Folkloras ir postfolkloras – taip apibūdinamas atlikėjos dainavimo žanras. Dainininkė savo karjeros pradžią skaičiuoja nuo 1980-ųjų, kai moksleivių televizijos konkurse atliko folkloro dainą „Teka teka šviesi saulė“.
Autentiškai atlikta daina scenoje sovietmečiu buvo netikėto reiškinio užuomazga.
„Tai buvo nebylus protestas, patriotizmo apraiškos“, – moksleivišką pasirodymą televizijoje iš dabarties pozicijos vertino dainininkė.
O nuo 1996-ųjų Daiva laikoma postfolkloro dainininke, kai popmuzikos atlikėjas Tomas Augulis ją su folkloro ansambliu pasikvietė pakoncertuoti. Tuo metu folkloro dainoms buvo kuriamos aranžuotės, siekiama kitokių sąskambių derinant su popmuzikos atlikimu. T.Augulis postfolkloro dainas norėjo perkelti į muzikos klubus ir pritraukti daugiau naujo žanro gerbėjų.
Bet folkloro ansamblis į bandomuosius įrašus nenuvyko, atėjo tik viena Rugiaveidė ir įrašė kūrinius trimis balsais. Tada buvo nutarta, kad nereikia ansamblio, jeigu Daiva viską gali atlikti viena. Postfolkloras blykstelėjo, bet netrukus užgeso, nes klubuose tokia muzika nepasiteisino. Ji skambėjo kaip folkloro, tautosakos, pasaulėjautos nupiginimas, ir Daivai tai nebuvo priimtina.
Atsidūrusi popcenoje Rugiaveidė juto pavydą, pagalių kaišiojimą į ratus. Estrados atlikėjams buvo keista, netikėta, nepriimtina, kad scenoje skamba folkloras.
„Atsirado neužtikrintumas, ar galiu būti vienoje scenoje, ar įleis kaip lygiavertį atlikėją. Tada puoliau rašyti disertacijos, taip ir nutolau nuo pramogų pasaulio“, – pasakojo humanitarinių mokslų daktarė D.Steponavičienė.
Istorikė tuo metu dirbo Pilių tyrimo centre, disertaciją rašė apie valdovų dvaro prabangą nuo XIII a. vidurio iki XVI a. pradžios. Bet mokslinio darbo rašymas nenumalšino Daivos noro dainuoti folkloro dainas.
„Niekas negali nugesinti dainavimo, tiktai aš nesistūmiau į sceną alkūnėmis, nagais ir ragais. Tam reikia daug kantrybės, įžūlumo, laiko. O aš jau buvau dviejų vaikų mama, turėjau spręsti, ar man to reikia, kiek mano žinomumas palies šeimą“, – anuomet svarstė mokslui ir motinystei atsidėjusi D.Steponavičienė.
Rugiaveidės vyras – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistas, baritonas Saulius Steponavičius (59 m.) – visada palaikė žmonos norą dainuoti, net ir pats prisidėjo prie jos veiklos savo vokalu ir grodamas klasikine gitara, bandža.
1980 metais Daiva „Dainų dainelėje“ pastebėjo ir kitus konkurso laureatus šiauliečius dvynius Saulių ir Paulių Steponavičius, atlikusius kantri stiliaus dainą angliškai. Broliai lankė mokyklą, kurioje buvo sustiprintas anglų kalbos dėstymas, todėl konkurse atliko anglišką kūrinį.
„Tai irgi buvo tam tikra protesto forma dainuoti anglų kalba. Juk ne kiekvienas anuomet taip galėjo“, – prisiminė Daiva. Jai ir dvyniams buvo po septyniolika metų, kai tapo „Dainų dainelės“ laureatais. Nors tuo metu vieni kitus pastebėjo, jaunuoliai susitiko studijų metais sostinėje.
Broliai iš Šiaulių atvyko studijuoti dainavimo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijų metais jie buvo pašaukti atlikti karinės tarnybos, o kai iš jos grįžo, sykį gatvėje susitiko Daivą. Mergina labai norėjo dainuoti, todėl su broliais ėmė repetuoti, jie lavino jos muzikinius gabumus.
„Po kiek laiko man atėjo muzikinės estetikos krizė, nebenorėjau dainuoti dideliuose folkloro kolektyvuose, negalėjau pakęsti falšo ir dainavimo pro šoną. Norėjosi truputį kuo nors kitu atsigaivinti“, – pasakojo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete archeologiją studijavusi Daiva, sukūrusi šeimą su vokalistu S.Steponavičiumi.
Rugiaveidė jaunystėje dalyvavo perklausoje Konservatorijoje, tačiau nesiryžo ten stoti.
