Gytis Pintulis kaip aktorius gali būti pažįstamas iš televizijos serialų, „Dviračio žinių“, kuriose vaidino Egidijų Dragūną-SELą, režisieriaus Tado Vydmanto filmų „Lietuviški svingeriai“ bei „Pats sau milijonierius“. Šiuo metu jis vaidina „Domino teatro“ spektaklyje „Boeing Boeing“, taip pat epizodiniame vaidmenyje pasirodo Emilio Vėlyvio filme „Piktųjų karta“, o dabar jį jau galima išvysti dar kitame amplua sausio 20 d. pasirodžiusiame naujame Ruslano Abdulajevo kriminaliniame trileryje „Tu mano deimantas“.
– Kai mokėtės mokykloje, kuo norėjote būti užaugęs? – pirmiausia paklausiau Gyčio.
– Vaikystėje norų buvo visokių ir jie greitai keisdavosi, o dvyliktoje klasėje bene labiausiai norėjau studijuoti architektūrą, bet mano matematikos pažymiai buvo nekokie, tad ten stoti neišdrįsau.
Pasiklausiau nuomonės, kad reikia studijuoti tokią specialybę, su kuria gali uždirbti daug pinigų, ir pasirinkau „normalią“ profesiją – transporto vadybą Šiaulių kolegijoje. Dabar galiu pasakyti, kad tokių nuomonių klausytis – nesąmonė.
– Taigi transporto vadybininkas iš jūsų neišėjo?
– Ta specialybė manęs anaiptol neįtraukė. Užtat studijuodamas aiškiai pajutau, kad mane traukia vaidyba. Be to, netoliese buvo gaisrinė, automobiliai su sirenomis lėkdavo pro kolegijos pastatą, tad pro langą vis juos stebėdavau ir galvodavau, kad ir ten darbas visai įdomus.
Transporto vadybą visgi baigiau, bet atsiėmęs diplomą jau sekančią dieną laikiau stojamuosius egzaminus menų fakultete (Šiaulių universitete buvo paruošti keli aktorių kursai, dabar jie jau neberuošiami).
Po to dirbau viename teatre, kitame, trečiame, bet vis kažkas nesusiklostydavo. Iš vieno teatro išėjau, kai pradėjau abejoti, ar tikrai reikėjo rinktis tokią specialybę, iš kito – nesusikalbėjęs su vadovybe.
Išėjus iš trečiojo teatro, vėl sušmėžavo mintis apie gaisrinę. Ir nusprendžiau ją įgyvendinti – baigiau mokslus ir jau penkerius metus dirbu ugniagesiu gelbėtoju.
– O kiek ir kaip reikėjo mokytis, kad ugniagesiu taptumėte?
– Ugniagesius ruošia mokykla Valčiūnuose (Vilniaus raj.). Po vidurinės mokyklos mokytis reikia ilgiau, o aš pakliuvau į kursą žmonių, kurie jau turėjo aukštąjį išsilavinimą, ir mums tereikėjo intensyviai mokytis 2 mėnesius.
– Bet prieš tai turbūt reikėjo išlaikyti fizinius normatyvus?
– Taip, reikėjo per tam tikrą laiką nubėgti 100 m ir 3 km, daryti prisitraukimus arba atsispaudimus. Aš nuo paauglystės nemažai sportuoju, lankiau krepšinio mokyklą. Prieš egzaminus kiek pasitreniravau ir išlaikiau. Sakyčiau, įveikti tuos reikalavimus žmogui, kuris yra sportiškas ir fiziškai aktyvus, nėra labai sunku.
– Taigi dabar turite tris diplomus?
– Tuojau turėsiu ir ketvirtą – virėjo. Šios specialybės mokytis ėmiausi gana netikėtai, kai buvo nuspręsta, kad ugniagesiams reikia turėti savo tarpe virėjų tam atvejui, jei būtų kažkoks užsitęsęs įvykis, kaip kad tas padangų gaisras Alytuje, kurį teko gesinti net dešimt dienų. Tada reikia vietoje gaminti maistą, o tam galioja įvairūs normatyvai, taigi reikia ir diplomų.
Parodžiau norą kibti į mokslus profesinėje mokykloje, gruodžio pradžioje laikiau teorinį ir praktinį, kaip aš vadinau, „kotleto“, egzaminą – ir tuoj atkeliaus diplomas.
– O iki tol maistą gaminti mėgdavote?
– Turbūt restoranai tokiu virėju kaip aš nesidomėtų, bet kolegoms košės išvirti ir kotletų iškepti prireikus galėsiu.
– Kokia jūsų darbo gaisrinėje kasdienybė? Gal būna ir ramių dienų, kai niekur vykti nereikia?
– Taip, būna ir tokių dienų – nėra taip, kad per kiekvieną pamainą darytume žygdarbius. Bet ir ramiu metu kortomis nelošiame, o prižiūrime įrangą, atliekame kitus darbus vietoje. Nuolat vyksta pratybos, pavyzdžiui, neseniai treniravomės su specialiomis rogėmis, kaip reiktų traukti įlūžus ledui į vandenį patekusį žmogų.
