Gimtojoje Šilutėje baigdama vidurinę mokyklą Gintarė sprendė: pasirinkti studijas Lietuvoje ar vykti padirbėti į Angliją, kur tuo metu jau gyveno jos broliai.
Gintarė pasirinko jai atrodžiusią svajonių ir didelių perspektyvų šalį.
„Išvykau drąsiai, norėjau išplėsti galimybių horizontus. Emigraciją pasirinkau ne dėl pinigų stygiaus, šeimoje gyvenome pasiturimai, nieko netrūko“, – tikino buvusi šilutiškė.
Jungtinėje Karalystėje ji ketino pabūti tik kurį laiką, tačiau lietuvių pamėgtą Piterboro miestą, kuriame gyvena su vyru Justu ir dviem vaikais, dabar vadina savo namais.
„Man nebuvo sunku pritapti, nes čia jau buvo įsikūrę mano artimieji, daug kitų lietuvių. Net nepastebėjau, kad jau 13 metų prabėgo emigracijoje. Grįžtu į Lietuvą, pabūnu dvi tris savaites ir jau noriu atgal į Piterborą“, – kalbėjo G.Deimantaitė-Vasiliauskė.
Svečioje šalyje, žinoma, visko nutiko ir tuos metus Gintarė padalintų etapais. Anglijoje ji sutiko savo pirmąjį vyrą, čia gimė sūnus Matas, kuriam šiuo metu devyneri ir kuriam anglų kalba beveik artimesnė nei lietuvių. Su pirmuoju vyru moteris į skirtingas puses pasuko po 11 bendro gyvenimo metų, pora nebuvo susituokusi.
Pernai vasarą Gintarė ištekėjo už keleriais metais jaunesnio Anglijoje gyvenančio tautiečio Justo, o šių metų lapkričio mėnesio pabaigoje susilaukė sūnaus Herkaus.
Spalvinga ir Gintarės profesinė veikla, primenanti sraunią ir vingiuotą upę. Pirmus metus Anglijoje lietuvė fabrike fasavo bulves, taip pat neblogai užsirekomendavo kaip manikiūro specialistė, bet vėliau, daugelio nuostabai, pašaukimą atrado neįprastame moterims darbe – tapo vilkiko vairuotoja ir darbu buvo labai patenkinta.
Nenuostabu, kad gražuolė blondinė greitai tapo Piterboro pažiba. Smulkutę vairuotoją pažinojo visi miesto vilkikų vairuotojai vyrai ir neretai aplink ją rėždavo sparną.
Iki 2021-ųjų rudens G.Deimantaitė-Vasiliauskė vilkiko vairuotojos darbą bandė derinti su nauja aistra – plaukų priauginimu ir ilgalaikiu makiažu. Tačiau vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių pasidarė nepatogu, tad moteris nutarė atsidėti vien tik grožio procedūroms. Bet neatmeta galimybės kada nors vėl įsitverti vilkiko vairo.
Be to, laisvalaikiu Gintarė domisi muzika, įrašinėja dainas ir ateityje tikisi surengti koncertą: „Lankau vokalo pamokas, turiu įrašytas keturias man sukurtas dainas. Esu dainavusi per vestuves, o dainą skyriau savo vyrui. Jam tai buvo didžiulė staigmena. Ateityje, kai šiek tiek paaugs sūnelis, su vienu muzikantu planuojame surengti nedidelį koncertinį turą.“
Gintarė ištvermingai klientes gražino beveik iki paskutinės nėštumo dienos. Ji pusantrų metų dirba grožio salone „Fortūna“, tačiau paskutinį nėštumo mėnesį nuolatines klientes priėmė namuose.
Su G.Deimantaite-Vasiliauske kalbėjomės praėjus kelioms dienoms po gimdymo.
Sūnus Herkus gimė Piterbore ir svėrė 3800 gramų. Moteris planavo jau netrukus imtis darbo, nes sausio antrąją pusę, vasarį pilna užrašymų. Gintarė dažniausiai gražina vietos lietuves, tačiau neretai paslaugų pageidauja ir anglės, ir kitų šalių emigrantės.
– Jums sekėsi dirbti vilkiko vairuotoja, tad kodėl pasukote į grožio sritį?
– Ėmiau ilgėtis paprasčiausių dalykų, kai atsikeli rytą, išgeri kavos, pasidažai, apsivelki suknelę ir išeini į darbą. Vairuodamas vilkiką atsikeli penktą ar šeštą valandą ryto, apsimauni treningines kelnes ar džinsus, įsispiri į sportinius batelius ir lipi į galingos mašinos kabiną, atidirbi tam tikrą skaičių valandų ir grįžti namo.
