Smegenų vėžys šio festivalio meno vadovei atėmė judėjimo laisvę, vėliau kalbą, bet ne meilę muzikos pasauliui. Indrės, kuriai buvo vos 42-eji, širdis sustojo sausio 6-ąją, bet jos meninės idėjos liko gyvos. Jomis remsis šiemet jau 33-ią kartą Lietuvoje vyksianti tarptautinė džiazo šventė. Tai patvirtino dukros netekęs šio jau legenda tapusio festivalio sumanytojas Jonas Jučas (70 m.).
Vykdydamas dukters valią dalį jos pelenų buvęs kultūros ministras J.Jučas skambant džiazo garsams išbarstė Baltijos jūroje. Be tėvo, ceremonijoje dar dalyvavo Indrės sutuoktinis Rūtenis, jos krikšto mama ir šeimos draugas Vidmantas, Klaipėdos meras, džiazo muzikantas Vytautas Grubliauskas su žmona.
Kita dalis pelenų su urna buvo palaidota Kaune, Panemunėje, šeimos kapavietėje. J.Jučas negalėjo visų dukters pelenų išbarstyti jūroje. Vien nuo minties, kad jo žmona Audra negalėtų per Vėlines uždegti žvakės ten, kur palaidota duktė, jam plyštų širdis.
„Neįtikėtina, tačiau išbarsčius Indrės pelenus nušvito saulė. Nors Indrė išėjo, ji niekur nedingo. Jos ligos istorija – kaip ilga kelionė per kopas, kai nežinai, į kokią gilią duobę įkrisi ir kaip iš jos išsikapanosi“, – kalbėjo netekties prislėgtas J.Jučas.
Jo vienintelei dukteriai buvo nustatytas kaktinės srities galvos smegenų vėžys. Tai buvo glioblastoma – vienas agresyviausių navikų.
Kai tėvas teiravosi medikų, kiek jo dukteriai dar liko gyventi, vienas jų tikino: jei vaistai suveiks – daugiausia iki metų, o Indrė sugebėjo juos pergudrauti – mirė po pusantrų metų, nes labai norėjo gyventi.
Įtarimai, jog kažkas Indrei atsitiko, kilo pastebėjus, kad ji kažkaip ne taip deda vieną koją. 2021-ųjų rugsėjį Joniškyje sinagogoje vyko festivalio „Kauno Jazz“ koncertas. Pamatę Indrę kai kurie jos tėvo draugai stebėjosi: „Ko tavo Indrė ėmė šlubuoti?“ Bet tėvui ji nesiskundė, manė, kad pasitempė sausgyslę ir greitai viskas praeis.
Po kelių savaičių Indrę festivalio partneriai pakvietė į Taliną. Kliūvanti pėda kaunietei neatrodė rimta priežastis atsisakyti šio pasiūlymo. Ji su vyru Rūteniu išvyko į Estiją automobiliu.
Grįždama iš koncerto namo ji prisiminė, kaip tėtis kalbėjo, kad Latvijos miškuose baravykai dygsta tiltais. Buvo pats grybavimo įkarštis. Bet į Kauną ji parsivežė tik du baravykus. Moteris šlubčiojo, todėl apie rimtą grybavimą negalėjo būti jokios kalbos.
Reikėjo ieškoti ligos priežasties, o tuo metu Lietuvoje buvo įsisiautėjęs koronavirusas, kai kuriems tyrimams pacientų eilės susidarydavo pusmečiui ir daugiau.
Indrės apsilankymas pas neurologą nieko nedavė. Atlikus tyrimus ir padarius stuburo magnetinį rezonansą viskas atrodė gerai. „Nematau problemų, ieškokite pagalbos trečiojo lygio ligoninėje“, – buvo pasakyta jau negalinčiai paeiti moteriai.
Tada buvo nutarta Indrei atlikti galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimą. Į šį tyrimą dukrą lydėję J.Jučas su žmona Audra ją vedė už parankių. Tyrimo rezultatus žadėjęs pakomentuoti gydytojas – geras J.Jučo pažįstamas.
