– Ar mokyklą atsimenate su nostalgija? – pirmiausia paklausiau Jeronimo.
– Taip, ją atsimenu gražiai, buvo smagių momentų. Visus dvylika metų lankiau Gabijos gimnaziją Pašilaičiuose, ten prasidėjo ir mano muzikinis kelias – mokyklos administracija rūsyje man su draugais, kaip ir kitiems kolektyvams, leisdavo repetuoti.
– Gabijos gimnazija dabar laikoma viena iš prestižinių Vilniaus mokyklų. Ar ji tokia buvo ir anuomet?
– Dabar reitingais nesidomiu, bet tuomet, kai ją baigiau – tai buvo lygiai prieš 20 metų – tai buvo stipri mokykla, administracija didelį dėmesį skyrė mokymosi kokybei. Kiek atsimenu, tai buvo viena pirmųjų Vilniaus mokyklų, tapusi gimnazija, joje anksti pradėta išskirti dalykų mokymosi lygius, kreiptas dėmesys į pažymių vidurkį ir klasių profiliavimą.
Iki aštuntos klasės visi galėjo plaukti, kaip kam išėjo, bet į devintą klasę pereidavo tik tie, kurie turėjo tam tikrą (rodos, ne mažesnį nei 7,4) pažymių vidurkį. Taigi kai kurie mano bičiuliai po 8 klasės išėjo mokytis kitur.
Kai esi tokioje aplinkoje, kur aplink tave – motyvuoti mokytis (na, gal ir aplinkybių priversti tą daryti) vaikai, tai ir pačiam norisi labiau pasitempti.
– Tad ar ir jūs buvote geras mokinys, ar visgi maištaujantis rokeris?
– Sugebėjau sutarti su visais – ir su gerais mokiniais, ir su tais, kurie nuolat praleidinėja pamokas ir rūko už kampo. Nepasiduodavau bandos instinktui ir rūkyti nepradėjau, nors kai kuriose kompanijose buvau toks vienintelis. Na, kartais paragindavau klasę pabėgti iš pamokos, teko ir į muštynes įsivelti, bet blogas aš nebuvau – čia gal tokia brandos proceso dalis (šypsosi).
Visą laiką mokiausi neblogai, o dvyliktoje klasėje užsibrėžiau sau tikslą finišuoti gražiai ir bent vienerius metus pabūti pirmūnu ir pabaigti mokyklą su pagyrimu (anuomet – raudonu diplomu). Ir man pavyko.
– Bet mokytojai dažnai gąsdina, kad jeigu ankstesnėse klasėse mokaisi prastai – dvyliktoje gero rezultato jau nebepasieksi. Kaip jums tai pavyko?!
– Na, jei iki tol būčiau mokęsis visai prastai, tai nebūtų pavykę, bet mano pažymių vidurkis buvo apie 8,4, taigi pasitempti iki devintukų ir dešimtukų buvo įmanoma. Tik svarbu išsikelti tikslą ir jo siekti. Aš apgalvojau, kur mano žiniose yra spragų, ir jas stengiausi užpildyti. Panašiai yra ir sporte: sportininkas turi žinoti, kurios yra jo silpniausios vietos, ir sunkiuoju būdu būtent jas kasdien zulinti, kol patobulės, o jau tada tikėtini geri bendri rezultatai.
Dvyliktoje klasėje muzikinę veiklą pristabdžiau, nes norėjau susikoncentruoti į savo tikslą, bet su draugais tikrai susitikdavome.
– Tad gal prieš dvyliktą klasę supanikavote dėl to, kad nepavyks įstoti, kur norite, ir nežinia kas bus su tuo gyvenimu?
– Aš niekada nežinojau, ką noriu daryti su tuo gyvenimu ir kuo noriu būti užaugęs. Sustiprintai mokiausi matematikos ir biologijos, nes neapsisprendžiau, ar mane labiau traukia tikslieji, ar gamtos mokslai, o gyventi iš muzikos neatrodė labai realu.
– O kurie dalykai jums mokykloje patiko ir kurie – ne?
– Neabejoju, kad labai daug priklauso nuo mokytojo – jei mokytojas geras, entuziastingas, tai gali sudominti ir dalyku, kuris pats savaime nelabai įdomus. Pavyzdžiui, man būdavo nelengva įsiminti datas ir vardus, telikdavo juos iškalti, tad ir istorijos mokslas manęs netraukė. Bet turėjome labai šaunų jo mokytoją: kai jis pradėdavo pasakoti temą, visa klasės klausydavosi įsitraukusi tarsi į įdomų filmą, mat jis stengėsi pateikti kuo daugiau įdomybių ne iš vadovėlių. Vėliau tas mokytojas išėjo, atėjo kita, irgi nebloga, bet istorija man tapo mažiau įdomi.
Šaunus buvo ir mūsų darbų mokytojas. Su juo tekindavome medieną, gamindavome žvakides, medinius indus ir kitus dirbinius. Be to, jis puikiai išmokė, kaip sujungti į elektros grandines įvairius jungiklius, rozetes, lemputes, o šios žinios praverčia ir dabar.
O štai mūsų lietuvių kalbos mokytojos kai kurie nemėgo, ji buvo reikli, tokia be skrupulų – jei nepadarei namų darbų, sėsk, dvejetas, ir jokių ten derybų. Bet jau gerokai vėliau, kai dirbant teko turėti reikalų su tekstais, susivokiau, kad visgi rašybą, kalbos kultūrą aš išmanau, ir tai yra labai gerai – daug reikalingų dalykų ta griežtoji mokytoja mums įdiegė.
