Pabėgęs nuo sovietinio režimo į Vokietiją, bet iš ilgesio savo žemei grįžęs, nors žinojo, kad grėsė represijos.
Aktyvus Persitvarkymo sąjūdžio rengtų mitingų dalyvis, visa esybe troškęs, kad Lietuva išsilaisvintų iš SSRS jungo.
Savanoris muitininkas, kurį žiauriai sumušė specialiosios paskirties būrio OMON milicininkai.
1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių čempiono kanojininko V.Česiūno kelias buvo kupinas įvykių, kurie, kaip įtarė medikai, galėjo turėti reikšmės vyro sveikatai gyvenimo saulėlydyje.
Kelerius pastaruosius metus legendinis atletas jau neprisiminė nei skaudžių, nei itin džiaugsmingų akimirkų, o sausio 16-ąją, iki 83-iojo gimtadienio likus porai mėnesių, mirė nuo plaučių uždegimo.
Dalis V.Česiūno istorijos taip ir liko sporto metraščiuose, dalį jis yra papasakojęs pats, bet vienas jo gyvenimo tarpsnis taip ir liks niekam nežinomas.
Ištvermę ugdė visaip
Aukštaitis iš Vyšnialaukio kaimo Jonavos rajone iki paauglystės dirbo sunkius ūkio darbus padėdamas tėvams ir buityje, ir laukuose, o sulaukęs 16-os išvyko mokytis profesijos į Geležinkelių transporto technikumą Vilniuje. Mokėsi ir dirbo statybose, kad pragyventų, tačiau ir sportavo.
Iš pradžių boksavosi, paskui pradėjo slidinėti, kol galiausiai treneris Ivanas Sodovodovas paviliojo kanojos irklavimu. Šią sporto šaką, kurioje sulaukė pasaulinio pripažinimo, V.Česiūnas pasirinko itin vėlai – sulaukęs 22 metų.
Ištvermingas aukštaitis žiemą slidinėdavo, vasarą irkluodavo kanoją, buvo geras bėgikas. Talentingą lietuvį greitai pastebėjo ir SSRS irkluotojų rinktinės vadovai.
„Manau, kad siekiant aukštumų sporte daug reikšmės turėjo dirbant ūkio darbus įgytas puikus fizinis pasirengimas. Tėvai turėjo du sklypus Jonavos ir Širvintų rajonuose, kuriuose nuolat dirbome drauge su broliu“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs V.Česiūnas.
Per varžybas – išpuolis
SSRS rinktinėje lietuvis garsėjo ir kaip vienvietininkas, tačiau reikšmingiausias pergales vis dėlto iškovojo irkluodamas dvivietę kanoją. Likus sezonui iki 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių jis sėdo į dvivietę kanoją su 12 metų jaunesniu iš Tadžikijos kilusiu Jurijumi Lobanovu.
Tą dieną – rugsėjo 5-ąją, kai V.Česiūnas ir J.Lobanovas užtikrintai laimėjo atrankos varžybas ir pateko į pusfinalį, olimpiniame Miunchene įvyko vienas kruviniausių išpuolių žaidynių istorijoje: ankstyvą rytą perlipę olimpinio kaimelio tvorą į Izraelio delegacijos būstą įsiveržė palestiniečių grupuotės „Juodasis rugsėjis“ teroristai.
Užpuolikams pasipriešinę 2 Izraelio olimpiečiai iškart buvo nušauti, o dar 9 delegacijos nariai paimti įkaitais. Šių vadavimo operacija oro uoste baigėsi tragedija: žuvo visi įkaitai, 5 palestiniečiai ir Vokietijos policininkas.
„Grįžtame su Vladu į olimpinį kaimelį, o mūsų neįleidžia: sako, kad arabai žydus šaudo“, – Stasio Petkaus filme „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ prisiminė Miuncheno žaidynėse taip pat dalyvavęs lengvaatletis Romualdas Bitė.
Žaidynės dėl kruvino išpuolio keliolikai valandų buvo sustabdytos, bet paskui nutarta jas tęsti.
Varžybos buvo pergalingos V.Česiūnui ir J.Lobanovui. Jų kanoja kilometrą įveikė per 3 min. 52,60 sek., tik 0,03 sek. pralenkusi rumunų valtį.
Olimpiniams čempionams skirta paskyra tuomet itin prestižiniu laikytam „Volga“ automobiliui gauti ir 3 tūkst. rublių premija.
Vėliau V.Česiūnas dar keturis kartus tapo pasaulio čempionu (1973–1975 m.), 1973 m. ir 1974 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos metų sportininku, bet į 1976 m. Monrealio vasaros žaidynes jau neprasibrovė.
Tyliai atsisveikinęs su didžiuoju sportu jis pradėjo treniruoti vaikus, vadovavo Vilniaus „Dinamo“ irklavimo mokyklai.
