Šiemet tai bus Juodojo Vandens Triušio metai. Šventė, į senomis tradicijomis alsuojančią renginių karuselę įtrauksianti jaunus ir senus, truks net 16 dienų. Tai didžiausia tradicinė šventė Kinijoje bei kitose Rytų Azijos šalyse: Singapūre, Malaizijoje, Taivane, Pietų Korėjoje, Vietname ir kitur.
Ten per Naujuosius metus ypač daug dėmesio skiriama šeimai, draugams, gyvūnams, aukojama dievams. O viską vainikuoja Žibintų festivalis.
Nors Aušra jau giliai įleido šaknis Taivane – su taivaniečiu Kenny Linu (44 m.) sukūrė šeimą, susilaukė dukters Gabijos Lin (5 m.), Lietuvos ji nepamiršo ir yra vietos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Jos iniciatyva yra įkurta lituanistinė mokyklėlė internetu Azijos šalims.
Iki įsikūrimo nedidelėje, bet gausiai apgyvendintoje Rytų Azijos saloje A.Andriuškaitė buvo spėjusi pagyventi septyniose šalyse ir su trumpais sugrįžimais į Lietuvą užsienyje buvo praleidusi vienuolika metų.
Su būsimuoju vyru lietuvė susipažino Japonijoje. Iš pradžių juos siejo tik paprasta draugystė. Kenny – tai vakarietiškas vardas, kurį dauguma Taivane gauna mokykloje per anglų kalbos pamokas, o oficialus kiniškas vardas yra įrašytas pase hieroglifais. Draugas merginai iš Lietuvos įdomiai pasakojo apie Taivaną ir pakvietė atvažiuoti pasisvečiuoti.
Kelionių magijos seniai paliesta A.Andriuškaitė apie paslaptingą Azijos salą nieko nebuvo girdėjusi, tad susigundė pasiūlymu. Taivane ji planavo praleisti porą mėnesių mokydama anglų kalbos, bet netikėtai užsimezgusi draugystė su užsieniečiu virto meile.
„Mes abu nebebuvome jaunuoliai. Mano būsimas vyras buvo pasiruošęs kurti šeimą, todėl pasiūlė rimtai draugauti su nuostata, kad jei mums gerai seksis, susituoksime. Aš taip pat svarsčiau, kad atėjo laikas kur nors nusėsti. Mane žavėjo Kenny charakteris, dėmesingumas.
Apskritai taivaniečiai vyrai labai mandagūs, paslaugūs, visada ir visur rodo pagarbą moteriai“, – pasakojo lietuvė, su vyru ir dukterimi gyvenanti Taivano sostinėje Taibėjuje.
Aušra kartu su vyru dirba jo tėvo įkurtoje inžinerijos kompanijoje.
– Kokios buvo jūsų vestuvės? Ar laikėtės vietos tradicijų?
– Iš pradžių surengėme tik vestuvių fotosesiją su puošniais, vietos tradicijas atitinkančiais drabužiais. Pavyzdžiui, viena mano nuotakos suknelė buvo raudonos spalvos. Po to teko sutvarkyti daugybę įvairių dokumentų, prasidėjo koronaviruso pandemija. Jos metu niekur nekeliavome. Įregistravome civilinę santuoką ir su keliais artimaisiais pavakarieniavome. Ateityje ketiname surengti didesnę ir smagesnę vestuvių šventę.
Įprastos taivanietiškos vestuvės, mano manymu, labai nuobodžios. Kokių nors ypatingų tradicijų ten nėra. Taip pat nesukuriama iškilmingumo nuotaika registruojant santuoką santuokų rūmuose. Ta vieta – tarsi koks biuras, kuriame prie atskirų langelių prieina po du žmones ir pasirašo santuokos sudarymo dokumentus.
Paskui surengiamas banketas ar vakarienė, susirenka kviestiniai svečiai, kurių gali būti ir keli šimtai, priklauso nuo aplinkybių ir poros padėties visuomenėje. Šventės metu gali būti parodytas trumpas filmukas apie sutuoktinių gyvenimą nuo vaikystės, pažinties akimirkas. Tėvai pasako sveikinimo kalbą, skelbiami tostai.