Kai suskamba aliarmo signalas, kad ir pratybų metu, turime staigiai susiruošti, sėsti į automobilį ir per minutę išlėkti į iškvietimą. Važiuodami girdime, kaip vadą Bendrojo pagalbos centro dispečeris informuoja, kas nutiko, taigi teoriškai įsivaizduojame, koks darbas laukia.
– Ar turite ir tokį vamzdį, kaip filmuose, kuriuo galite nučiuožti?
– Cha, mūsų komandos pastatas vieno aukšto, tad tokio vamzdžio nėra, bet taip, kitur jis gali būti.
– Turbūt vykstate ne tik gaisrų gesinti, bet ir gelbėti ant medžių užsilipusių kačiukų?
– Su kačiukais susidurti neteko, bet įvykių būna įvairių, pavyzdžiui, skubame policijai į pagalbą atidaryti duris buto, kuriame galimai yra miręs žmogus, ir kai jau stoviu pasiruošęs diskinį pjūklą pjauti spynos liežuvį, tas žmogus gyvas ir sveikas pareina iš parduotuvės nešinas maisto produktais ir nustebęs klausia: „Ką čia ruošiatės daryt, banditai?..“
Neretai mus į pagalbą kviečiasi policija, kai aplinkiniai susirūpina, kad senyvo amžiaus žmogus niekaip neatidaro buto durų, ir tada mes pirmieji patenkame į butą. Padedame policijai ir tada, kai reikia gelbėti žmones, įvykus automobilių avarijai ar nutikus kitokiai bėdai.
– Ką baisiausio jums teko patirti darbe?
– Baisu dar nebuvo. Bet įdomu būna kiekvieną kartą, kai tenka susidurti su mirtimi. Kad ir po policijos iškvietimo įžengus į butą ir pamačius, jog šeimininkas jau kelias dienas miręs. Čia buvo – čia nėra. O mirties kvapą jau pažįstu – saldus.
Labai įstrigo įvykis, nutikęs dar mano darbo pradžioje – tuomet teko gaivinti žmogų, įkritusį į nuotekų duobę. Su kolegomis teigėme jam pirmąją pagalbą, bet atvykę medikai konstatavo mirtį. Buvo apmaudu, kad nepavyko jam padėti.
Bet savęs labai nekaltinau, supratau, kad nelaimė buvo per vėlai pastebėta. Apskritai turiu atsparumo tokiems dalykams – prieš tampant ugniagesiu tikrinamas ne tik fizinis pasirengimas, kandidatus nuodugniai išnarsto psichiatrai. Mes turime būti atsparūs ir greitai veikti stresinėse situacijose. Būna žmonių, kurie nuo streso pasimeta, sustingsta, ir jie panašiems darbams netinkami.
– O koks rytas jums smagesnis: tas, kai atsibudęs žinote, kad laukia aktoriaus ar ugniagesio gelbėtojo darbas?
– Šių dviejų smagumų lyginti nesinori. Vienodai „excited“ (angl. sujaudintas) jautiesi tiek prieš spektaklį ar filmavimo dieną, tiek gaisrinėje išgirdęs aliarmo signalą. Tik aktoriaus dienoje visada būna kažkas naujo ir tai žinai jau iš anksto, todėl kaskart jautiesi truputį pakylėtas, apima malonus jaudulys.
Visiškai skirtinga patirtis būna, kai tenka vaidinti spektaklyje, kai filme ar TV seriale. Štai filmavimuose sutinki daug žinomų aktorių, būna įdomu dirbti su žmonėmis, kuriuos seniau pats stebėdavau ekrane. Tiesa, kai nusifilmuoji, viskas užsibaigia, o spektaklyje kaskart vaidini iš naujo, ir važinėti po Lietuvą su spektakliu „Boeing Boeing“ taip pat smagu.
Kai ryte atsibudęs žinau, kad reikės eiti į tarnybą, irgi jaučiuosi patenkintas, tik tokios nuostabos nėra. Diena gali pasitaikyti be įvykių, o tai reiškia – bus daugiau rutina. Bet šiame darbe yra netikėtumo faktorius. Tikrai nenoriu, kad žmonėms atsitiktų kažkas blogo, bet kaskart, išgirdus aliarmą, plūsteli adrenalinas ir man pasidaro įdomu, kas šįkart laukia...
Ir, žinoma, būna gera, kai pavyksta realiai padėti, iš kažkur ištraukti žmogų ar užgesinti degantį namą, kol pažeidimai nedideli ir jis lieka tinkamas gyventi (juk jei vėjas nepalankus, statybinės medžiagos labai degios ar pan., tai ir greitai atvykus ugniagesiams gali nepavykti pastato išgelbėti).
Tokiais atvejais džiaugiesi ir jauti, kad tavo darbas turi prasmę.
