Telšiuose užaugusi ir ten mokyklą baigusi N.Narmontaitė, paklausta, kokio mokytojo gyvenimiškas tiesas iki šiol gerai prisimena ir ar jos palaiko ją sunkesnėmis akimirkomis, sakė – didžiausi pamokymai vis dėlto buvo diegiami namuose.
Vienas pamokymas jai ypač padeda gyvenime: „Niekas tau nieko neprivalo duoti – pati viską turi užgyventi, užsidirbti, išspręsti. Niekada nieko neprašyk – viską pasiek tik savo jėgomis.“
– Ar buvo kokių nors įdomių nutikimų, kuriuose dalyvavo ir mokytojai?
– Mano šešeriais metais vyresnis brolis turėjo nuostabią auklėtoją Aldoną Juškienę – jauną, gražią, elegantišką, labai energingą.
Ji rengdavo savo mokiniams ekskursijas, veždavosi į gamtą, miegodavo palapinėse. Visi be galo ją mylėjo.
Kartą kažko prisidirbę mokiniai atsiprašinėjo po auklėtojos namų langais dainuodami serenadas. Kaip aš pavydėjau broliui jo auklėtojos! Ir, matyt, išbūriau sau: Telšiuose buvo pastatyta 5-oji vidurinė mokykla, ir mane iš Žemaitės mokyklos perkėlė į naująją.
Ir negalėjau patikėti – mūsų klasei buvo priskirta būtent buvusi brolio auklėtoja. Nešiojome ją ant rankų tikrąja to žodžio prasme.
Atsimenu, buvo auklėtojos gimtadienis. Mes su geriausia drauge Birute susikabinusios rankomis padarėme kėdutę ir pasakėme auklėtojai: „Sėskit, prašom, į sostą.“ Ir ji atsisėdo.
Nešėme ją koridoriais dainuodamos „Ilgiausių metų“ ir visos trys juokėmės iki ašarų. Auklėtoja, kai aplankau ją, ir dabar prisimena tą atvejį. Sako: „Gerai, kad kas iš valdžios nepamatė, – būtų nesupratę.“
Bet dar labiau įsiminė kitas atvejis, jį aprašiau vienoje iš savo knygų. Mokykloje vyko žiburėlis su šokiais. Fojė stovėjo Vladimiro Lenino (1870–1924) – Rusijos revoliucionieriaus, Sovietų Sąjungos įkūrėjo – biustas. Ir kas man užėjo? Prišokau prie akmeninio proletariato vado ir išsitraukusi nosinę nušnypščiau jam nosį.
Tai pamačiusi klasės auklėtoja A.Juškienė skubiai nusivedė mane į šalį ir tyliai ištarė: „Aš nieko nemačiau, o tu, vaikeli, daugiau niekada taip nedaryk.“ Ji suprato, kad už tokį akibrokštą galiu skaudžiai nukentėti.
Ir kitais kartais keblias situacijas ji spręsdavo pati, mūsų išdaigos nepasiekdavo vadovybės ausų. Mylėjo mus.
Ji buvo ir puiki pedagogė, ir mama, ir draugė. Man be galo pasisekė, kad turėjau tokią auklėtoją.
– Ar noriai lankydavote mokyklą?
– Dažnai girdžiu sakant, kad mokykla kai kam buvo katorga, kad traumuodavo taip, jog net nenori jos prisiminti. O aš noriai keliaudavau į mokyklą.
Ypač laukdavau rugsėjo 1-osios. Iš vakaro su drauge Birute eidavome į žygį – ieškoti gėlių mokytojams. Kad pirmą mokslo dieną ateisime be gėlių, nė minties nekildavo. Parduotuvėse jų nebūdavo, o turguje bemat išgraibstydavo.
Pasiėmusios po kapšelį kapeikų keliaudavome per privačių namų rajonus Telšiuose, kardavomės ant tvorų ir pamačiusios, kad darželyje auginamos gladiolės (kardeliai), brukdavomės į kiemą, tada – į namus ir prašydavome, kad parduotų. Oi, kokios varžytuvės tarp mokinių vykdavo, kas gražesnių gėlių atneš!