Artėjo šeštadienis, J.Jučas norėjo kuo greičiau sužinoti tyrimų išvadas, todėl paskambino medikui telefonu. Bet jis pasiūlė pas jį nevykti, nes su žmona ketino užsukti pats ir pasikalbėti. Kai J.Jučas atidarė savo buto duris ir išvydo pilką draugo veidą, jį pervėrė bloga nuojauta.
Magnetinio rezonanso tyrimo išvados buvo šokiruojančios – Indrei buvo aptiktas 5,5 centimetro dydžio auglys kaktinėje srityje. J.Jučo jaunystės draugas nuogąstavo, kad ši žinia sukels šoką, todėl sukrėstas Indrės tėvas negalės vairuoti ir saugiai grįžti namo. Stengdamasis apsaugoti J.Jučą nuo eismo įvykio jis nutarė blogą žinią pranešti pats.
Glioblastoma – klastingas piktybinis darinys, kurį būtina šalinti, atlikti sudėtingą neurochirurginę operaciją. Taip pat reikėjo patikslinti, ar vėžys yra pirminis, ar tai išplitęs metastazavęs piktybinis židinys. Indrę sutiko operuoti Kauno klinikų profesorius Arimantas Tamašauskas. Jauna moteris daug tikėjosi iš šios operacijos. Paaiškėjo, kad jos močiutei iš tėvo pusės, Kauno muzikinio teatro baleto solistei Marijai Jučienei-Kajackaitei (1919–1979), taip pat buvo nustatytas galvos smegenų auglys.
„Mano mamą operavo A.Tamašausko tėvas, ilgametis Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos vadovas Jaunutis Marijonas Tamašauskas. Mamos auglys buvo gerybinis, po šios operacijos ji gyveno dar dešimt metų, o mirė nuo kitos ligos – skrandžio vėžio“, – prisiminė J.Jučas.
Į Kauno klinikas Indrę tėvai vežė pasodinę į neįgaliųjų vežimėlį. Ji atsidūrė koronavirusu užsikrėtusiems ligoniams skirtoje izoliuotoje palatoje, nes reikėjo prieš operaciją atlikti testą. Testas buvo neigiamas, taip pat buvo paneigta prielaida, kad Indrės organizme yra išplitęs piktybinis navikas. Jis buvo pažeidęs galvos smegenis ir sukėlęs dešinės pėdos paralyžių.
Laukdamas žinių apie operaciją J.Jučas nerado sau vietos. Kad šiek tiek prasiblaškytų, jis nuėjo į „Žalgirio“ areną žiūrėti krepšinio rungtynių. Tėvas per rungtynes sulaukė Indrės telefono skambučio, nors reanimacijos palatoje, kur ji buvo perkelta po operacijos, ligoniai neturi galimybės naudotis mobiliaisiais telefonais.
Manydamas, jog dukters telefonu gali skambinti medikas, J.Jučas nuogąstavo išgirsti skaudžią žinią, kad jos jau nebėra. Bet kalbėjo pati Indrė. Po operacijos ji jautėsi neblogai, būdama kairiarankė iš prigimties ji surinko savo tėvo telefono numerį. Indrė skundėsi: „Tėti, žinok, kojos po operacijos aš vis tiek nepajudinu.“ Paklausta, kaip yra su dešine ranka, ji tikino, kad su ja viskas gerai.
Prireikė dar mėnesio, kad po operacijos Indrė atsigautų ir galėtų grįžti namo. Jos svajonė buvo kuo greičiau pakilti iš ligos patalo. Indrė tikėjo, kad operacija padės sutramdyti vėžį.
Dar gerą mėnesį reikėjo laukti, kol buvo gauti histologiniai tyrimai, padedantys nustatyti, kokios kilmės ir iš kokių ląstelių yra sudarytas piktybinis auglys. Tyrimų išvados buvo svarbios prognozuojant ligos eigą ir skiriant tolesnį gydymą.