Nuotaka neretai pakeičia suknelę du ar tris kartus. Įsivaizduoju, kad per šventę ji patiria nemažai streso, neturi net kada pavalgyti.
Svečiai sėdi prie apskritų stalų, prie vieno – maždaug dešimt žmonių. Dažniausiai būna patiekiami taivanietiški patiekalai. Dalis maisto jau būna sudėta ant stalų, svečiai patys į lėkštes įsideda, kas kiek nori, stalai sukasi, tad nereikia siekti maisto per atstumą. Kiti patiekalai patiekiami kiekvienam svečiui atskirai.
– Daug keliavote, galiausiai įsikūrėte Taivane. Ar galėtumėte pasakyti, kad čia jau yra jūsų namai?
– Šiame gyvenimo etape tikrai apsipratau Taivane. Kultūriniai skirtumai tarp Taivano ir Lietuvos nemaži, tam tikrose situacijose kyla nesusipratimų ir nuostabos, bet to pasitaiko vis rečiau. Stengiuosi pažinti ir prisijaukinti kraštą, kuriame auga mano dukra. O namai visada juk yra ten, kur šeima.
Jeigu ateityje dėl kokių nors priežasčių tektų keisti gyvenamąją vietą, nes Taivano padėtis nėra labai stabili, persikelsime gal ir į Lietuvą, kuri tiek man, tiek mano vyrui labai patinka.
– Taivane esate lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kokia jūsų veikla?
– Praėjusių metų duomenimis, saloje registruoti 49 lietuviai, turintys nuolatinio gyventojo statusą. Skaičiai kasmet skiriasi. Latvių visada būdavo truputėlį daugiau, estų – mažiau. Studentai į nuolatinių gyventojų skaičių nepatenka. Didžioji dalis mūsų bendruomenės narių gyvena mišriose šeimose.
Su lietuvių bendruomene ir jų šeimų nariais turime tradiciją kartu švęsti Kalėdas, Velykas, pastaraisiais metais dalyvaujame įvairiuose renginiuose, protestuose palaikydami Ukrainą. Įtraukiame ir latvius bei estus. Kadangi esu ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyboje, stengiuosi padėti įsikurti ir plėstis lietuvių bendruomenėms kitose šalyse.
Lietuvių bendruomenę Taivane įkūrėme 2020 metų vasario mėnesį. Ji Rytų ir Pietryčių Azijos regione buvo antroji po Japonijos.
Kai kūrėmės, buvo ką tik prasidėjęs sąmyšis dėl COVID-19. Tuo metu ieškojau galimybių dukrai mokytis lietuvių kalbos, tada jai buvo maždaug treji. Norėjau, kad mergaitė su seneliais, kitais giminaičiais susikalbėtų lietuviškai.
Radome nuotoliniu būdu veikiančią mokyklą Italijoje, bandėme jungtis prie jos, bet dėl didelio laiko skirtumo buvo galima prisijungti tik į vieną pamoką. Tada suradau panašią lituanistinę mokyklą Japonijoje, parašiau jos įkūrėjai Giedrei, bet paaiškėjo, kad ji neveda pamokų nuotoliniu būdu.
Tuomet mums kilo mintis įkurti mokyklą nuotoliniu būdu ir sujungti Japonijos, Taivano, kitų aplinkinių šalių vaikus, norinčius mokytis lietuviškai. Tai padaryti buvo nelengva, nes Rytų Azijoje lietuvių nėra daug, o mišriose šeimose dar problemiškiau įtraukti vaikus į mokymąsi, be to, jų amžius labai skirtingas.
Tačiau pastangos pasiteisino, vaikai noriai dalyvauja mokymuose. Mokykloje dirba nuostabios savanorės mokytojos – Giedrė iš Japonijos, Brigita iš Singapūro ir Sigita iš JAV.