Ir dar... rugsėjo 1-oji visada kvepėdavo naujumu: baltos kojinės iki kelių, įsegtas iškrakmolytas kaspinas, nauji nespaudžiantys sandaliukai, gražios apnertos apykaklaitės ir rankogaliai. O vyresnėse klasėse labai laukdavau to virpulingo susitikimo su draugais. Lygindavomės, kas kiek paaugo, subrendo, išsipasakodavome vasaros nuotykius.
– Kokia mokinė buvote – drausminga ar krėsdavote išdaigas?
– Buvau labai aktyvi. Be manęs neapsieidavo nė vienas mokyklos karnavalas ar kita šventė. Pati stačiau spektaklius.
– Kokia situacija mokykloje labiausiai išliko atmintyje?
– Nuo penktos iki aštuntos klasės turėjome auklėtoją vyrą: inteligentišką, aukštą, gražiais garbanotais plaukais, dėvintį klasikinį pilką kostiumą, vietoj kaklaraiščio ryšintį austą tautinę juostelę. Prisibijodavome jo.
Vienas klasės dvejetukininkas nuolat prisigalvodavo visokiausių nesąmonių. Pavasaris. Klasės langai atverti. Auklėtojas rašo lietuvių kalbos taisykles ant lentos, o tas padūkėlis jam nematant ima ir iššoka per langą iš antro aukšto. Paskui kaip niekur nieko ateina į klasę ir sėdasi į suolą.
Mūsų ramusis auklėtojas, akimirksniu supratęs, kas ką tik čia įvyko, iš to susijaudinimo atsivėdėja ir kaip skels jam per veidą.
Mums tai atrodė teisinga – juk jeigu tas išdykėlis būtų susižalojęs ar, neduok Dieve, užsimušęs, mokytoją būtų pasodinę į kalėjimą.
Visiems tas pliaukšt padarė tokį įspūdį, kad klasėje ilgam įsivyravo tvarka. Dabar, ko gero, už tokį veiksmą išmestų mokytoją iš mokyklos, bet tada tai atrodė ne tik įspūdinga, bet ir teisinga.
– Ar į mokyklą nuėjote mokėdama skaityti, skaičiuoti?
– Jau sudėliodavau žodžius, mokėjau daugybę eilėraščių, dainų, bet skaičiavimas man kėlė nenusakomą baimę – taip nemėgau skaičių, kad net supykindavo, kai reikėdavo atlikti matematinius veiksmus.
– Blogiausias pažymys, kokį pirmą esate gavusi ir iš kokio dalyko?
– Pats skausmingiausias pažymys pradinėse klasėse buvo gautas ketvertas. Iki tol pažymių knygelėje puikavosi vien penketai, bet štai išdalijo mokytoja patikrintus dailyraščio sąsiuvinius, o ten raudonuoja ketvertas. Pabraukta viena raidė, kuri mažiau nei per milimetrą išsikišusi už linijos.
Mano raštą kaip pavyzdinį visada rodydavo visai klasei, ir še tau – ketvertas. Tragedija. Raudojau net pasikūkčiodama. Jaučiau didelę neteisybę. Bet ne mano charakteriui ilgai verkti – tas pažymys tik paskatino dar labiau stengtis. Valandų valandas raitydavau raideles, prirašydavau krūvas sąsiuvinių. Tai nenuėjo veltui – dažnai ir dabar esu pagiriama už gražų raštą.
– Ar mėgdavote bėgti iš pamokų?
– Bėgdavau, tiksliau – dažnai net nenueidavau į muzikos mokyklą. Neturėjau muzikai jokios motyvacijos – juk kai gali spardyti kamuolį, karstytis stogais ir medžiais, „zubrinti“ gamas nėra nei noro, nei kantrybės. O kai ateidavau nepasiruošusi, dažnai būdavau tampoma už kasų, ne kartą ir pianino dangčiu per nagus gavau.
Labai griežtą mokytoją turėjau. Kam pasakydavau, pas ką mokausi, sulaukdavau užuojautos. Bet kai be klaidų sugrodavau kūrinį, mokytojos būdavau ir pagirta, ir vitaminais palepinama.
