– Gal galima jus vadinti metalistu ar prijaučiančiu kokiai nors subkultūrai? Kiek turite tatuiruočių ir kiek auskarų ir kurie iš jų buvo pirmieji? – pirmiausia paklausiau Arno.
– Save laikyčiau neformalu arba panku, sunku pasakyti. Tatuiruotėms suskaičiuoti jau neužtenka rankų pirštų, tad ir nustojau skaičiuoti, kiek jų turiu. Auskarų turiu septynis. Pirmoji mano tatuiruotė yra taikos ženklas ant riešo ir ją pasidariau būdamas 16 metų amžiaus.
Pirmą auskarą prasivėriau į ausį dar trečioje klasėje. Net nežinau, kodėl, bet jo labai norėjau, tėvai leido ir močiutė mane nusivedė į grožio saloną.
– Kaip paaiškintumėte, kam jums reikia tų tatuiruočių bei auskarų?
– Prieš pasidarydamas pirmą tatuiruotę sau sakiau, kad ji bus pirma ir paskutinė. Kai pasidariau, jau supratau, kad vienos neužtenka ir norėjosi daugiau. Tada dar buvau savęs atradimo kelyje ir eksperimentavau su išvaizda, atradau savitą stilių ir supratau, kad tatuiruotės bei auskarai yra dalis manęs.
Dauguma mano tatuiruočių turi savo istoriją apie mano gyvenimą ir pomėgius. Erelis ant krūtinės vaizduoja, kad mėgstu nevaržomą laisvę. Fenikso ant rankos reikšmė – kad ir kiek kartų krisčiau ar įskaudintas, vis tiek sugebu atgyti kaip feniksas iš pelenų. Sfinksas ant sprando simbolizuoja meilę katinams (turiu du, Rainį ir Drakulą) ir žavėjimąsi Egipto deive Basta. Šiksnosparnis virš antakio – esu naktinis vaikas. Užrašas „Menas“ virš antakio – aistra kūrybai. Yra ir daugiau.
– Ar negirdėjote tėvų ar net pačių tatuiruočių meistrų atkalbinėjimų bent jau dėl tatuiruočių ant veido, juk gal kada nors surimtėsite ir užsinorėsite dirbti rimtoje įstaigoje...
– Meistrai nei karto nebandė atkalbinėti, nebent patarė, kaip galima pakoreguoti eskizą. Tėvai kažkada bandė, bet suprato, kad manęs tai nestabdo. Dabar vis paklausia, kokią tatuiruotę esu sumąstęs dar pasidaryti.
Daugiau sulaukiu priekaištų iš giminių – vieni sako, kad tai negražu ir savęs darkymas, kiti – nesusirasiu normalaus darbo su tokia bjauria išvaizda, dar kiti vis bando knisti man protą, kad nebesidaryčiau daugiau, antraip susirgsiu vėžiu ar dar kažkuo.
Kai kurie sako, kad senatvėje gailėsiuosi dėl to, kaip atrodau, o aš šypsausi, nes žinau, kad senatvėje žiūrėdamas į savo tatuiruotes nostalgiškai prisiminsiu savo jaunas ir maištingas dienas.
– Kuri iš visų procedūrų buvo skausmingiausia, gal dėl kažko ir pasigailėjote?
– Skausmingiausia buvo darytis tatuiruotes ant galvos, gulėjau sukandęs dantis ir kentėjau, galvojau, kad neištempsiu iki galo. Tada išgirdau: „Viskas, puikiai atsilaikei“, ir nustebau, kad viskas baigėsi taip greit.
Vieną tatuiruotę teko pakeisti nauja, kadangi ji po maždaug dviejų metų pradėjo erzinti vien tribal stiliumi (tai tatuiruotės, panašios į genčių, su aštriu linijų užbaigimu) ir ilgai užtrukau, kol radau naują jai uždengti tinkamą eskizą. Daugiau dėl jokios nesigailiu, tik kai sumąstau pasidaryti naują tatuiruotę, ilgai ieškau eskizo, galvoju, ką ji man reiškia, ir ar nepradėsiu gailėtis kaip tąsyk.
– Ar gatvėje blogų reakcijų dėl to, kaip atrodote, nesulaukiate? O gal kažkiek pats turite noro „paauklėti“ žmones ir parodyti jiems, kad galima atrodyti taip, kaip norisi?
