Tokios kulinarinės knygos Lietuvoje dar nebuvo. Viršelyje perspėjama: „Nenorminė leksika, keiksmai, nuogybės“.
Knygoje nenurodyta leidykla, jos negalima pardavinėti knygynuose. Geranoriški leidėjai pasitraukė, kai knygos autorius atsisakė redaguoti tekstą.
Tačiau tie, kurie bandė pagal šiuos tekstus ką nors pagaminti, tikino, kad patiekalai labai skanūs, o gera nuotaika garantuota.
Ar ši S.Paukščio knyga gali pakenkti Markučių reputacijai ir padaryti įtaką nekilnojamojo turto kainų kritimui? Markučių gyventojai iš to tik juokiasi.
„Pas mus kainos jau taip pakilo – žemes tik matuoja ir matuoja. Turistai pulkais vaikšto“, – juokėsi Markučių gyventojai, pakviesti į S.Paukščio knygos pristatymą Vilniaus Užupio rajone.
Be to, išsikeikęs žmogus tampa ramesnis. Todėl pykčio Markučiuose mažiau nei kituose sostinės rajonuose. Į teismą dėl sugadintos Markučių reputacijos tuteišiai tikrai nesikreipsią.
– Ar Markučių gyventojų pasakojimus įsirašinėjote į diktofoną, ar atkūrėte iš atminties? – paklausiau S.Paukščio.
– Receptus aprašiau iš atminties. Kiekvienas tekstas – tarsi nuotykis, parašytas kaip atskira istorija. Išeiname su šunimi, kampais, kampais, kartais susitinkame kaimyną arba kaimynę. Jie pasikviečia į svečius, kartais pavaišina patiekalais.
– Sunku Markučiuose tapti savam?
– Su šunimi vaikštome jau treti metai – tarsi tapome pažįstami.
– Kaip jums atrodo, gal Markučių gyventojai prieš jus truputį pavaidino?
– O, ne! Labiau vaidina kokia nors garsi ponia, televizoriuje pristatinėdama savo receptus. Jos tikslas kitoks, jai reikia pritraukti kuo daugiau žiūrovų, pateikti superskonių. O mano knygoje viskas nuoširdu, be jokių dekoracijų ar apsimetinėjimų.
– Gal jūsų kaimynai – jeigu jie, aišku, realūs – jus tyčia šiurpino išradingais keiksmažodžiais?
– Keiksmažodis – tai natūralios kalbos papildinys. Jei kas sako keiksmažodį, tai nereiškia, kad nori ką nors įžeisti. Keiksmai ir vulgarios kalbos konstrukcijos skirtos kalbai pagyvinti.
– Daugelyje Markučių receptų akivaizdi labai aukšta kulinarinė kultūra. Ar nesusimąstėte, iš kur tai atkeliavo į Markučių gyventojų virtuves? Gal tai – Markučių dvaro įtaka?
– Aš ir sakau, kad nereikia spręsti iš pirmo įspūdžio. Apsamanojusioje trobelėje gali gyventi žmonės, kurie mėgsta skaniai pavalgyti. Jie valgo ne „Daktarišką“ dešrą, o kokybišką mėsą iš Halės turgaus, kur prekiauja jų draugai bei giminaičiai, galintys pasiūlyti gerų produktų.
Prie namų augina daug daržovių. Kiekvienas už namo turi prieskonių darželį, vištų. Toks truputį natūrinis ūkis.
Prie kokybiško maisto jie geria gerus, kokybiškus gėrimus. Jie mėgaujasi! Jų pačių būtis svarbesnė nei anturažas (aplinka). Geri skanūs pietūs svarbiau, nei nusipirkti mašiną ar išpuošti namą marmuro plytelėmis. Žodžiu, teisingai mąsto, kam skirti pirmenybę.
Tai – gyvenimo džiaugsmo kupini žmonės.
– Kokia jų tautybė?
– Nesuprasi. Yra save laikančių lenkais, kiti gal sakytų – tuteišiai. Toks visų tautų mišinys. Jie laiko save vilniečiais ir labai išgyvena, kai meras kokią nesąmonę padaro.