Tačiau net medikams liko daug neaiškumų. Tyrimai nepadėjo atsakyti į klausimą, kiek plačiai yra išplitusi glioblastoma, ar ji yra pradinių stadijų, ar pažengusi, o gal pasiekusi ketvirtą stadiją.
Tokia situacija onkologijoje pasitaiko neretai. Vienos vėžio ląstelės gali būti jautrios gydymui, tai reikš palankią ligos prognozę, kitos – atsparios, todėl šioje loterijoje sunku atspėti, kas ištrauks laimingą bilietą.
Prieš taikant onkologinį gydymą Indrė buvo įspėta, kad jei neužsišaldys kiaušialąsčių ar kiaušialąstės audinio, ateityje negalės susilaukti vaikų. Indrė pritarė šiam pasiūlymui, nes tikėjo, kad pasveiks.
Vilties įkvėpė ir taikomas gydymas spinduliais. Nors dėl jo kuokštais slinko plaukai ir teko plikai nusiskusti galvą, moteris dėl to nesisielojo. Ji mokėdavo krėsti pokštus – pasižiūrėjusi veidrodyje į savo nuskustą galvą sakydavo: „Dabar aš – bachūras, o mano vardas Artūras.“
Pasisiuvusi įvairių galvos dangalų ji džiaugėsi atradusi naują stilių. Netgi pasidarė panaši į rytietes moteris, kurios eidamos iš namų prisidengia galvą skara.
Prarasti plaukai vėliau greit ataugo, o pakviesta į namus kirpėja pasiūlė Indrei tik šiek tiek patrumpinti kirpčiukus.
„Indre, atrodote kaip modelis, jei ne liga, kviesčiau jus dalyvauti kirpėjų konkurse“, – tikino plaukų kirpimo meistrė.
Dar daugiau jėgų Indrei suteikė taikomas chemoterapijos ir imunoterapijos derinys. 2021-ųjų gruodį moters savijauta tiek pagerėjo, kad namuose galėjo vaikščioti be lazdos, ruošdavo pietus, tvarkydavo spintas, sugebėdavo užlipti kopėčiomis ir pasiimti nuo lentynos reikiamą daiktą.
Ji netgi apsilankė iš JAV į Kauną atvykusios džiazo legendos Gregory Porterio koncerte, kuris daug kartų buvo atidėliojamas dėl pandemijos suvaržymų. Tuomet Kaune, „Žalgirio“ arenoje, 50-metis amerikiečių dainininkas G.Porteris surengė koncertą su Kauno miesto simfoniniu orkestru.
Nutilus žiūrovų plojimams Indrė, užlipusi į scenos užkulisius, su dainininku pabendravo, papasakojo apie naujus festivalio planus. Jie susitarė, kad G.Porteris sugrįš į Kauną 2023-iųjų gruodį su nauja programa.
Tačiau 2022-ųjų pradžia buvo kur kas liūdnesnė – Indrę ištiko du epilepsijos priepuoliai, po kurių jai suparalyžiavo dešinę ranką.
Vėliau dėl prastų kraujo rodiklių gydytojai pasiūlė Indrei mažinti chemoterapijai skirtų vaistų dozę ir daryti ilgesnes pertraukas. Tada ji stiprino organizmą natūraliomis priemonėmis ir gėrė daug šviežių granatų sulčių.
Stebėdami I.Jučaitės-Sarneckienės būseną medikai skyrė dar vieną magnetinio rezonanso tyrimą. 2022-ųjų birželį, Joninių išvakarėse, gautas atsakymas rodė, kad, nepaisant visų taikytų gydymo būdų, piktybinis procesas sparčiai plinta toliau. Negalėjo būti jokios kalbos apie pakartotinę neurochirurginę operaciją.
J.Jučą konsultavę medikai tikino, kad nė vienas neurochirurgas – tiek Lietuvoje, tiek Europoje – nesiryžtų Indrei atlikti antros operacijos: „Jonai, žinok, kad po tokios operacijos namo atsiveši ne dukrą, o daržovę, nes ta sritis, kur yra navikas, atsakinga už motoriką.“
Vienintelė išeitis buvo stabdyti vėžį gama peiliu. Dėl savo išskirtinio tikslumo šis metodas padeda įveikti įvairiose galvos vietose esančius navikus.