Grožio salone ar dirbant namų sąlygomis lankstesnis grafikas, galiu, jei reikia, ir vidury dienos pasidaryti pertrauką. Mane seniai viliojo ilgalaikis makiažas. Gal kokius ketverius penkerius metus vis pagalvodavau, kad norėčiau tuo užsiimti, bet aplinkiniai sakydavo, kad dailinti antakius bei lūpas yra rizikinga, nes gali padaryti klaidą, tada žmogus atrodys subjaurotas, o ilgalaikio makiažo paprastai nepataisysi.
Vis dėlto nuėjau į kursus, išmokau darbo paslapčių ir jau nieko nebijau.
O tai, kad man neblogai sekasi, rodo nesibaigiantys klienčių srautai. Yra tekę dalyvauti ilgalaikio makiažo konkursuose Dubajuje ir Lenkijoje, esu laimėjusi visas prizines vietas.
Pergalės pamalonina širdį, nes šioje srityje esu neseniai. Iš pradžių bandžiau derinti grožio procedūras ir vilkiko vairuotojos darbą, bet buvo nelengva.
– Ar niekas nebandė atkalbėti nuo moteriai neįprasto vilkiko vairuotojos darbo?
– Žmonėms dažnai atrodydavo keista mano veikla. Pirmasis vilkiko vairuotoju tapo mano brolis. Po metų ir aš ryžausi išbandyti šį darbą, išlaikiau egzaminus reikalingos kategorijos vairuotojo pažymėjimui gauti. Man patiko vairuoti, darbas nebuvo sunkus, o atlyginimas geras.
Per savaitę uždirbdavau apie 1200 svarų sterlingų (per 1350 eurų), dirbau geroje kompanijoje, man buvo skirtos geros darbo valandos.
Kai per mėnesį gauni penkis ir daugiau tūkstančių svarų, pagalvoji, kad tai nuostabu.
Sugundė mane tie pinigai, nors aš ir darydama manikiūrą bei pedikiūrą neblogai užsidirbdavau, tačiau vairuojant vilkiką, kaip sakiau, nieko nereikia daryti, gali tingėti, linguoji kelias valandas didelės mašinos kabinoje, kalbi su draugais, turėdavau daug laiko pamąstyti apie save, gyvenimą.
Buvimas su savimi puikus dalykas, to neretai pasiilgstu. Dabar laikas sau yra trokštama privilegija, nes dažniau tenka gilintis į klienčių problemas, ant pečių gula namų ruoša, šeimos reikalai.
– Kokie būdavo jūsų kelionių maršrutai?
– Įvairūs, bet visą laiką dirbau ne daugiau kaip dvylika valandų per dieną, niekada nesu miegojusi mašinoje, važinėjau maždaug 100 mylių (160,93 km) spinduliu.
Visada darbą baigdavau anksčiau, kaip moteris gaudavau privilegijų. Įmonėje žinojo, kad turiu vaiką, kad jį reikia pasiimti iš darželio ar mokyklos. Aišku, būdavo tokių, kurie pavydėdavo matydami, kad dirbu trumpiau, bet gaunu tą patį atlyginimą.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių nebegalėčiau tęsti veiklos grožio srityje, vėl sėsčiau prie vilkiko vairo.
– Kokius fizinius darbus vairuojant vilkiką tekdavo atlikti?
– Reikėdavo atidaryti galines priekabos duris, o jei vilkiko priekaba su tentu, tekdavo jo šoną atitraukti. O jau tada darbininkai iškraudavo ir pakraudavo priekabą.
– O jei kelyje kas nors nutinka ar sugenda mašina?
– Tuoj pat paskambini į kompaniją, paaiškini, kas atsitiko, ir per pusantros valandos atvažiuoja speciali komanda, viską sutvarko, pakeičia ratą ir važiuoji toliau.
Niekas tavęs už nieką nekaltina, nereikalauja padengti išlaidų.
Kartą išlipau iš vilkiko, netyčia spustelėjau rankenėlę į apačią, ir durys užsirakino, o raktai liko viduje. Paskambinau, atvažiavo specialistai, atrakino ir niekas nepapriekaištavo, nereikalavo atlyginti nuostolių, nors kompanija iškviestiems meistrams turėjo sumokėti kelis šimtus svarų.
– Esate išvaizdi moteris, tikriausiai sulaukdavote nemažai kitų vairuotojų dėmesio?
– Dėmesio tikrai sulaukdavau, prašydavo ir telefono numerio. Būdavo, lenkia kitas vilkikas, bet vairuotojas, pamatęs, kad prie vairo sėdi moteris, leidžia jį aplenkti.
Tada pasiveja, pasižiūri, vėl lenkia. Kelyje vykdavo visokie žaidimai.
