Edvinas nieko nemato jau nuo kelių mėnesių amžiaus: mama jam sakė, kad vos gimęs jis matė, o regėjimą prarado po skiepo. Į šią istoriją vaikinas labai nesigilino, nes tai vis tiek nieko nepakeistų. Sako, kad ir didelio apmaudo dėl to, kad nieko nemato, nejaučia, nes tiesiog nežino, ką tai reiškia – tikriausiai tiems, kurie regėjimą prarado vėliau, paauglystėje, dėl to daug skaudžiau.
Vaikinas baigė 10 klasių aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, o nuo rugsėjo mokosi socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės profesinėje mokykloje (kitokių pasirinkimų Kaune nelabai terado, na, o kraustytis į kitą miestą nepanoro, nes būtų reikėję iš naujo pratintis prie daugelio dalykų ir būtų likę mažiau laiko pomėgiams).
Vaikinas gyvena bendrabutyje, iki profesinės mokyklos reikia pavažiuoti autobusu. Jis į pamokas ir namo iš jų kaskart vyksta su bendrakurse, taip pat gyvenančia bendrabutyje. „Man labai pasisekė ta prasme, kad mano kursiokės yra labai geros ir man mielai padeda“, – sakė vaikinas.
Savaitgaliais jis vyksta pas tėvus, kurie vienturtį sūnų pasiima ir atgal parveža automobiliu. Taip pat jam yra skirtas asmeninis asistentas, kuris palydi į reikiamas vietas, kai kiti negali.
Nelengva Edvinui ir pasigaminti maisto – virykle naudotis jis nesiryžta, juk gali nusideginti. Taigi jis tėvų įdėtus ar kitų nupirktus produktus nebent pasišildo mikrobangų krosnelėje.
Tačiau vaikinas labiau linkęs kalbėti ne apie savo kasdienius rūpesčius, o apie dalyką, kuris pakylėja virš jų – muziką.
„Maždaug iki 13-os metų klausiausi paprasto popso. O tada išgirdau sunkiosios elektroninės šokių muzikos, ir ji mane įtraukė. Tai tokie stiliai, kaip hardstyle, hard trance, hardcore – seniau juos mėgstančių žmonių bendruomenė Lietuvoje buvo aktyvesnė, dabar susidomėjimas priblėsęs“, – pasakojo vaikinas.
Pamėgęs tokią muziką, jis ir pats pradėjo eksperimentuoti – kurti ją specialiomis kompiuterio programomis. Beje, pradžioje jis neturėjo nuosavo kompiuterio, bet tai jo nestabdė – kurdavo mokykloje per informatikos pamokos ar kompiuterių klasėje (šiuolaikinių technologijų dėka neregiai gali sėkmingai naudotis įvairiomis technologijomis).
Tikisi išleisti albumą
Pradžioje, neslepia Edvinas, jo veikla buvo gana mėgėjiška, o į naują lygį jis pasijuto perėjęs pernai, po to, kai socialiniame tinkle susisiekė su tokios pat muzikos kūrėju iš Lenkijos.
„Tas kūrėjas nustebo, kad jis ir Lietuvoje žinomas bei mėgstamas. Vėliau nusiunčiau jam paklausyti savo sukurtos muzikos, ir jis mane pagyrė, parašė, kad jam patiko. Tai mane labai įkvėpė ir motyvavo kurti toliau, o kūrinius siųsti ir prodiuserių kompanijoms“, – pasakojo Edvinas.
Su tuo pačiu kūrėju iš Lenkijos jis įrašė bendrą singlą, kurį išleido viena Kanados įrašų kompanija. Taip pat atsirado viena kompanija iš Vokietijos, kuri Edviną susirado pati ir pasiūlė jam išleisti savo singlą „Stop Crust“ – šis pasirodė gruodžio 14 d.
„Negaliu pasakyti, kad mano įrašai sulaukė labai didelės sėkmės, bet kažkiek susidomėjimo yra ir jo palengva daugėja. Mane tas susidomėjimas labai įkvepia, dabar noriu išleisti savo pirmąjį albumą. Kūrybai reikia laiko ir tinkamos nuotaikos, vienam kūriniui įrašyti prireikia mėnesio ar dviejų – kol išeis visas albumas, dar teks palūkėti“, – sakė pašnekovas, kuris kuria, pasivadinęs Rayzer arba Dewstate slapyvardžiais.
Seniau Edvinas lankė muzikos mokyklą, bet susidomėjęs elektronine šokių muzika ją metė – grojimo kanklėmis ar solfedžio pamokos nebetraukė. Jo tėvams jo kūryba atrodo sunkiai suprantama, bet jie tikriausiai patenkinti, kad sūnus turi mylimą veiklą.
Vaikinas prisipažino, kad kol kas uždirbti iš tokios veiklos beveik nieko nepavyko, bet įsivaizduoja, kad ateityje iš to gauti pajamų realu, jei atsiras klausytojų, kurie jo kūrinius siųsis iš įvairių platformų ir už tai susimokės. Tačiau pinigai nėra pagrindinis tikslas, dėl kurio Edvinas kuria. „Mano vienas pagrindinių tikslų – noriu, kad sunkioji elektroninė šokių muzika Lietuvoje vėl atgautų populiarumą“, – sakė jis.
Be to, vaikinas mokosi didžėjavimo – kas dvi savaites vyksta į didžėjų kursus Vilniuje, kur mokosi su kitais dviem neregiais Arnu ir Vitalijumi. Šie du jo bičiuliai, kaip ir dar vienas neregys marijampolietis Mangirdas, turi įkūrę savo radijo stotis.
Klausiu Edvino, kaip jam atrodo, kodėl yra nemažai vaikinų, kurie, nematydami pasaulio, pradeda intensyviai domėtis muzika? „Man rodos, mums muzikos garsai yra kažkas panašaus, kaip vaizdai matantiesiems – per juos mes suvokiame pasaulį“, – sakė Edvinas.
Ir prasitarė, kad viena didžiausių nuoskaudų gyvenime jam yra ta, kad pats negali parinkti savo singlams viršelių, o turi prašyti aplinkinių pagalbos.
Su Edvino kūriniais galite susipažinti čia.