Naujausios modifikacijos gama peilis praverčia gydant tada, kai atvira neurochirurginė operacija neįmanoma. 2022-ųjų liepą tokią operaciją I.Jučaitei-Sarneckienei atliko Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos gydytojas neurochirurgas medicinos mokslų daktaras Andrius Radžiūnas.
Gydymas gama peiliu vėl pastatė Indrę ant kojų. Ji jautėsi neblogai, vaikščiojo remdamasi lazda. Masažas, kineziterapija ir kitos gydomosios procedūros kuriam laikui moteriai padėjo užmiršti ligą.
Antroji operacija gama peiliu taip pat jai padėjo. Vėliau buvo skiriamas itin brangus gydymas chemoterapiniu preparatu avastinu. Iki šiol sergantiems glioblastoma pacientams Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja gydymo avastinu išlaidų.
Kad Indrė galėtų atsigauti, J.Jučas dažnai išsiveždavo ją prie jūros – į Nidą, Palangą. Vykdavo dviese, nes Indrė tikino, kad jai pernelyg sunku matyti emociškai jautriai į viską reaguojančią savo mamą. Indrė nenorėjo būti našta ir savo vyrui Rūteniui, už kurio ištekėjo 2018-aisiais.
Gyvendama Kauno centre, tame pačiame name kaip ir tėvai, tik aukštu aukščiau, susirgusi Indrė daugiau laiko praleisdavo pas juos. Ypatingas ryšys ją siejo su tėvu.
„Indrė buvo tėčio vaikas, mes jautėme vienas kitą be žodžių, sutapdavo netgi mūsų bioritmai. Esu dėkingas, kad sirgdama ji mane daug ko išmokė“, – sakė J.Jučas.
Indrės sveikata buvo kaip amerikietiškų kalnelių atrakcionas – pagerėjimą dažnai lydėdavo nusilpimas. Kai paskirto imunoterapijos ir chemoterapijos derinio jos organizmas jau negalėjo pakelti ir sutriko inkstų veikla, tokį gydymą teko nutraukti.
Sužinojęs, kad Vokietijoje įsikūręs tarptautinės farmacijos bendrovės „Roche“ padalinys atlieka vėžio genetinius tyrimus, J.Jučas susitarė, kad Indrės galvos smegenų mėginiai būtų nusiųsti į šį centrą.
„Dariau viską, ką galėjau ir ko negalėjau, mes su Indre kabinomės net už šiaudo, tikėjome, kad jei yra neišbandytas koks nors gydymo metodas, blogiau tikrai nebus“, – pasakojo J.Jučas.
Buvo tikimasi, kad Vokietijoje atlikus genetinius tyrimus galbūt pavyks Indrę įtraukti į klinikinius tyrimus inovaciniais vaistais, kurie dar nėra oficialiai Europoje registruoti. Bet šis planas taip pat žlugo.
Po kelių savaičių Vokietijos bankas grąžino į Indrės sąskaitą pinigus, o tai reiškė, kad nepavyko atlikti laboratorinių genetinių tyrimų.
Indrė stojiškai priėmė šią žinią, ji jau buvo pavargusi nuo minčių pasveikti. Apsilankymas Palangoje pernai lapkritį buvo tarsi dukters atsisveikinimas. Tačiau ilgi pasivaikščiojimai su tėvu prie jūros Indrei nebuvo tokie kaip vaikystėje, nes ji galėjo judėti tik sėdėdama neįgaliųjų vežimėlyje.
Bet pramogų Palangoje jai netrūko, vežimėliu ji buvo nuvežta prie naujo apžvalgos bokšto, netgi pakilo juo, kad galėtų nukreipti žvilgsnį į tolimą horizontą. Mintys apie ateitį jai suteikdavo tvirtybės, net jeigu ir žinojo, kad jos laukia greita mirtis.