Yra ir į įmonę skambinę, prašę mano telefono numerio, ir savo užkišę už mano vilkiko stiklo. Aš nesileisdavau į tas pažintis. Visi žinodavo, kad negali peržengti ribų.
Dabar mane galėtų nežinia kur siųsti, aš su ta mašina išlaviruočiau.
Bet kai tik pradėjau dirbti, atsimenu, nepamačiau kelio ženklo ir nuvažiavau palei priešpriešinį eismą, teko atbulai važiuoti pusantros mylios. Visi man nykštį kėlė, plojo, sakė, kad esu šaunuolė, bet tada streso patyriau pakankamai.
Atsimenu, pirmomis dienomis atvažiavau į punktą, reikėjo sustoti prie vadinamosios rampos, kad būtų galima iškrauti prekes.
Ten stovėjo kokie septyni aštuoni vyrai ir stebėjo mane.
Paskambinau broliui paklausti, kaip įvairuoti mašiną, nes bijojau pasmerkimo, jei man nepavyktų. Brolis patarė susikaupti, į nieką nekreipti dėmesio ir daryti tai, ką reikia.
Pavyko tinkamai pastatyti vilkiką, išlipau aukštai iškelta galva.
Per šešerius vilkiko vairavimo metus buvo visko, bet, ačiū Dievui, gyvybei pavojus nebuvo kilęs.
– Nors pastaruoju metu nevairuojate vilkiko, šį darbą dirba du jūsų broliai ir jauniausia sesuo.
– Viskas prasidėjo nuo vidurinio brolio, po metų aš sėdau prie vairo, dar po kokių dvejų metų tuo užsikrėtė vyriausias brolis, o jau maždaug metus vilkiką vairuoja ir jauniausia sesuo. Pamatė, kad darbas lengvas, o pinigai geri, tai ir susigundė.
– Ką galėjote sau leisti dirbdama vilkiko vairuotoja?
– Viską. Neturėdavau kur tų pinigų išleisti. Buvau darboholikė, dirbau po penkias šešias dienas per savaitę. Susikroviau kapitalą, dabar galiu ramiai gyventi.
Kai vieną koją įkėliau į grožio sritį, supratau, kad turiu palikti vairuotojos darbą, nes nesusidorosiu su dideliu krūviu. Klientų suradimas reikalavo daug laiko, kantrybės, nervų.
Teko susitaikyti, kad už vairavimą gautas įplaukas po kelis tūkstančius svarų per mėnesį teks pamiršti ir gyventi iš to, ką turi. Psichologiškai buvo baugu dėl to, kas bus, jeigu nepasiteisins darbas grožio srityje, bet viskas iki šiol klostosi gerai.
– Kaip jūsų tuometis gyvenimo draugas žiūrėjo į vilkiko vairuotojos darbą?
– Jam nelabai patiko, kad tuo užsiimu. Gal jautė pavydą, kad sukuosi tarp vyrų, gal manė, kad moteriai tai netinkamas darbas.
Mūsų santykiai nebuvo geri – nors gyvenome šeimoje, kiekvienas turėjome kaip ir atskirą gyvenimą. Buvo bendras vaikas, rūpinomės juo, ir tiek.
Išsiskyrėme, nes nebesinorėjo toliau kęsti nuolatinio streso namuose, vargino nesutarimai.
– O kaip susipažinote su dabartiniu vyru?
– Su Justu susipažinome per lietuvišką pažinčių svetainę. Buvau užpildžiusi anketą, draugė man ją aktyvino, bet kurį laiką jos nenaudojau, nors sulaukiau šimtų žinučių. Nežinau, kodėl vieną dieną sugalvojau vienam siuntėjui parašyti.
Su Justu susitikome po savaitės susirašinėjimo ir nuo tos dienos nesiskyrėme. Po gero mėnesio ar dviejų jis man pasipiršo, o po keturių mėnesių susituokėme.
Justas gyveno kitame Anglijos mieste, bet kai priėmėme sprendimą gyventi kartu, atsikraustė pas mane. Jis užsiima automobilių prekyba.
– Ar jūsų sūnus lengvai rado bendrą kalbą su Justu?
– Pradžioje akylai stebėjau, kaip Justas bendrauja su Matu. Draugių šeimose esu mačiusi, kai naujas gyvenimo draugas nemyli moters vaiko. Mano sūnus šiltai priėmė Justą. Atrodė, kad tas žmogus šalia mūsų jau buvo ilgą laiką. Justas moka su vaikais rasti kalbą. Tikrai nebūčiau susiejusi savo likimo su vyru, jeigu mano vaikui būtų buvę blogai. Dabar, aišku, būna visko – ir susipyksta, ir susitaiko.