Mano dukra jau sugeba savarankiškai mokytis, labai laukia pamokų. Lietuviškai Gabija kalba gerai, kartais neištaria kokios raidės ar jas supainioja. Dabar Gabija kalba trimis kalbomis – su manimi lietuviškai, su tėčiu ir darželyje – kinų kalba, su kitų tautybių žmonėmis – angliškai.
– Jums pavyko išmokti kinų kalbą?
– Ji labai sudėtinga, vis dar mokausi, bet susikalbėti jau galiu. Kai esi užsienietis, iš tavęs nelabai ir tikisi, kad kalbėsi kinų kalba. Netgi jei ką nors pasakai ta kalba, neretai atsako angliškai. Būna, restorane užsisakinėju maistą, bet padavėjas ne manęs, o vyro paklausia, pavyzdžiui, ar aš valgau svogūnus.
– Taivanas – budistinis kraštas ir religinės šventės labai skiriasi nuo europietiškų.
– Taivane prekybos centrai puošiasi prieš Kalėdas, pastato eglutes. Taibėjuje švenčiami ir vakarietiški Naujieji metai, vyksta koncertas, šaudomi fejerverkai. Susirenka daug žmonių, nes sostinėje gyvena nemažai užsieniečių. Vėliau ateina kinų Naujieji metai.
Namai puošiami ant raudono popieriaus kaligrafiškai užrašytais linkėjimais, jie kabinami durų viršuje ir šonuose, namų vidus puošiamas raudonais žibintais.
Mes namuose pradedame švęsti pasitikdami vakarietiškas šventes. Noriu, kad dukra perimtų tradicijas tiek iš manęs, tiek iš tėčio. Puošiame Kalėdų eglutę, ją paliekame iki kinų Naujųjų metų. Jiems ruošiamės atskirai, namus dekoruojame įvairiausiais raudonais ir auksiniais ornamentais. Raudona ir auksinė laikomos sėkmės, gausos ir laimės spalvomis.
– Budistinės šventės Rytų Azijoje nuo seno šiek tiek mistifikuotos, vietos žmonės tiki astrologija, magija, burtais, rengia įvairius ritualus.
– Taip, netgi para suskirstyta pagal Rytų Zodiako ženklus, pavyzdžiui, yra Žiurkės, Triušio ar Tigro valanda.
Kai turėjo gimti mano vyras, tuo metu sąrėmius kenčiančiai jo motinai buvo liepta šiek tiek pakentėti, kol laikas persisuks į kitą valandą. Ateities pranašautojas sakė, kad jei vaikas būtų gimęs šiek tiek anksčiau, būtų visą gyvenimą labai vargęs, sunkiai dirbęs. Moteriai pavyko užlaikyti gimdymą, nors buvo labai sunku.
Kai gimsta vaikas, einama pas pranašą ar būrėją, kuris išrenka vardą su tam tikru brūkšnelių skaičiumi, kad neštų sėkmę.
Kai gimė mano dukra, anyta nuėjo į šventyklą ir dvasininkas pagal vaiko gimimo dieną iš kelių variantų išrinko vardą. Dukra, kaip ir mano vyras, turi du vardus. Kinų kalba jos vardas skamba Čiendžen Lin, o lietuviškai – Gabija Lin.
Daug dėmesio skiriama palankioms ir nepalankioms santuokos dienoms. Yra sudaromi kalendoriai, kuriuose galima pasitikrinti, kada palanku registruoti santuoką, kai kas kreipiasi tiesiai į astrologą ar būrėją. Kai kurie vietos žmonės laikosi ir fengšui tradicijų. Pavyzdžiui, įsirengia akvariumą su žuvytėmis ar cirkuliuojantį fontanėlį, taip pat augina pinigų medžius vildamiesi, kad tai prišauks sėkmę, turtus. Mes savo namuose to nepraktikuojame.
Yra visokių prietarų. Kai kurie tiki, kad namuose negalima laikyti džiovintų gėlių, nes jos negyvos, taip pat negalima laikyti išskleisto skėčio, nes gali lemti nesėkmę. Dar negalima dovanoti laikrodžio, nes esą tuomet žmogui linkima, kad greičiau bėgtų jo laikas. Partneriai neturėtų vienas kitam dovanoti batų, nes tada išsiskirs.