„Sunki buvo mano su Indre kelionė – kalneliais į viršų, kalneliais į apačią. Visi žinojome, kad tai yra nepagydoma liga, finalas. Ji manęs dar prieš pusantro mėnesio Palangoje prašė: „Tėti, ar tu gali man duoti dar metus?“ Pasakiau, kad pasistengsiu, žinodamas, kad aš negaliu“, – sakė J.Jučas.
Palangoje duktė atvirai kalbėjo su tėvu, kaip norėtų būti palaidota, nes nujautė, kad jai liko nedaug gyventi.
Jai buvo nepriimtinos tradicinės laidotuvės, kai gedintys žmonės atneša daug vainikų, o karstas būna apstatytas gėlėmis ir degančiomis žvakėmis.
Žavėdamasi Baltijos jūros stichija Indrė prašė tėvo išbarstyti jos pelenus bangose.
Grįžus iš Palangos į Kauną laikas tirpte tirpo, o Indrės būsena kasdien blogėjo, ji negalėjo pakilti iš lovos. Reikėjo rimtos medicininės pagalbos, nes keliskart per dieną į veną buvo leidžiami vaistai, todėl Indrė buvo perkelta į Kauno onkologijos ligoninės Paliatyviosios onkologijos skyrių.
Artėjant Kalėdoms J.Jučas ėmė svarstyti, kaip galėtų „pasivogti“ savo dukterį iš šio skyriaus. Pasirašęs dokumentus, kad prisiima atsakomybę už Indrę, pernai Kūčių rytą jis parvežė dukterį į namus.
„Tąkart su žmona nutarėme nesilaikyti tradicijų, o švęsti mums su dukra skirtą laiką taip, kaip ji norėjo, – be liūdesio, klausydamiesi jos mėgstamų džiazo įrašų, skanaudami gardžių valgių, netgi keptos žąsies. Indrė visą laiką šypsojosi, nors kalbėjo jau nedaug“, – prisimena J.Jučas.
Kai mama apsikabino Indrę tikindama, kad viskas bus gerai, ji ištarė tik vieną žodį: „Ne.“
Naujųjų metų išvakarėse pakartoti dukters „išvogimo“ iš Paliatyviosios onkologijos skyriaus J.Jučas nesiryžo. Lankydamas ją jis susikalbėdavo ypatinga kalba. Kalbinama atsiliepti duktė atmerkdavo akis ir sumirksėdavo, kad atpažino tėvą.
Indrė jau buvo surašiusi testamentą: butą, kurį jai tėvai padovanojo, nutarė jiems ir sugrąžinti. Tėvai taip pat buvo surašę po testamentą, juose buvo nurodyta – mirus paskutiniam Jučų šeimos nariui, jų butas pereis į festivalio „Kaunas Jazz“ rankas.
Šią mintį pasiūlė Indrė, svajojusi, kad festivalis tęstų veiklą ir tada, kai nebeliks nė vieno Jučų šeimos nario, be kurių pastangų festivalis nebūtų įrašęs Lietuvos į daugelio džiazo garsenybių gastrolių planus.
Kad taip atsitiko, įrodė šimtai užuojautų dėl Indrės mirties, kurių sulaukė jos tėvai. Tiesa, buvo ir tam tikrų nesusipratimų. Laidotuvių dieną J.Jučui kažkas paskambino iš bendrovės „Pasaulio gėlės“ ir paklausė, kur atgabenti vainiką. J.Jučas teisinosi, kad jokio vainiko nereikia, nes jo neužsakė. Vėliau paaiškėjo, kad atsisveikindamas su Indre tai padarė romantiškasis „Eurovizijos“ laimėtojas portugalų atlikėjas Salvadoras Sobralis.
S.Sobralis nekart viešėjo Lietuvoje, netgi surengė koncertą po atviru dangumi Trakų pilyje. 2018-aisiais Vilniuje, o 2019-aisiais Kaune įspūdingus koncertus surengęs portugalų dainininkas lankėsi ir 2020-aisiais festivalio „Kaunas Jazz“ kvietimu.
