigarečių iš boninės parduotuvės (importinių prekių parduotuvės, skirtos jūreiviams, kur prekiaudavo už valiutos pakaitalą, bonus – A.Užkalnio pastaba). Visi sukosi, kaip kas mokėjo.
– Anksčiau sakydavo, kad sportininkų trumpas amžius. Baigi rodyti rezultatus ir gali eiti į trenerius arba vadinamuosius sporto specialistus. Kaip galvojai, ką tada darysi?
– Pradžioje negalvojau apie tai. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, 1991-aisiais, prisimink, baseinai ėmė užsidarinėti, prasidėjo krizė. Griūna visa infrastruktūra, treneriai išeina iš darbo, lieka vienetai. Specialistai išeina. Tie treneriai, kurie liko, tuo metu nebuvo man parankūs. Jokių nebuvo kalbų apie išvažiavimą į užsienį. Tai kaip savotiškas prakeiksmas, žinai, „kad tu gimtum permainų laikais“.
Tačiau aš matau, kad tos permainos išėjo tik į gera. O mąstymas apie tai, ką veiksiu, atsirado gal 1993-iaisiais, 1994-aisiais metais. Dariau tai, kas man atrodė reikalinga. Kai į šou biznį įklimpau, tai ir įklimpau. Viskas aplink ir sukasi: barai, restoranai, naktiniai klubai, atlikėjų vadyba.
Pradžioje tai buvo labiau barų ir naktinių klubų organizavimo biznis, atidariau ne vieną Vilniaus naktinį klubą.
„Dainavoje“ darėme vakarus su Arnu Klivečka ir Rimu Šapausku, „Gaudeamus“, „Amicus“. Pradėjome domėtis, ką galime atvežti iš užsienio. Dokumentus siuntinėjom teletaipu, nieko neišmanėm – nei jokių kontraktų, nei ką ten reikia daryti, o anglų kalbos mokėjimas buvo simbolinis.
Eidavom į paštą, kad tuos dokumentus gautume ar nusiųstume. Atsirado lietuviškų leidybinių firmų, prasidėjo koncertų organizavimas. O žmogus, kuris mane atsivedė į tą verslą, yra Arnas Klivečka. Jis mane savotiškai protegavo visame tame dalyke. Jis ir su visais atlikėjais supažindino Sporto rūmuose – su „Rondo“ ir kitais.
– Kaip galėdavote atsivežti iš užsienio atlikėjus, kai partneriai iš užsienio nieko apie jus nežinojo? Kaip galėjo jumis pasitikėti?
– Reikėdavo pinigus avansu sumokėti. Pažinčių ir kontaktų atsirado tik po truputį. Atsimenu, atsivežėm tokią grupę italų, vadinosi Capella. Jie labai aukštai topuose MTV sukosi. Tuo metu honoraras buvo trys tūkstančiai Vokietijos markių. Kodėl Vokietijos markių, dabar neatsimenu.
Atsimenu, atvažiavo ta grupė ir kaip tik jie buvo MTV pašokę į pirmą vietą. Sako: „Mūsų kaina jau dešimt tūkstančių.“ Sakau, susitarėm už tris. Na, gerai, tiek to, sutiko. Jie grojo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ir ta trijų tūkstančių kaina buvo už koncertą.
Kiek tais laikais bilietas kainavo, neatsimenu. Pinigai keitėsi, buvo dar juk ir laikinieji talonai, vagnorkės.
Būdavo, kad uždirbdavom neblogai, o būdavo, kad nelabai. Va, pavyzdys. Buvo koncertas, ir uždirbom 25 tūkstančius dolerių. Paskui galvojome padaryti koncertą Sporto rūmuose, man atrodo, buvo Bronski Beat ir Urban Cookie Collective. Na, ir ką tu galvoji – atėjo 500 žmonių. Tai tie mūsų uždirbti 25 tūkstančiai taip ir išgaravo. Sporto rūmai tada sodino 4 300 žmonių, bet buvo galima sutalpinti dar ir daugiau stovimose vietose.
– Kada Lietuvoje pradėjo atlikėjai suprasti, kad jiems reikalinga vadyba?
– Mes su SEL pradėjom dirbti gal 1994–1995 metais. Pirmoji sutartis su atlikėju ir vadyba. Gal ne aš buvau tas pirmasis vadybininkas, nes buvo ir Artūras Butkevičius, ir amžinatilsį Marius Brasiūnas, buvęs BIX vadybininkas.
Dabar kai kas sako, kad aš nepriklausomas, kad pats dirbu, bet pasaulyje taip jau yra sudėliota, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Gal tu šiandien pasiimsi daugiau pinigų veikdamas pats, bet arba tavo karjera bus trumpesnė, arba anksčiau ar vėliau tau reikės su kuo nors dalintis. Tik laiko klausimas.
Reikia teisingai išsidėlioti darbus. Gamykla negali būti vieno žmogaus. Tekintojas nesuorganizuos viso proceso.
Mūsų Vilniaus dailės akademijoje šiandien moko meno, bet nemoko, kaip jį parduoti. Tai ir yra problema. Lietuvos muzikos ir teatro akademija kažką ruošia, bet, kaip patirtis rodo, studentai pradeda mokytis tik tada, kai ateina atlikti praktikos. Ir tai nėra kažkoks labai pasakiškas darbas.
Mes peraugome į investuotojus, kurie viską organizuoja, gali daug sukurti. Bet šiandien ir atlikėjas gali daug padaryti. Kalbėjomės su Andriumi Mamontovu ir sakėm, kad, na, nėra asmenybių 17, 19, 20 metų, kaip anksčiau buvo. Sakykim, Selas pradėjo nuo 15–16 metų. Nėra charizmatiškų asmenybių. Andrius sakė, jie nenori į save investuoti, nenori dirbti. Dabar pasidarė taip, kad aš geriau nuotraukytę įsidėsiu, YouTube kažką padarysiu ir greičiau tapsiu žvaigžde.
– Kaip jaunimas reaguoja, kad didieji vardai, tokie kaip Andrius Mamontovas ar Marijus Mikutavičius, vis tiek lieka viršuje ir surenka arenas, kol jie, jaunimas, kapanojasi?
– Bet tai natūralu: tie žmonės po 30 metų scenoje. Tokio įdirbio neužmuši. Tas pats Selas – anksčiau buvo kiekvienais metais po albumą, tai yra mažiausiai dešimt dainų. Ir tų dainų portfelis kaupiasi. Jeigu rašytojui atsiskaitymo taškas yra išleistos knygos, tai muzikantui – albumai. Dabar, žinoma, dainas gali po vieną išleidinėti ir paskui sudėti į albumą, bet vis tiek palieki turinį po savęs. Kai mes organizuojame M.A.M.A. apdovanojimus, ten yra aiškūs kriterijai, ką per metus turi būti nuveikęs atlikėjas.
Visą pokalbį su koncertų, renginių, muzikos projektų organizatoriumi, muzikos atlikėjų vadybininku bei prodiuseriu M.Tyla galite perskaityti UŽKALNIO žurnale (2022 m. ruduo/žiema, Nr.25).