– Koks ten požiūris į motinystę?
– Taivane besilaukianti moteris gali apsistoti savotiškame gimdyvių viešbutyje. Tai išskirtinis reiškinys. Ten yra aptarnaujantis personalas, visa reikalinga medicinos priežiūra. Viešbutyje galima apsistoti ir mėnesiui, jei gali sau tai leisti. Gimdyvei teikiama visokeriopa priežiūra, leidžiama atgauti jėgas. Jeigu motina nori pailsėti, vaikas yra kitoje patalpoje, jį tam tikru metu atneša pamaitinti.
Tikima, kad po gimdymo mėnesį negalima plauti galvos, valgyti tam tikrų patiekalų. Pavyzdžiui, nerekomenduojami produktai, kurie gali sukelti šaltį, nes gimdyvei gali kilti kokių nors komplikacijų.
Kaip šaldantį produktą galiu paminėti arbūzą, jis vėsina kūną, o, pavyzdžiui, maistas su imbieru šildo.
Moterys po gimdymo valgo specialią sriubą su žolelėmis. Jei susergi, gali pasirinkti gydymą vakarietiškais metodais ar pagal kinų tradicinę mediciną.
Kai aš ar mano dukra suserga, dažniausiai kreipiuosi į Vakarų medicinos specialistus. Bet jei skauda petį arba trūksta energijos, einu pas kinų medicinos specialistą, kuris naudoja akupunktūrą, iš vaistinių žolelių sutrintus miltelius, įvairius tepalus. Tai padeda.
Tiesą sakant, mano dukra gimė Havajuose. Taivaniečiams Amerika yra svajonių šalis. Dabar mano dukra turi ir Amerikos, ir Kinijos pilietybę. Ateityje galės pasirinkti, kurios šalies pilietė norės būti.
– Kai tik apsigyvenote Taivane, kas jus labiausiai stebino?
– Taivaniečiai nėra tiesmuki žmonės, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje. Jei kyla koks nors prieštaringas klausimas, jie geriau atsitrauks, vengs konfliktų. Jų kultūroje ginčytis ar tiesiai šviesiai pasakyti „ne“ nemandagu.
Net jeigu ką nors padarei, jų manymu, neteisingai, draugystės nenutraukia ir tikisi, kad pats susiprasi.
Santykių su vyru pradžioje man viskas atrodė tobula, nes Kenny su viskuo sutiko, dėl nieko neprieštaravo arba iš mandagumo nepasakydavo nei „taip“, nei „ne“. Prireikė laiko, kol perpratau skirtingas bendravimo vingrybes.
– Partneriai per laiką apsišlifuoja, kažkiek supanašėja. Gal pastebėjote, kad perėmėte vienas kito būdo bruožus?
– Taip, mes supanašėjome. Manau, kad tapau atsargesnė išsakydama savo nuomonę.
Dažniau bandau diskutuoti, stengiuosi išklausyti argumentus.
Prisimenu, kaip mūsų su vyru santykių pradžioje vienas draugas kvietė atvykti į vestuves Europoje. Aš Kenny paklausiau, ar važiuosime. Vyras pasakė: „Gerai.“
Pagalvojau, kad tai reiškia sutikimą. Bet vėliau paaiškėjo, kad jis norėjo pasakyti: „Taip, aš girdėjau tavo klausimą.“ Kai artėjant vestuvių datai dar kartą apie tai užsiminiau, jis pasakė, kad nevažiuos, nes turi darbų.
Dabar mano vyras daug atviresnis. Kita vertus, neturime dėl ko nesutarti. Gal tik kartais nuomonės išsiskiria dėl dukters auklėjimo. Bet vyras šį reikalą yra patikėjęs man. Lietuvoje vaikai savarankiškesni, jiems suteikiama daugiau laisvės veikti, pažinti pasaulį.