Netgi kietakaktis G.Porteris, kuris kadaise su Indre derėjosi dėl siūlomo kuklaus honoraro, pamėgo Kauną jos dėka. Daugiau nei prieš dešimtmetį išgarsėjęs amerikiečių dainininkas G.Porteris – vienas ryškiausių šių dienų muzikos fenomenų. Jo balsas spindi ne tik džiazo, bet ir popmuzikos scenoje.
2012 metais, kaip įprasta, festivalio „Kaunas Jazz“ sutartis su juo buvo pasirašyta gruodį, o kovą paaiškėjo, kad G.Porteris tapo „Grammy“ premijos laureatu už geriausią džiazo vokalinį albumą.
„Grammy“ premijos apdovanojimas jam atvėrė kelius į daugelį tarptautinių festivalių, bet pasirašyta sutartis su festivalio „Kaunas Jazz“ meno vadove I.Jučaite įpareigojo jį atvykti į Kauną.
Iki šiol „Kaunas Jazz“ JAV dainininko širdyje užima ypatingą vietą – dar 2013-aisiais festivalyje pirmą kartą apsilankęs atlikėjas iškart pelnė publikos simpatijų prizą, pamėgo šio renginio atmosferą ir nuo to laiko visada džiaugiasi kvietimais sugrįžti į Lietuvą.
Žinia apie I.Jučaitės mirtį G.Porteriui taip pat buvo netikėta, jis išreiškė didelę užuojautą ir patikino, kad šiemet gruodį sugrįš su nauja programa.
Indrės pirmoji pažintis su festivaliu prasidėjo sulaukus vos dešimties. Tuo metu ji savanoriavo ir dalijo festivalio ženkliukius bei lankstinukus. J.Jučas prisipažino net nepastebėjęs, kaip Indrė užaugo kartu su festivaliu.
Kai Indrei buvo ketveri, tėvai jos paklausė, ar nori mokytis muzikos, ar piešti. Mergaitė pasirinko skambinti fortepijonu ir netrukus įstojo į muzikos mokyklą.
Ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir Kauno technologijos universitetą. Indrės didžiausias pomėgis buvo kelionės. Jose moteris sėmėsi patirties, nuolat lankydavosi įvairiose pasaulio šalyse vykstančiuose muzikos festivaliuose, o geriausiai pailsėdavo būdama prie jūros, bet nemėgo ilgai lepintis saulėje.
Indrė turėjo ne tik gerą muzikinį skonį, bet ir nuojautą, kokie atlikėjai vėliau gali tapti žvaigždėmis. Ji mokėjo suburti džiazo bendruomenę, nesvarbu, kokioje šalyje gyvena ir kuria džiazo meistrai. Ji mėgo ne tik džiazą, bet ir klasikinę muziką, operą, net gerą popsą.
Jungtinių Valstijų ambasados patarėjas viešiesiems ryšiams Philipas M.Drewry prisiminė Indrę kaip atsidavusią ir veržlią giminingą sielą, kuri siekė suartinti Ameriką ir Lietuvą.
Ji buvo dėmesinga, ypač draugiška, įtraukianti kurti ir įsiklausanti į skirtingus požiūrius.
Užuojautoje JAV ambasados Lietuvoje atstovas rašė: „Esame ypač dėkingi už pastangas Lietuvoje pristatyti autentišką Amerikos kultūrą, Indrės indėlis į JAV ir Lietuvos diplomatinius santykius gyvuos atmintyje daugelio žmonių, su kuriais ji dosniai dalijosi neblėstančia meile džiazui.“
I.Jučaitė-Sarneckienė turėjo ne tik gerus vadybos įgūdžius – ji gerai orientavosi šiuolaikinės muzikos pasaulyje, turėjo puikų skonį, komercinę uoslę, jautė pagarbą menininkams.
„Indrė mane išmokė būti geresniu žmogumi, už tai esu jai dėkingas, ji man davė kur kas daugiau, nei aš sugebėjau jai perteikti. Šiemet rengiamas festivalis nėra skirtas tik Indrės atminimui pagerbti, tai yra būdas tęsti jos pradėtus darbus“, – kalbėjo dukters netekęs J.Jučas.
