Priartinti Lietuvą arčiau Europos
Verta prisiminti, kad besikuriant LGL kaip tik buvo panaikintas Baudžiamojo kodekso straipsnis, kriminalizavęs vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, taigi, atsirado sąlygos ir LGBTQ+ teisių judėjimo pradžiai.
„Nuoširdžiai noriu pasakyti, kad impulsas įsitraukti į aktyvizmą atėjo tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Į šalį plūdo pakankamai daug svečių, užsieniečių. Ir mes bendravome su asmenimis, kurių anksčiau niekada nematėme, – kalbėjo V. Simonko. – Buvo pasakojama, kad net tik Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose situacija jau pasikeitusi. Tai buvo pavyzdys, kaip galima gyventi gražiai Lietuvoje. Vietoje to, kad tyliai pasigrožėtume Europa, mes pagalvojome, kad reikia Lietuvą prie jos priartinti“.
Surengė vakarėlį
Anot LGBTQ+ aktyvisto, tais laikais LGBTQ+ bendruomenei labiausiai trūko susibūrimo vietų.
„Tai buvo 1992-ieji metai. Mes galvodavome, kodėl viskas taip niūru, blogai, kad reikia tai pakeisti. Mūsų bendruomenė tuo metu dar buvo pogrindyje. Surengėme pirmąjį vakarėlį. Jis įvyko Kretingos bibliotekoje – praktiškai tai mūsų judėjimo pradininkė. Man atrodo, kad mūsų bendruomenei vakarėlis patiko. Taigi, pirmas žingsnis žengtas. Darėme pakankamai nemažai vakarėlių. Reikia įsivaizduoti laikotarpį: nebuvo klubų, kur nueiti, tad į mūsų vakarėlius ateidavo ir pakankamai nemažai heteroseksualų. Tai buvo vienas tų taškų, kur buvo galima „pasitūsinti“, – prisiminė V. Simonko.
Kultūra ir muzika tapo svarbia LGBTQ+ teisių judėjimo pradžiai. Kartu aktyvistai mąstė, ką būtų galima dar nuveikti, kad LGBTQ+ bendruomenei kvėpuoti taptų lengviau.
„Pradėjome nuo kultūrinės veiklos, po to pamatėme, kad trūksta konkrečių veiksmų, kurių jautėme reikiant. Postūmis įsteigti organizaciją LGL atsirado tuomet, kai kartu su kita organizacija surengėme pirmąją Rytų Europos tarptautinę konferenciją Palangoje. Galite įsivaizduoti – 1994 metai. Mes visi pogrindyje. Tačiau mes išdrįsome surengti tokią konferenciją. Man ji iki šiol prieš akis“, – kalbėjo V. Simonko.
Apie šią konferenciją publikaciją parengė ir ją pirmame puslapyje išspausdino dienraštis „Lietuvos rytas“, leidžiamas dideliu tiražu tiek dabar, tiek anuomet taip pat turėjęs nemenką auditoriją visoje šalyje. „Tai buvo tokia egzotika. Ir tai buvo stipri įžanga į aktyvizmą“, – sakė LGL vadovas.
Gėjus – beveik uždraustas žodis
LGBTQ+ organizaciją Lietuvoje V. Simonko su bendraminčiais ėmėsi steigti 1995-ųjų kovą.
„Bet susidūrėme su problema: Lietuvos gėjų lyga – tokio pavadinimo organizacijos negalėjome registruoti todėl, nes „gėjus“, pasirodo, yra nelietuviškos kilmės žodis“, – prisiminė jis.
Pašnekovas kalbėjo, kad net specialiai susirinkusi Lietuvių kalbos komisija sprendė šį klausimą.
„Iki šiol prisimenu, kaip aš ėjau į komisijos posėdį. Mes padarėme kopijas iš žurnalų, nes jų gaudavome iš užsienio redakcijų, kurioms buvo įdomu, kas tokia yra Lietuva, kur Vilniuje tie LGBTQ+ aktyvistai. <...> Kopijas padėjome ant stalo komisijos nariams. Iki šiol prisimenu komisijos pirmininkę. <...> Ji ilgai nenorėjo duoti mums to leidimo. Po to, man atrodo, iš Belgijos organizacijos atėjo palaikymo raštas. Pažiūrėjo, kad atvažiuos delegacija, tai tuomet Teisingumo ministerija palaimino pavadinimą“, – kalbėjo V. Simonko.