Vyras dalyvauja vaiko auklėjime. Bet sprendimą, kas jam būtų geriausia, dažniausiai priimame kartu.
Justas su Matu leidžia laiką, žaidžia. Sūnus visiems sako, kad tai jo antras tėtis, labai jį myli, pasiilgsta, jei šis būna išvažiavęs. Matas mato, kad mes su vyru jį mylime, kad jis mums reikalingas.
Sekmadienis yra skirtas Matui, tą dieną važiuojame su juo kur nors papramogauti. Nenoriu, kad atsiradus mažyliui jis pradėtų jausti, jog stokoja mano dėmesio. Šeštadienį dažniausiai su vyru ar visa šeima einame kur nors pavakarieniauti. Dabar dažniau teks vakarieniauti namuose.
– Kaip Matas priėmė žinią, kad turės brolį?
– Buvo laimingas, kai sužinojo, kad gims brolis, o ne sesė. Matas moka rodyti dėmesį, švelnumą. Nėštumo metu, kai atvažiuodavau jo pasiimti iš mokyklos, sakydavo: „Na, mažyte, tai ką šiandien veikei?“
Neseniai valiau vonią, jis priėjo ir pasakė: „Mažute, nevalyk tos vonios, aš išvalysiu, juk tau sunku, turi pilvą.“ Matas girdi, kaip malonybiniais žodžiais mane vadina vyras, ir tai kartoja. Žinoma, kartais būna padykęs, neklauso, bet viską atperka jo nuoširdumas.
– Ar Anglijoje turite nuosavą būstą, ar nuomojatės?
– Tai yra valstybės butas. Butą gavau prieš dešimt metų, kai laukiausi Mato. Tą butą man išskyrė visam gyvenimui, tik negaliu jo parduoti ar nuomoti. Butas buvo tuščias, naujai pastatytame name, teko jį įsirengti.
Dabar turiu už jį šiek tiek mokėti valstybei, bet tai mažiau, nei nuomočiausi iš privataus asmens.
Kol kas galvojame, kad gyvensime čia, bet minčių turime visokių. Gal net grįšime į Lietuvą.
– Turite dideles ir ryškias tatuiruotes ant kojos, rankos. Ką jos reiškia?
– Tą, kurią turiu ant kojos, prieš kelerius metus kažkur pamačiau, labai patiko ir tatuiruočių meistras man padarė. Kai vyras ant rankos darėsi tatuiruotę, aš irgi užsimaniau. Vaizdą sugalvojo meistras. Kokios nors išskirtinės reikšmės tos tatuiruotės neturi.
– Gražinate kitas moteris, o kokios procedūros jums svarbiausios?
– Kartą per mėnesį darausi veido valymą, šviesiomis sruogelėmis nusidažau plaukus, susitvarkau nagus. Prieš gerus dvejus metus esu pasidariusi ilgalaikį lūpų ir antakių makiažą, jau reikėtų atnaujinti. Injekcijomis esu šiek tiek pasiputlinusi lūpas. Anksčiau visko norėjosi daugiau ir ryškiau, dabar labiau patinka natūralumas.
– Kokių silpnybių turite kalbant apie daiktus?
– Turiu beprotiškai daug kvepalų, gal keturiasdešimt buteliukų. Esu pamišusi dėl rūbų ir batų. Turiu visko daug. Kai artėja mano sesers gimtadienis, vyras juokaudamas jai sako: „Ateik pas Gintarę ir išsirink iš spintos ką tik nori.“
Kartais papriekaištauja, kad jo daiktams beveik nebelikę vietos. Rankines, batus, striukes stengiuosi pirkti geresnėse parduotuvėse, paprastus drabužius įsigyju ekonominės klasės parduotuvėse. Stengiuosi per daug neišlaidauti, nes dažniausiai rūbą apsivelku kelis kartus ir nebenešioju.
– Su vyru mėgstate menines fotosesijas, taip pat daug sportuojate.
– Fotosesijas mėgstu aš, vyras dalyvauja be didelio ūpo, tik norėdamas mane nudžiuginti.
Justas sportuoja profesionaliai, ruošiasi kultūrizmo varžyboms. Jis laikosi griežtos mitybos, sveria maistą, valgo jautieną, lašišą, vištieną.
Maisto kiekis ir pobūdis skiriasi, priklauso nuo to, ar turi auginti svorį, ar ryškinti raumenis. Jis valgo kas dvi valandas. Virtuvėje nuolatinė netvarka, nes vos tik pavalgo, susitvarko ir vėl eina į virtuvę. Justas pats gamina, nereikalauja, kad aš nuolat sukiočiausi prie viryklės.
Ir man patinka sportas, tik aš tai darau mėgėjiškai.