– O ar nesigailite, kad kažko visgi neišmokote, nors vertėjo?
– Veikiau atvirkščiai – man iki šiol neaišku, kodėl mokyklose mes mokėmės tiek daug įvairių dalykų, taip išsamiai ir nuodugniai į juos gilinomės, nors realiame gyvenime tų dalykų neprireikia. Pavyzdžiui, kad ir sinusai ir kosinusai, kuriems tiek laiko sugaišome (nors matematika man patiko).
Vėliau tai tęsiasi universitete – pasirenki studijuoti programavimą, bet kažkodėl dar turi mokytis ir filosofijos, ir to, ir ano, kas visai nesusiję su pasirinktu dalyku. Žinojau, kad yra dėstytojų, kuriems tiesiog trūksta paskaitų, tad jų dėstomi dalykai buvo įbrukami ir tų specialybių studentams, kuriems tai tebuvo laiko ir jėgų eikvojimas. Jei dabar kažkurių mokyklinių dalykų ir prireikia, vis tiek dar pasitikriname per „google“, jau gali būti ir kažkas pasikeitę.
Gal dabar mokyklose jau yra kitaip, o jei ne, tai man atrodo, kad tikrai nereikia moksleivių apkrauti tokia daugybe faktų, kuriuos jie tik „iškala“ ir po atsiskaitymo tuoj užmiršta. Vertingiau būtų diferencijuoti vaikus pagal jų gabumus ir iškart koncentruotis į jų stipriąsias savybes, kurios ir pravers gyvenime labiausiai.
– O ar buvo tokių nutikimų, kuriuos atsiminus dabar jums gėda?
– Na, yra tokių, kuriuos kažin ar reikėjo daryti... Vienas mano draugas (jis mokėsi gerai, nebuvo pasiutęs) kartą pasakė, kad visą laiką turėjo svajonę – baigęs mokyklą, kai niekas jau negresia, išdaužti jos langą. Sakė, kad padarys tai ir be manęs, bet kvietė prisijungti. Ir jau sekančią dieną po išleistuvių aš jį palydėjau, o jis savo svajonę įgyvendino. Kai dabar pagalvoji, tai buvo tikras vandalizmo aktas, bet tuo metu atrodė kiek kitaip.
– Ar yra mokytojų arba klasės draugų, su kuriais ir dabar ryšį palaikote?
– Na, į mokyklą nueidavau tik tada, kai dar gyvenau su tėvais ir reikėdavo balsuoti. O su klasės draugais karts nuo karto ekspromtu organizuojame susitikimus, kartais ir aš būnu tarp iniciatorių.
Ten vis būna tokių kalbų: „Ar atsimeni, kaip aš tau išroviau kuokštą plaukų, kaip tu padarei tą ar aną...“, ir ištisai juokiamės, būna labai smagu.
Žmonės lyg ir pasikeitę išoriškai, bet jų manieros ir juokas – visai tokie patys, kaip mokyklos laikais. Visgi dvylika metų praleidome kartu – tai jau kaip šeima.
– Dabar į mokyklą keliauja jūsų žmonos Karinos sūnus Majus – kokių skirtumų įžvelgiate, gal dabar mokykloje kažkas daug geriau nei jūsų laikais?
– Na, Majus dar tik penktokas, ir man atrodo, kad penktokų gyvenimas ir dabar panašus, toks vaikiškas. Vėliau bus įdomu palyginti. Nors atsiminiau vieną esminį skirtumą. Dabar juk yra elektroniniai dienynai, kurie reiškia daug didesnę tėvų kontrolę! Mūsų laikais buvo galima gudrauti ir blogus pažymius ar „n“ raides nuo tėvų nuslėpti, o dabar jau nieko nuo jų nenuslėpsi – šia prasme šiuolaikiniams vaikams turbūt nepasisekė.
– Sakėte, kad besimokydamas ilgai nežinojote, ką norite veikti toliau. Bet dvyliktoje klasėje galiausiai tą supratote?
– Nesupratau, tad nuėjau į specialybę, kuri jau prieš dvidešimtį metų atrodė perspektyvi ir pelninga – į programavimą. Tačiau prasimokiau joje metus ir pabėgau iš ten, supratęs, kad ji tikrai ne man. Būdavo, kurso draugai kalbėdavosi, kad naktį nemiegojo, nes kažką ten programavo – man tai buvo nesuprantama, aš neišsimiegodavau nebent dėl vakarėlių...
Vėliau baigiau verslo vadybą, logistikos specialybę – tai buvo mano planas B, tam atvejui, jei su muzika kažkas nesusiklostys. Dar vėliau Vilniaus Kolegijoje mokiausi miuziklų atlikėjo specialybės Valentino Masalskio kurse. Tuomet jau sukausi šou versle, bet, kadangi muzikos mokyklos lankęs nebuvau, supratau, kad ir čia turiu spragų, tad kolegijoje įgijau ritmikos, solfedžio, aktorinio meistriškumo ir kitokių pagrindų. Tiesa, tų mokslų nebaigiau, nes besimokant atsirado daugiau darbinių projektų, spektaklių ir nusprendžiau pasirinkti juos, nes tiesiog fiziškai visko nebesuspėjau.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