Graužė gimtinės ilgesys
1979 m. rugpjūtį su SSRS sporto specialistų grupe V.Česiūnas buvo pakviestas vykti į kanojų sprinto pasaulio čempionatą Duisburge.
Olimpinis čempionas tik Maskvoje sužinojo, kad už viską mokėti turės iš savo kišenės, nors bendrakeleiviai gavo daug nuolaidų.
Kas tada iš tiesų įvyko Vokietijoje, V.Česiūnas niekam niekada tiksliai nepasakojo, bet po čempionato su SSRS delegacija jis namo negrįžo.
Apie tai, ką veikė likęs Vokietijoje, V.Česiūnas niekuomet neprasitarė net savo šeimai. O ir po kelių dešimtmečių, kai Lietuva jau buvo laisva, 60-mečio proga prisimindamas savo gyvenimą olimpinis čempionas teigė, kad kai kurių detalių dėl moralinių sumetimų niekada neatskleis.
Tačiau tąsyk „Lietuvos ryto“ korespondentei Reginai Mundrytei legendinis sportininkas vis dėlto papasakojo nemažai.
Olimpinis čempionas 2000 metais sakė, kad mintis pasilikti Vokietijoje jam kilo staiga: viliojo vakarietiško gyvenimo blizgesys, be to, sielą draskė ir užsitęsusi depresija po to, kai atsisveikino su didžiuoju sportu, ir nesenos skyrybos su pirmąja žmona.
Vokietijoje atsiskyręs nuo SSRS delegacijos V.Česiūnas mokėsi vokiečių kalbos. „Laisvės“ radijuje šioje šalyje dirbusi lietuvė žadėjo padėti jam tapti sporto komentatoriumi. Bet tėvynės ilgesys netrukus užgožė svajas apie geresnį gyvenimą Vokietijoje, ir maždaug po mėnesio V.Česiūnas grįžo namo.
„Ėmiau ilgėtis gimtojo kaimo, upelio su pakrantėje nusvirusiu žilvičiu, mintimis vis dažniau atsidurdavau Vilniaus gatvėse. Nykios dienos svetimame krašte atrodė ilgesnės viena už kitą“, – yra pasakojęs V.Česiūnas.
Po sugrįžimo – košmaras
Olimpinis čempionas vieną dieną apsisprendė: užuot pasukęs įprastu maršrutu į vokiečių kalbos kursus, iš artimiausios telefono būdelės paskambino į SSRS ambasadą Vokietijoje. Tada sėdo į taksi ir išvyko į Boną, kur parašė pasiaiškinimą, o Frankfurte prie Maino buvo paprašyta sulaikyti reisui į Maskvą besirengiančio „Aeroflot“ lėktuvo skrydį.
Diplomatiniu automobiliu atvežtas į Frankfurtą netrukus V.Česiūnas išskrido į Maskvą.
Čia taksistui užstatė laikrodį, nuvyko į kitą oro uostą ir, įsiprašęs į pašto lėktuvą, parsirado į Vilnių. Bet į savo butą nepateko, nes buvo įstatyta nauja spyna.
Namuose nerado ir brolio, tad galiausiai ryžosi paskambinti į lietuviškuosius KGB rūmus.
Tuomet pradėjo suktis baisusis smagratis. Pirmiausia V.Česiūnas buvo paguldytas į psichoneurologijos ligoninę, kur jo palatoje vis atsidurdavo vienas už kitą smalsesni kaimynai, o nuo vaistų olimpinis čempionas miegodavo ir po 16 valandų.
Grįždamas namo V.Česiūnas nesitikėjo, kad viskas bus taip sunku, nes naiviai manė, jog išvengs griežtos bausmės vien dėl to, kad į Lietuvą parvyko savo noru.
Tačiau jam buvo iškeltos trys baudžiamosios bylos: už tėvynės išdavimą, už dezertyravimą, nes kaip pasižymėjęs „Dinamo“ sportininkas turėjo karininko laipsnį, ir už tai, kad jo namuose rastas neregistruotas medžioklinis šautuvas. Viską sudėjus V.Česiūnui grėsė iki 17 metų nelaisvės.
Po savaitės ligoninėje prasidėjo trijų mėnesių košmaras kone kasdien lankantis pas tardytojus. Be KGB leidimo V.Česiūnas negalėjo net aplankyti tėvų kaime, o komunistų partijos laikraščiuose buvo išspausdintas keistas neva paties olimpinio čempiono paaiškinimas apie tai, kaip „Vokietijoje jį kažkas valdė“.
Per kratą iš jo buto dingo juodai dienai pasidėti apie 10 aukso žiedų, prapuolė ir daugiau vertingų daiktų.
Vis dėlto kalėjimo V.Česiūnas išvengė, tačiau daugelis nusisuko nuo tituluoto sportininko. Tuomečiame Lenino prospekte Vilniuje įvyko parodomoji akcija, kai olimpinis čempionas buvo vežamas automobiliu, kad miestiečiai pamatytų jį grįžusį.