– Gatvėje nebekreipiu dėmesio, kaip kas reaguoja, tiesiog gyvenu savo gyvenimą, o jie – savo, nors būna, kad sulaukiu piktų žvilgsnių. Noro „paauklėti“ žmones nėra, žinoma, būtų smagu, jei kiekvienas nustotų teisti kitus ir pagal išvaizdą skubotai nespręstų, kas tai per žmogus.
– O ką galite pasakyti apie savo klausos negalią? Ir kokie didžiausi sunkumai jums kyla, gyvenant su tomis problemomis?
– Klausos negalią turiu nuo pat mažens, nešioju klausos aparatus. Jei sutikčiau žmogų kur nors mieste, tai bendravimo problemų nebūtų, kadangi suprantu ir girdžiu pašnekovą, kai aiškiai matau veidą ir lūpų judesius, tik kartais tenka paprašyti pakartoti. Jei žmogaus nematau, tai sunkiai suprantu, ką jis kalba, nors girdžiu garsus.
Kartais savo klausos negalią laikau supergalia – kada noriu, tada girdžiu, kada nenoriu, pavyzdžiui, jei kas nors nepatenkintas burba – tiesiog išjungiu aparatus ir nieko aplinkui negirdžiu.
Didžiausi sunkumai kyla ieškant darbo, dažnas man skambina, nors CV aiškiai parašyta: susisiekti tik SMS žinute arba el. paštu.
– Kuo užsiimate, ar ir šiuo metu ieškote darbo?
– Esu baigęs Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur įgijau fotografo specialybę. Dabar užsiimu kūrybine veikla – fotografuoju, taip pat rašau eiles.
Mano fotografija yra labiau meninė nei komercinė, neturiu ir tikslo iš jos uždirbti duoną, tad šiuo metu ieškau darbo Panevėžyje. Fizinio darbo nebijau, bet labiau norėtųsi dirbti aptarnavimo srityje.
– O kaip manote, gal gali būti kažkaip taip, kad dėl klausos sutrikimo tapote jautresnis vaizdams ir dėl to panorėjote tapti fotografu?
– Mano geras draugas man yra pasakęs, kad mano rega yra aštri, nes randu daiktus sunkiai matomose vietose. Taip pat pats to nenorėdamas pastebiu smulkias detales. Bet nemanau, kad dėl to ir panorėjau tapti fotografu.
– Kada ir kaip pradėjote rašyti eilėraščius?
– Eiles pradėjau rašyti prieš porą metų. Buvo šaltas žiemos vakaras ir jaučiau savyje kažkokį trūkumą, tada įsiklausiau į savo vidinį balsą ir nusprendžiau pabandyti nors vieną eilėraštį parašyti prie savo nuotraukos. Pajaučiau, kad man tą daryti labai patinka.
Rašau eiles tik tada, kai pajuntu didelį norą ir užsidegimą arba užsinoriu ant popieriaus lapo išlieti tai, kas guli ant sielos. Kartais, būna, parašau kokį nors eilėraštį ir būtinai turiu sugalvoti, kokią nuotrauką jam „prilipdyti“, būna ir atvirkščiai – ką nors nufotografuoju, ir būtinai noriu pritaikyti nuotraukai eilėraštį.
– Gal turite dar kokių nors įdomių pomėgių?
– Mėgstu atsiriboti nuo visų, kai jaučiuosi ne savam kailyje, ir paskaityti Salomėjos Nėries eilių rinkinius, pabūti vienumoje su savimi. Taip pat mėgstu naktimis išeiti į miestą pasivaikščioti su muzika ausinėse visu garsu ir leisti savo alter ego Dampyrui pasirodyti.
– Kas tas Dampyras, kuo jis pasižymi?
– Dampyras atsirado iš sielos skausmo, jis pasižymi melancholiškumu, pykčiu, giliomis emocijomis, gal yra ir šiek tiek vampyras, kadangi Dampyras ir kilo iš šio žodžio, tik vietoje pirmosios raidės pridėjau pirmąją savo pavardės raidę. Ieškojau ir informacijos mitologijoje – pasirodė, kad dampyrai yra vampyrų medžiotojai, gimę iš vampyro ir žmogaus sueities.
***
Arnas Dambrauskas kartu su kitais jaunaisiais menininkais dalyvaus improvizuotuose skaitymuose „Po kaukėmis“, kurie vyks vasario 1 d. 17:30 Kauno m. Savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinyje ( Sandėlių g. 7).
Daugiau informacijos apie renginį rasite čia.