Taivane net žaidimų aikštelėse dažnai matau, kaip tėvai paskui vaiką laksto, neleidžia vienam žaisti, sako: „Čia nelįsk, čia neimk, čia nelipk, nes užsigausi, pavojinga.“
Neseniai buvome parke, mano dukra žaidė, bėgiojo, kur norėjo, aš sėdėjau ant suoliuko ir stebėjau kitą šeimą – tėtis ir mama vaikui rodė, kur jam geriau duobę kasti, kaip žaisti su smėliu.
Tačiau ten šeimose yra didelė pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, ypač tėvams. Jeigu didesnė grupė žmonių į restoraną eina vakarieniauti arba pietauti, pirmiausia atsisėda vyresnieji ir nurodo, kur turėtų susėsti kiti. Dažniausiai valgoma prie apskrito besisukančio stalo.
Jei Lietuvoje santykiai tarp giminių yra nuoširdūs, gali bet kada paskambinti ir pasakyti, kad atvažiuosi, o Taivane išlaikomas atstumas. Dažniausiai susitinkama kur nors viešoje vietoje, į svečius nėra įprasta vaikščioti.
Taivaniečiai dievina maistą. Tarp vyresnio amžiaus žmonių vietoj pasisveikinimo „labas, kaip gyveni?“ sakoma: „Ar jau pavalgei?“ Ten šeimos valgo kartu, jei gali ir gyvena kelios kartos po vienu stogu. Stalas būna nukrautas daugybe patiekalų. Įprasta valgyti ne namuose, nes yra didelis maisto gamintojų pasirinkimas ir nėra labai brangu.
– Ar jums patinka taivanietiškas maistas?
– Patinka. Aišku, yra tokių patiekalų kaip smirdintis tofu – sojų pupelių sūris arba varškė. Bandžiau porą kartų jo paragauti, bet man nepatiko. Kinijoje žmonės valgo ir sliekus, ir šunis, gal ir katinus, ten, kaip sakoma, valgoma viskas, kas turi keturias kojas, tik ne stalas.
Taivane nepastebėjau, kad kas valgytų šunis. Bet jeigu tai vištiena ar kiauliena, tuomet valgomos visos kūno dalys ir organai. Ypač mėgstamos vištų kojos. Jie moka įvairius subproduktus paruošti skaniai.
Man labai patinka patiekalas, vadinamas „hot pot“. Tai yra dubuo su sriuba, kurią atneša ant stalo, pastato ant ugnies ir joje mirkai įvairius maisto produktus, kol išverda: mėsą, jūrų gėrybes, daržoves.
Gatvėse buriasi daug maisto prekeivių, iš jų patiekalą gali nusipirkti už kelis eurus. Pavyzdžiui, penkios bandelės su mėsos įdaru kainuoja maždaug pusantro euro.
Laisvalaikiu populiaru lankytis turguose, kur galima pavalgyti, papramogauti, įsigyti maisto, drabužių ir net išsiburti. Iš ryto turguje daugiausia prekiaujama daržovėmis, o nuo kokios šeštos valandos vakaro turgaus gyvenimas pasikeičia.
Mano vyras negamina, per mūsų bendrą gyvenimą tik kelis kartus yra nustebinęs savo patiekalais. Pirmą kartą, kai susilaukiau dukters, jis virė vištienos sriubą su kiniškomis žolelėmis. Buvo labai skanu.
Kitą dieną išvirė jautienos sriubą su įvairiais prieskoniais. Kartais jam prikaišioju, kad vengia rodyti savo kulinarinius sugebėjimus. Dar vieną kartą gamino per pandemiją, o kitą kartą – kai man buvo atlikta kojos operacija.
Ir aš namuose nesu linkusi sėdėti prie puodų, nebent dukrai ką nors lengvo pagaminame. Lietuviškus patiekalus gaminu retai, nes bulvės čia kitokios, iš jų tradiciniai mėgstami valgiai nepavyksta taip gerai, kaip Lietuvoje. Porą kartų esu kepusi kugelį, dar namuose valgome grikių košę, verdu burokėlių, kopūstų sriubas.