Pažįstami bijojo su V.Česiūnu bendrauti, kad ir patys neužsitrauktų KGB nemalonės, bet nuo didesnių represijų ir kalėjimo jį, matyt, išgelbėjo Lietuvos „Dinamo“ draugijos vadovų parašyta teigiama charakteristika, kuri nustebino ir patį kanojininką.
Dalyvavo mitinguose
Sugrįžti į gyvenimą V.Česiūnui padėjo ir šeima, ir vėl trenerio vietą parūpinę draugai.
Antrąją žmoną Ireną olimpinis čempionas sutiko restorane Trakuose, kur ji tada dirbo. Meilė greitai įsiliepsnojo, o 1980 m. gegužės 31 d. įvyko jųdviejų vestuvės. Šeimoje viena po kitos gimė dvi mergaitės: 1982 m. kovo mėnesį – Veronika, 1984-ųjų vasarį – Birutė.
„Tėvelis buvo teisingas, labai geras, nuoširdus, sąžiningas, atsakingas žmogus.
Visą save atidavė dirbdamas ir treneriu, ir – vėliau – muitininku.
Taip pat buvo šeimos žmogus: švelnus, auklėjantis ir mokantis. Pats geriausias tėtis“, – „Lietuvos rytui“ sakė V.Česiūnaitė.
Prasidėjus Sąjūdžio renginiams olimpinis čempionas nuolat stovėdavo minioje, palaikančioje laisvos Lietuvos idėjas.
„Aš su vaikais likdavau namuose, o jis eidavo į mitingus už Lietuvą. Tėvynė jam buvo viskas. Sakė, kad jei bus karas, eis kariauti į pirmas gretas“, – filme „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ yra pasakojusi I.Česiūnienė.
Galėjo atsiliepti sveikatai
Lietuvai vos tik atgavus nepriklausomybę V.Česiūnas pasiprašė darbo krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareigos buvo pasiūlytos tik Kaune, tad jų atsisakė ir tapo muitininku. Pavojai tada tykojo ir ten.
1991 m. gegužės 29 dieną budėjimas Lavoriškių poste lyg ir atrodė įprastas, bet paaiškėjo, kad kelios prieš tai vykusios omonininkų atakos buvo tik pramankšta.
Su kolegomis Lavoriškėse budėjęs V.Česiūnas buvo žiauriai sumuštas: kone pusvalandį išgulėjo be sąmonės, paskui ilgai gydėsi ligoninėje.
„Nuvažiuojame į ligoninę, o Vladas vos kalba. Pradurtas plautis. Leisgyvis be sąmonės buvo paliktas rugiuose“, – prisiminė I.Česiūnienė.
Net dukterys iš pradžių nepažino tėvo – taip baisiai jis atrodė. Bet atsigavęs po patirtų sužalojimų V.Česiūnas vėl sugrįžo dirbti į muitinę, vėliau tapo pamainos viršininku ir šį darbą dirbo iki pat pensijos, į kurią išėjo 2005-aisiais. Už darbą muitinėje buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Jam įteiktas ir Sausio 13-osios atminimo medalis.
„Nors po užpuolimo muitinėje medikai teigė, kad tėtis visiškai pasveiko, bet kai prieš kelerius metus pradėjome aiškintis, kodėl taip prastėja jo atmintis, sužinojome, kad tai gali būti ir užpuolimo pasekmė.
Pastaruosius trejus metus su tėčiu jau buvo sunku bendrauti, jis daug ko neprisimindavo – tik kartais išlįsdavo detalės apie vaikystę, jaunystę. Gerai prisimindavo nuo leukemijos anksti mirusį brolį.
Susirgęs su mama persikėlė į mamos tėviškę Kaišiadorių rajone, kur tėčiui labai patikdavo – anksčiau ten laikė bites ir apskritai labai gerai jausdavosi. O mes vis atvykdavome jo aplankyti. Su seserimi Birute auginame po du vaikus – tėtis labai mylėjo ir anūkus. Apmaudu, kad mažesnieji jau mažiau pažino tikrąjį senelį“, – kalbėjo V.Česiūnaitė.
Daugybę metų atidavęs didžiajam sportui V.Česiūnas net ir būdamas pensininkas pasakodavo apie tai, kaip vis sapnuoja treniruotes ar varžybas, tik vis nespėja į startą.
Kai S.Petkaus komanda gavo finansavimą filmui „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ ir 2020 m. pabaigoje pradėjo filmuoti, V.Česiūno atmintis jau buvo visiškai prasta.
Tačiau Trakuose įlipęs į katerį ir plaukdamas per Galvę čempionas atsigavo ir pasitempė, o reikiami žodžiai, rodos, liejosi patys.