Daiva pabūgo: „O jeigu būtų kas nors negerai balsui ateityje, aš neturėsiu jokio kito darbo, tik dainininkės? Pamaniau, kad muzika visada bus šalia, o renkuosi žemišką profesiją. Taip ir pasirinkau archeologiją. Apsidraudžiau.“
Viešosios įstaigos „Vita antiqua“ vadovė muzikinę veiklą derina su moksline. Jos pagrindinis darbas – archeologinio kostiumo rekonstrukcija. Daiva tuos kostiumus kuria folkloro kolektyvams, pristato parodose, muziejų ekspozicijose.
Archeologė vadovauja kūrybinio folkloro ansambliui „Dainaviai“, pati dainuoja, rengia temines programas. „Smagu dainuoti su žmonėmis, kurie nori dainuoti, kuriems patinka, kurie dirba“, – patikino D.Steponavičienė.
Ji patenkinta pasirinkimu, nes praeitį pažįsta per dvi veiklos linijas. Viena driekiasi per materialiąją kultūrą – archeologiją, kita per nematerialiąją – sutartines, dainas. „Vykdau dvipusį giluminį tyrimą“, – mokslo ir folkloro suderinamumą apibendrino pašnekovė.
Daiva taip pat yra ir Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos direktorė, nes senovės verslai ir mugės jai artima širdžiai, profesinei veiklai. Folkloristės ir archeologės patirtis visur praverčia: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.“
Daiva nieko nenorėtų keisti, nes laikui bėgant suprato, kad žmogus yra ten, kur ir turi būti. Jeigu būtų ką nors keitusi, likimas būtų kitaip susidėliojęs. Retkarčiais moteris paspėliodavo: jeigu būtų baigusi vokalo studijas, gal būtų tapusi garsia atlikėja, o gal ir nebūtų?
„Turiu savo dainavimo stilių, manierą, savo gyvenimą, kūrybą. Tai mane labai džiugina“, – patikino Rugiaveidė, artimuosius užkrėtusi dainavimu.
Muzikavo visa atlikėjos šeima – balsais ir muzikos instrumentais prisijungė dukra Ramunė bei sūnus Linas. Atžalos baigė muzikos mokyklas – Ramunė pasirinko fortepijono specialybę, Linas – smuiko. Šeimos ansamblyje dukra grojo ukulele, išilgine fleita, klasikine gitara, perkusija, o sūnus – bosine gitara, smuiku, dambreliu, perkusija.
Tačiau muzikalios šeimos vaikai pasirinko ne muzikines profesijas – aviaciją baigęs Linas (32 m.) tapo orlaivio kapitonu, Ramunė (30 m.) dėsto baudžiamąją teisę universitete. Sukūrus savo šeimas jiems nebeliko laiko muzikuoti su tėvais. Tačiau Daiva ir Saulius neabejoja, kad anūkams įskiepys dainavimo džiaugsmą.
Folkloro atlikėja lopšines kartais padainuoja beveik pusantrų metų Lino sūnui Radvilui, kurį jai patikima prižiūrėti. Prieš koncertus močiutė parepetuoja tekstus prižiūrėdama vaikaitį.
Prieš mėnesį dukrytės Austėjos susilaukusi Ramunė greičiausiai irgi migdo kūdikį dainuodama, nes turi gerą balsą ir prisimena savo mamos repertuaro dainas.
Rugiaveidės vaikai su šeimomis Vilniuje gyvena netoli gimtųjų namų, todėl dainininkė, kai reikia pagalbos, skuba pas juos. „Nesvarbu, kokį dainavimo žanrą anūkai pasirinks. Juk muzika žmogų taurina, pripildo širdį gerumo“, – neabejoja Daiva.
Augalas tiko scenos slapyvardžiui
Rugiaveidės slapyvardis kilęs iš augalo. „Kaimo kultūra arba senovinė daina mieste kaip augalas pramuša miesto akmenį ir sužydi“, – pseudonimo pasirinkimą paaiškino Vilniuje gimusi ir gyvenanti D.Steponavičienė.
Atlikėjai išsirinkti slapyvardį padėjo botanikė, nes Daiva norėjo pasivadinti kokiu nors augalu. Rugiaveidės – miglinių šeimos augalo linijiškais, į galą smailėjančiais pjaunančiais lapais, turinčiais melsvai pilkšvą atspalvį, dainininkė iki tol nepažinojo. Kai botanikė išvardijo keletą pavadinimų, Daivai įstrigo rugiaveidės, žydinčios kaip rugio varpa, vardas.
Rugiaveidės natūraliai auga Dzūkijos smėlynuose, pajūrio kopose.