Dar „susirgdavau“, kai brigada stomatologų atvykdavo į mokyklą taisyti dantų. Kai pirmą kartą pamačiau grąžtą, kuris greičiau priminė prietaisą asfaltui akėti, man jis nesukėlė pasitikėjimo, žiauriai bijodavau dantų taisymo procedūros.
Kai kviesdavo į kabinetą pagal abėcėlę, artėjant N raidei, maždaug ties L, aš išgaruodavau iš mokyklos ir „susirgdavau“ kokiai savaitei.
Juokauju, jog turbūt dėl to, kad labai bijojau gręžimo, dantų traukimo, jie patys kovojo su ėduonimi ir iki šiol yra sveiki.
– Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, kurio mokytojo norėtumėte atsiprašyti ir už kokį poelgį?
– Atsiprašyčiau tos muzikos mokyklos mokytojos – Irenos Dylevičienės, daug jai nervų pagadinau. Ir labai gailiuosi, kad rimtai nesimokiau muzikos, tai man dabar labai praverstų.
– Kokių pastabų esate gavusi?
– Ką ten pastabų – kartą buvau net svarstoma. Vienuoliktoje klasėje sugalvojau suorganizuoti mokykloje šokius, bet pamiršau apie tai informuoti mokytojus.
Budintis sargas negalėjo suprasti, kas darosi, nes vieni per kitus sužinoję apie šokių vakarėlį į mokyklą pradėjo rinktis „krūčiausi“ tipai iš kitų mokyklų, net iš dailės technikumo sugarmėjo pasišokti.
Mokiniai negalėjo patikėti, kad tai įmanoma, – šokiai, kurių nestebi viską matanti mokytojo akis. Gyrė mane ir dėkojo, sakė, tokiuose geruose šokiuose dar neteko lankytis. Iš esmės nieko blogo neįvyko, bet kai paaiškėjo tas faktas, buvau iškviesta pasiaiškinti. Tiktai ką čia bepaaiškinsi.
– Būdavote paliekama po pamokų?
– Manęs nė nereikėjo palikinėti po pamokų, ir taip kiurksodavau mokykloje iki vakaro – lankiau keturiolika būrelių. Sykį su drauge Birute net buvome užrakintos. Turėjome skubiai išleisti mokyklos sienlaikraštį.
Rašėme, piešėme iki vėlumos, sargas nepastebėjo mūsų, užsilikusių, ir užrakino mokyklą.
O mobiliųjų telefonų nebuvo, namo nepaskambinsi, nepraneši. Mokytojų kambarys, kur galėtume rasti laidinį telefoną, irgi užrakintas.
Šiaip ne taip prasibrovusios ant stogo kaip kokios pamėklės mojavome vėlyviems atsitiktiniams praeiviams, kol kažkas iškvietė gaisrinę ir buvome nukeldintos nuo stogo.
– Ar mokykloje vaikėtės madų?
– Paskutinėse klasėse segėdavome „miniakus“ – trumpučius sijonėlius. Kaipgi atsiliksi nuo gatvės mados? Baisiai nervindavo tos ilgos mokyklinės uniformos.
Būdavo rengiami reidai: ateidavo komisija ir, iškvietusi prie lentos merginas, liniuote matuodavo uniformų ilgį, mat privaloma – ne trumpesnė kaip 10 centimetrų aukščiau kelių.
Atsimenu, švytruoju koridoriumi su trumputėle uniforma, girdžiu už nugaros pasipiktinusį vienos iš tikrintojų balsą: „Tuoj ateisim į jūsų klasę, bus tau.“
O mes, kai kurios merginos, buvome įsigudrinusios: ties juosmeniu būdavo įsiūtas užtrauktukas, kuris slėpdavo apie sprindį pakeltos uniformos. Ateina komisija, mes tuos užtrauktukus aplink juosmenį atsegam, uniforma tik švyst – sprindžiu pailgėja.
Komisija niekaip negalėjo perprasti mūsų gudrybės, niekada mūsų taip ir nesučiupo.