– Ar Markučių gyventojai turi blogų įpročių?
– Gal kai kurie jų ir piktnaudžiauja alkoholiu, bet tai – blogiausias jų įprotis.
– Kaip apibūdintumėte šią knygą: pokštas ar flirtas su skaitytoju?
– Tai – nepagražinti pasakojimai apie realybę. Kaip buvo, taip ir surašyta.
Kai leidome tą knygą, leidėjai perspėjo, kad gali nepraleisti Kalbos inspekcija, ir siūlė duoti redaktoriui paredaguoti. Bet kai redaktorius pabandė redaguoti, išėjo kaip trečios klasės mokinio rašinėlis.
Todėl aš atsisakiau tokių redagavimų, ir leidėjas tiesiog neįvardijo savęs – „Markučių receptai“ tapo savilaidos knyga. Knygynuose jos pardavinėti negalime.
Joks čia išradimas: Kmita (rašytojas Rimantas Kmita) apie Šiaulius dar ne tiek prirašęs.
– Kur šią knygą platinsite?
– Tai – ne komercinis projektas. Tai performansas, šokiruojančių tekstų išleidimas į viešumą. Man atrodo, kad per karantiną visi tapome standartiniai. Atsirado štampai, mūsų santykiai – lyg iš vadovėlių arba instrukcijų. Tuoj pradėsime kalbėti kaip robotai.
– Ar gaminote pagal šiuos receptus?
– Taip. Jautienos išpjovą, grybų guliašą, vištienos kepsnius. Daugiausia bandė gaminti žmona. Tačiau bet koks receptas – virėjų interpretacijos.
– Nesvarstėte atidaryti Markučių restorano?
– Markučiuose nėra sąlygų – ten nebus klientų, o Vilniuje ir taip restoranai vos laikosi.
– Koks praėjusiais metais buvo populiariausias patiekalas Markučiuose?
– Praėjusią vasarą – šašlykas „Naturalnas vėjelis“.
Menininkas mato kitaip
- „Aš kultūringas žmogus, aš taip nekalbu“, – sakė Markučių gyventojas Ričardas Tuskenis, per knygos pristatymą pirmą kartą išvydęs S.Paukščio tekstus. R.Tuskenis pasakojo, kad grįžęs iš sovietinės kariuomenės tikrai labai keikėsi. Bet mama pasakė, kad taip elgtis negerai, todėl jis pradėjo keiktis tik lietuviškai. „Čia pariebinta, prieskonių pridėta“, – sakė jis apie S.Paukščio leksiką, vartojamą knygoje apie Markučių receptus.
- „Ką reiškia menininkas – jis kuria! Aš taip nekalbu, bet menininkas kitaip mato“, – aiškino jo žmona Tania Tuskenė. Ji mėgsta gaminti, S.Paukščio knygoje aprašytas ne vienas jos receptas. Moteris patikino, kad Markučių gyventojai net negalvoja, ką tie žodžiai konkrečiai reiškia. Jiems tai tiesiog žodžiai. „Gal kam nors tai keiksmažodžiai, o mums – folkloras“, – sakė ji.
- Markučiuose liko tik vienas girtuoklis. Jis nė žingsnio nežengia nenusikeikęs – girtas ar blaivus. O pamatęs nepažįstamą veidą pradeda ypač energingai burnoti, kad po Markučius turistai vaikšto. Gal taip ir atsirado legenda apie Markučių gyventojų meilę keiksmažodžiams.
- Ar Markučių gyventojai skaniai gamina? R.Tuskenis pasakojo, kad nuo senų laikų Markučiuose gyvena tautų mišrainė – baltarusiai, lenkai, romai, lietuviai. Markučiai turi savo batsiuvį ir savo juvelyrą. Čia nuo seno gyveno dešrų gamintojai, alaus virėjai. Markučiuose žmonės laiko ožkas. Ypač populiaru lesinti vištas. „Markučių bobutės žino, kaip iš kirvio išvirti sriubą“, – sakė jis.