Tą akimirką LGBTQ+ aktyvistas vadina istorine – Lietuvoje praktiškai buvo „legalizuotas“ žodis „gėjus“.
„Tai daugiau nei pavadinimas. Tai istorinis momentas, kai pirmąkart galėjome oficialiuose dokumentuose parašyti žodį „gėjus“. Po to, kai pradėjome savo aktyvizmą plačiau, ėjo skundai, buvo net straipsnis motinos, kuri pasakė, jog jos dukra turi vardą Gėja ir dabar nežino, ką jai daryti, kad dukrai bus labai blogai, – sakė V. Simonko. – Čia, aišku, visa tai skamba juokingai, bet tai yra dalis tos istorijos, iš kurios susideda visas tas judėjimas“.
Apie LGBTQ+ judėjimo pradžią LGL vadovas kalbėjo Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) parengtoje tinklalaidėje. Jį kalbino TJA savanorė Kornelija Zaicaitė.
Už viešumą – didelė kaina
– Kai dabar galvojame apie nevyriausybinę organizaciją, žinome, kad ji vykdo projektus pagal temas, problemas. Tačiau jums tuomet viską reikėjo pradėti nuo balto lapo. Ar buvo kažkokios gairės? Kaip tuo metu atrodė jūsų veikla?
– Tai buvo spontaniškas ir nuoširdus, motyvuotas sprendimas veikti. Įregistravę organizaciją ieškojome ir man labai pasisekė, kad tuo metu buvo pakankamai įdomus projektas, kurį vykdė Briuselis ir dar viena organizacija. <...> Esmė buvo tokia, kad mes tada turėjome pinigų išsinuomoti biurui ir kavinei. 1995 metais veikė tokia „Amsterdamo“ kavinė.
Ką mes padarėme? Surengėme pirmąją spaudos konferenciją. Reikia suprasti, kad tuo metu apie LGBTQ+ teises beveik niekas nekalbėjo. Tai buvo drąsu, bet mes apie tai negalvojome. Reikia daryti – darome. Juk kažkas tai turi tą padaryti.
Drąsos buvo. Aišku, mes tuo metu dar nesupratome, kad reikėjo šiek tiek ir pasisaugoti, nes buvo daug tokių momentų, kurių nesinori ir prisiminti. Su viešumu atkeliavo ir neapykantos banga. Buvo ir kriminalinių dalykų. Kažkada reikės apie tai parašyti knygoje. Buvo taip, kad ir barą norėjo padegti, ir ateidavo žmonės su šautuvais. Tai buvo 1995-ieji metai.
Po spaudos konferencijos – daug viešumo, straipsnių. Mes tada pirmąkart prisipažinome su partneriu „Lietuvos ryte“. Mes jau tada, 1995-aisiais metais, pasakėme, kad esame šeima. Pirmas puslapis. Šeštadienis. Didžiausias tiražas.
Mes iki šiol kalbame apie apie tai, ar čia šeima, ar ne šeima. Nagi, kiek galima? 1995-aisiais visa Lietuva mus pamatė. Ir mes iki šiol galvojame: „Ne, čia civilinė sąjunga“. Pavadinkite taip, kaip yra!
– Kiek jums tuo metu buvo metų?
– Gal 26-eri. Po mano prisipažinimo man teko išeiti iš darbo. Dirbau garso operatoriumi Lietuvos kino studijoje. Įdomi vieta, kur pasirodė, kad ne visiems patiko mano prisipažinimas. Man teko išstoti iš Kino sąjungos. Aš buvau vienintelis, kuris iš jos išstojo. <...> Tam, ką dariau tais laikais, reikėjo daug drąsos.
– Tai toks savotiškas lindimas po tanku.
– Tačiau aš nesigailiu. Tai įvyksta vieną kartą ir laikui bėgant aš pats savimi didžiavausi, kad tai padariau. Pamenu, buvo kai kurių skambučių, kai man paskambindavo ir pasakydavo: „Vladimirai, aš tavo pusėje“.
Aš supratau, kad aukoju savo karjerą. Peterburge baigiau Kino institutą. Mano profesija – garso operatorius. Ir aš supratau, kad reikia išeiti, atsisveikinti su savo profesija, pereiti į kitą veiklą.
– O kokia buvo kita veikla?
– Supratau, kad tam, jog pakeistume gyvenimą į gerąją pusę, reikia daug dirbti. Mes iki šiol ir dirbame.