Anksčiau buvau desertų mėgėja, bet čia jie nelabai valgomi. Arba mes skirtingai suprantame desertų skonį. Pavyzdžiui, kaip galima vadinti desertu raudonųjų arba žaliųjų pupelių košę su tofu ir cukraus sirupu?
Dar vienas populiarus desertas yra, kai ant priskusto ledo pilama cukraus sirupo, pridedama įvairių trintų pupelių arba virtų minkštų žemės riešutų. Jiems tai labai skanu, aš prie to jau pripratau, bet vis tiek negalėčiau to vadinti desertu. Jei užsimanau kokio saldėsio, su draugėmis europietėmis susitinkame vakarietiško stiliaus restoranėlyje ir pasilepiname.
Man skaniausi vaisiai. Jų galima gauti ištisus metus ir įvairių. Pavyzdžiui, čia yra net 90 rūšių ananasų, daugiau kaip 30 rūšių mangų. Vaisių kainos nedidelės. Ananasą gali nusipirkti už vieną eurą.
– Ko jūs labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
– Labai pasiilgstu artimųjų, draugų, taip pat lietuviškų maisto produktų. Čia man trūksta varškės gaminių. Taivaniečiai ir kitų Azijos valstybių žmonės netoleruoja laktozės, tad pieno produktų jie nevartoja, ten nėra karvių fermų. Pieno produktai dažniausiai importuojami ir yra gerokai brangesni.
Taivane gyvena vienas lietuvis, kuris pradėjo kepti šakočius, tai bent taip kartais pavyksta pajusti gimtinės kvapą. Taivanas mažesnis nei Lietuva, o žmonių čia aštuonis kartus daugiau.
Tad grįžusi į Lietuvą, ypač gimtuosiuose Telšiuose, jaučiuosi kaip kurorte, kur tiek daug gamtos, erdvės, kur oras gaivus. Dalį mėgstamų produktų visada stengiuosi atsivežti, pavyzdžiui, duoną užsišaldau ir jos užtenka ilgam.
Naujuosius pasitiks su drakonų šokiais
- Kiekviena iš 16-os kinų Naujųjų metų šventės, kuri šiemet prasidės sausio 22-ąją, dienų turi savo pavadinimą, jai skirtą reikšmę. Šventės išvakarėse važiuojama pas vyro gimines vakarienės. Susiburia gausus būrys žmonių. Naujųjų metų patiekalai turi ypatingą reikšmę, maistas yra tarsi būdas palinkėti sėkmės ateinančiais metais.
- Naujųjų metų diena yra šeimos ir artimųjų lankymo, dovanų teikimo, protėvių kapų lankymo diena. Vaikams tėvai ir giminaičiai dovanoja raudonus vokelius su pinigais, linki laimės ir sėkmės. Pinigines dovanas dažnai gauna ir suaugusieji, jeigu dar nėra sukūrę šeimos. Brangios dovanos nėra teikiamos, bet vieni iš kitų gali sulaukti įvairių skanėstų, arbatos.
- Sausio 23 diena – Uošvių diena. Jos metu ištekėjusios moterys su vyrais ir vaikais lankys savo tėvus. Sausio 24-oji – Žiurkės diena. Ji yra grėsminga, tad įprasta likti namuose, pailsėti, žaisti žaidimus.
- Sausio 25-oji – Avies diena – palanki melstis ir aukoti, lankytis šventyklose ir pas ateities spėjikus. Sausio 26 dieną bus galima sulaužyti ankstesnius tabu. Po jos einanti diena vadinama Arklio. Jos metu palanku atsikratyti visko, kas sena, nereikalinga.
- Sausio 28-ąją, Žmonijos dieną, daugelis laiką praleis gamtoje.
- Dar yra Grūdų diena, kuri simbolizuoja metų derlių. Tuomet daugelis šeimų susiburs nedidelės vakarienės. Imperatoriaus dieną bus atliekami aukojimai, uždegami smilkalai, leidžiamos petardos. Paskutinę Naujųjų metų šventės dieną į dangų kils žibintai, gatvėse vyks drakonų šokiai.