Bet kartą uniforma man iškrėtė žiaurų pokštą, tiksliau – aš pati sau. Ruošiausi egzaminams, ištisas naktis „zubrinau“. Ateinu į mokyklą pervargusi, nemigusi. Pasikabinu paltą ir žingsniuoju į klasę.
Negaliu suprasti, ko visi į mane taip žiūri ir kikena. Lipu laiptais – jau ir arklišką juoką girdžiu. Apsižiūriu – ogi per neapsižiūrėjimą (matyt, dar akių nebuvau praplėšusi) atėjau į mokyklą vien su „žiurstu“ (prijuoste) – suknelė liko kabėti spintoje. Dieve, kaip šiaušiau namo. Buvo tokia gėda, kad savaitę nesirodžiau mokykloje.
– Kokios pamokos jums labiausiai kėlė siaubą?
– Drausmingai lankydavau visas pamokas, bet nuo matematikos taip purtydavo, jog susigalvodavau visokiausių gudrybių, kad tik nereikėtų spręsti uždavinių. Įtikinėjau mokytojus, kad matematikos man niekada neprireiks, nes stosiu į aktorinį, ir įkalbėdavau parašyti man trejetą, o per geometrijos ir algebros pamokas pažadėdavau, kad leisiu mokyklos sienlaikraščius.
Kartą sužinojau, kad bus renkami aktoriai į Telšių Žemaitės teatrą. Kaip tik tuo metu man – dvi iš eilės matematikos pamokos. Nesunkiai įkalbėjau savo draugę Birutę, kad padėtų man nukakti į tą atranką. Ir ji nekentė matematikos, tad tai buvo pretekstas pabėgti iš pamokų (beje, sėdėdamos viename suole viena nuo kitos nusirašinėdavome ir už tas pačias klaidas gaudavome vienodus pažymius).
O su tuo priėmimu į teatrą išėjo taip: manęs nepriėmė, o Birutė, kuri domėjosi mano pasirodymu smalsiai iškišusi galvą iš užkulisių, buvo pastebėta ir kai paskaitė savo pačios kurtus eilėraščius, buvo priimta į teatrą. Tik iš solidarumo man vos po kelių repeticijų ji nustojo tenai lankiusis. Taip baigėsi jos karjera teatre.
– Ar turite išsaugojusi iki šių laikų ką nors iš mokyklinės atributikos?
– Turiu labai daug diplomų, pagyrimo raštų ir, žinoma, albumų, į kuriuos klasės draugai įklijuodavo savo nuotraukas ir užrašydavo žodžius: „Atminimas – ne vežimas, pora žodžių ir gana.“ Arba: „Ar daug, ar tiek – atmink vis tiek.“ Arba: „Rašau ant galo, nes myliu be galo. Kas rašo toliau, tas myli labiau.“ Tik Birutės įrašai visada būdavo prasmingi, apgalvoti, pačios sukurti.
– Ar buvo koks nors mokytojas, kuris vedė link profesinio kelio?
– Vaikystėje ir paauglystėje vienareikšmiškai buvo mano tėtušėlis – artistas, visų švenčių siela: puikiai dainavo, grojo visais instrumentais, dažnai būdavo kviečiamas piršliauti. Stebėdavau tėtį ir norėdavau būti panaši į jį.
Bet didžioji mano profesijos mokytoja – šviesaus atminimo Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja profesorė Irena Vaišytė. Ji tikėjo manimi, augino, atvėrė, pratęsė ir užtvirtino mano tėtušėlio pasėtas tiesas: „Nieko iš nieko nelaukite, nesitikėkite, kad režisierius jus pastebės, duos vaidmenį, imkit patys viską į savo rankas ir darykit.“ Ak, kaip man tai padeda gyvenime!
Ir antroji mano aktoriaus meistriškumo dėstytoja Judita Ušinskaitė man be galo daug davė. Iki šiol bendraujame kaip geriausios draugės. Esu dėkinga likimui, kad suvedė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kurio metu bus publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Registruoti mokytojus galite šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