Linki susivienyti
– Kokie yra panašumai tarp to, ką matome šiandien, ir to, kas buvo praeityje? O gal LGBTQ+ aktyvizmas pasikeitė kardinaliai?
– Galiu vertinti 30-ties metų aktyvizmą. Kai kas yra labai panašu – tai motyvacija. Jeigu ji yra, tai jau pusė darbo padaryta.
Kai mes pradėjome aktyvizmą, tai jį pradėjome nuo balto lapo. Noro ir tikėjimo, kad viskas bus pakeista, buvo labai daug. Kokie mes buvome naivūs...
Beje, buvo labai lengva patekti į spaudą. Mums praktiškai nieko nereikėjo daryti. Siųsdavome žinutes faksu. Ir kai nusiunti, tu jau esi vos ne pirmame puslapyje.
Jūs pagalvokite, apie ką mes tuo metu svajojome – kad pakeisime Konstituciją, kad bus partnerystė. Tai maksimalizmas, bet žavus. Buvome jauni, nepatyrę ir tą darėme. Aišku, jeigu kažkas analizuos visus tuos straipsnius, tai vien antraštės... Tam reikėjo drąsos.
Dabar 2022-ieji metai (pokalbis įvyko 2022-ųjų metų antrojoje pusėje, – jarmo.net past.), mes vėl matome partnerystės klausimą. Jis niekur nepajudėjo. Neseniai bendravau su kai kuriais žmonėmis, galvojome, ką reikia dėl to padaryti. Turime suprasti, kad esame istoriniame momente, kai kažkas tikrai gali pasikeisti į gerąją pusę. Galbūt dideli lūkesčiai. Bet turime suprasti, kad pradėjome prieš 30 metų ir tik dabar esame arti tų pokyčių.
Jaunoji karta prisijungė šiek tiek vėliau. Bet mes tą darėme ir ėjome partnerystės arba civilinės sąjungos, arba šeimos registravimo link 30 metų.
Taip, kyla klausimas, ar man viskas patinka šitame variante, bet turbūt į dešimtuką niekada nepataikysime. Istorija rodo, kad turime vienytis. Šito aš ir linkėčiau mūsų bendruomenei.
Tenka apgailestauti matant, kad anksčiau bendruomenės susikalbėjimas esminiais klausimais buvo pakankamai spartus ir aiškus, o dabar matau segmentaciją – kas yra labai gerai, visi esame skirtingi, nes ir visuomenė skirtinga, – bet labai norėtųsi, kad esminiais klausimais solidarizuotumėmės ir vienytumėmės.
– Ko dabar trūksta LGBTQ+ aktyvizme Lietuvoje?
– Iš laiko perspektyvos matau, kad aktyvizmas reikalauja profesionalumo. Iš vienos pusės tai labai gerai, bet iš kitos pusės ne visi į tą aktyvizmą ateiname būdami tame pačiame lygmenyje. Dabar aš matau, kad be dviejų aukštųjų išsilavinimų, gerų anglų ir lietuvių kalbos žinių revoliucijos nepadarysi. To anksčiau nebuvo. Reikėjo daryti viską ir kiekvienas turėjo surasti sau vietą šiame pasaulyje.
Einant į aktyvizmą LGBTQ+ srityje dar reikia pagalvoti. Jeigu jau esi aktyvistas, tu turėsi pasisakyti apie savo orientaciją tėvams, draugams ir t. t. Nors šiuo metu, kiek matau, tas prisipažinimas, kad tu esi kitoks, šiek tiek lengvesnis, bet jis vis tiek skausmingas. Raginu pagalvoti, ką reikės dėl to padaryti. Nes aš žinau savo istoriją. Buvo taip, kad su mumis niekas nenorėjo sveikintis gatvėje vakare, nes visi viską žino. Suprantate, viešumo kaina yra. Ir eidamas į aktyvizmą žmogus privalo tai įvertinti, kad kai ko turės ir atsisakyti. Kai kas dabar galvoja apie savo karjerą ir jam tas klausimas gali pakišti koją, nors laikui bėgant mes matome, kad kuo toliau, tuo labiau mes atviresni. Man keistai atrodytų, kad kažkam neduoda darbo dėl orientacijos, bet taip vis dar pasitaiko.
Taigi, situacija keičiasi. Bet aktyvizmas reikalauja pakankamai daug kompetencijos. Nes konkurencija arba argumentavimas oponentams pakankamai svarbūs. Tad noriu pasakyti – reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, – kalbėjo V. Simonko.
