– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Nešiojamasis kompiuteris, kuris būtinas kaip darbo įrankis. Be jo man būtų sunku ruoštis paskaitoms.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Perku dažniausiai tai, kas reikalinga. Nėra taip, kad mane užvaldytų kokia nors momentinė idėja. Bet turiu vieną pomėgį – kolekcionuoju reprodukcijas, bet tik „Paskutinės vakarienės“ motyvais nutapytų paveikslų.
Jei pamatau tokią reprodukciją, laimė, jų būna nedaug, stengiuosi įsigyti. Iki šiol turiu surinkęs tokius penkis egzempliorius.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?
– Silpnybę turiu knygoms.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne, tokios prievolės neturiu.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Manau, turtingas žmogus yra ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam užtenka.
Nenorėčiau turėti daug pinigų, man tai būtų tikras galvosūkis, nežinočiau, kaip juos valdyti, kur leisti.
Tie žmonės, kurie išlošia dideles pinigų sumas ar gauna didelį palikimą, neretai gyvenime pralošia. Pinigus reikia mokėti valdyti, tokie įgūdžiai turi būti formuojami nuo vaikystės.
Jei vaikas gimsta tokioje šeimoje, kurioje laikomasi tam tikrų piniginių taisyklių, jis perima šią patirtį, todėl sugeba teikti pagalbą kitiems, moka investuoti į ateitį.
O jei didelė pinigų suma nukrinta kaip mana iš dangaus, gero nelauk. Pinigai – pavojingas dalykas.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Kai augau, mano šeimoje nebuvo aiškių taisyklių, kaip elgtis su pinigais.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Jokių finansų mokslų iš savo tėvų negavau, bet anksti tapau savarankiškas. Dar studijuodamas mediciną gaudavau padidintą stipendiją, taip pat dirbau sanitaru Vilniaus Antakalnio klinikose. Man pinigų užtekdavo, galėdavau juos leisti savo nuožiūra. Turėjau savo biudžetą.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Nėra vienos taisyklės, nes tokį sprendimą gali lemti įvairios aplinkybės. Jei vaikai išlepinti, nesavarankiški, pripratę prie įvairių patogumų, tėvai turi imtis tam tikrų priemonių, kad jų atžalos ateityje nepražūtų, ir išmokyti juos užsidirbti.
Tačiau kai kuriais atvejais tėvų parama vaikams gali būti labai naudinga. Jei vaikas talentingas, galbūt verta investuoti į jo lavinimą, padėti jam įgyvendinti tam tikrus projektus.
Manau, tokiu atveju būtų neteisinga nesuteikti tokios paramos. Atimti iš vaiko palikimą, kad jis lakstytų su ištiesta ranka ir prašytų kitų žmonių paramos, būtų neprotinga.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Esu matęs žmonių, kuriuos pinigai gadina, bet negalėčiau pasakyti, kad jų daug pasitaikė mano kelyje. Mano jaunystėje praturtėjimas nebuvo svarbiausias tikslas gyvenime.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Mano, kaip sanitaro, pirmoji alga buvo 45 rubliai. Kiek prisimenu, šią algą išleidau su studijų draugais tuometėje „Tauro“ kavinėje Vilniuje. Iki šiol palaikau ryšį su tais bičiuliais.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Man pinigai reikalingi tam, kad galėčiau padėti artimiesiems, kad jausčiausi saugus, kad galėčiau tenkinti savo poreikius.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Labdaros idėja artima mano širdžiai, remiu pinigais Ukrainą.
O jei pamatau, kad kai kurie daiktai man nereikalingi, vežu juos į vieną kaimą, esantį Eišiškių seniūnijoje, kur gyvena mano geras draugas.
Stengiuosi paremti ir kitus kaimo bendruomenės narius, kurie sunkiau verčiasi.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Ačiū Dievui, tokios krizės dar nepatyriau.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Nesidomiu tokia statistika, neskaičiavau, kiek jau buvo pinigų reformų Lietuvoje.
Neteikiu didelės reikšmės nei gryniesiems, nei sąskaitai banke.
Neanalizuoju prekių kainų, nors pastebiu, kad pastaruoju metu daug kas pabrango.
Nevažiuoju į Lenkiją apsipirkti pigiau, nepanikuoju, kad šiemet gali būti brangymetis. Stengiuosi į viską žiūrėti ramiai, nes tai praeis.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Neturiu įpročio galvoti apie juodą dieną, bet stengiuosi gyventi apdairiai. Daug sutaupyti nelabai pavyksta. Jei susikaupia didesnė suma, išleidžiu ką nors pirkdamas, vykdamas į kelionę.
Esu priverstas save varžyti, taupyti ir dar dėl vienos priežasties – turiu šešiolikametį sūnų, kurį privalėsiu išleisti į mokslus.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Man smagiau pirkti dovanas kitiems žmonėms nei sau, nes sau perku tik iš būtinybės.
Rodydamas dėmesį kitiems skaičiuoju mažiau.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Jei taip atsitinka, mąstau apie tuos žmones, kuriems šios dovanos suteiktų daugiau džiaugsmo nei man, todėl mielai jas įteikiu.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Ilgą laiką svajojau įkurti šiuolaikinę neurologijos kliniką, kuri padėtų pacientams atgauti jėgas. Tai būtų reabilitacijos centras. Bet bėgant metams lieka vis mažiau entuziazmo imtis tokio sumanymo.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Mūsų tikrovės supratimas yra ribotas, negirdime tam tikrų garsų, skirtingai nei kai kurie gyvūnai, neturime tokios jautrios uoslės, nesugebame kaip banginiai tarpusavyje bendrauti tam tikro dažnio ir sekų pliaukšėjimais liežuviu, vadinamais kodomis.
Nemokame kaip gyvūnai puikiai orientuotis aplinkoje, pavyzdžiui, šikšnosparniai geba pasitelkti ultragarsą, kad galėtų tamsoje aptikti objektus. Jie siunčia trumpus garso signalus, kurie atsispindi nuo įvairių objektų ir aidu grįžta atgal.
Kadangi mūsų suvokimas ribotas, tam tikri veiksmai, nesakyčiau, kad tai burtai ar ritualai, gali būti reikšmingi. Nemanau, kad ritualai yra atgyvena, tam tikri veiksmai gali pakreipti žmogaus likimą.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Tai sudėtingas klausimas, dėl kurio jau tūkstančius metų suka galvą filosofai, mąstytojai, religijos mokytojai. Manau, pinigai nei laisvės, nei laimės nereiškia, kita vertus, be pinigų didelės laimės nebūna. Juk gyvename vartotojiškoje visuomenėje.
Galbūt yra žmonių, kurie ieško dvasinės pilnatvės ir gali pasigirti, kad jiems pinigai nerūpi, bet tokių nedaug.
Manau, pinigai yra tik viena sudedamųjų laimės dalių, jie nesuteikia tokio pakylėjimo kaip meilė ir nedovanoja laisvės veikti beatodairiškai. Tai tik priemonė siekti tam tikrų tikslų.
