Vilkaviškyje, V.Pietario gatvėje, savo namo pirmame aukšte, Aldona ir jos sutuoktinis Vitas daug metų turėjo nedidelę maisto parduotuvę.
Siuvinėti moteris pradėjo atsitiktinai, jau išėjusi į pensiją. Kartą pamatė paveikslą ir panoro pati tokį turėti. Nors puikiai mezga ir neria, apie siuvinėjimą kryželiu neturėjo jokio supratimo.
Aldona nusipirko žurnalų, ieškojo įvairios informacijos, kol galop įsigijo drobės, siūlų ir sėdo prie kaimyno sumeistrauto stalelio, kurį pati dar šiek tiek patobulino – paaukštino, kad nevargtų nugara. Siuvinėjimo schemos, kurių galima įsigyti parduotuvėse, Aldonos nedomina iki šiol. Moteriai norisi didelio formato ir neįprastų paveikslų.
Nedidelės parduotuvės kampelis tapo Aldonos dirbtuve, o po kurio laiko ant dviejų sienų radosi savotiška siuvinėtų paveikslų galerija.
Į parduotuvę užsukdavo ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir pro šalį į sodus vykstantys žmonės. Garsas apie parduotuvę, kurioje galima ne tik nusipirkti maisto ar gėrimų, bet ir pasigrožėti kruopščiai siuvinėtais paveikslas, pasklido greitai. Prie Aldonos ir Vito namų vis dažniau stabtelėdavo ekskursijų autobusai, atvykdavo smalsuoliai iš atokesnių miestų.
Aldona iki šiol juokiasi prisiminusi vieno vyriškio apsilankymą. Jis, užsidėjęs akinius, ilgai apžiūrinėjo paveikslus ir iš arti, ir iš toli, niekaip negalėdamas patikėti, kad jie ne nupiešti, o išsiuvinėti.
Lankytojas išėjo, tačiau maždaug po valandos vėl sugrįžo. Šį kartą jis tyrinėjo paveikslus nusiėmęs akinius.
Prieš kelerius metus lankytojų dėmesį ypač ėmė traukti didžiulis pasaulio politinis žemėlapis (1,6 x 1,01 m). Jį Aldona išsiuvinėjo per metus ir septynis mėnesius.
Žemėlapyje yra 94-ių atspalvių 250 584 kryželiai. Šiam darbui prireikė 4320 metrų siūlų.
Iš pradžių Aldona ketino kiekvienoje valstybėje išsiuvinėti tik sostinių pavadinimus. „Tačiau man žemėlapis pasirodė per tuščias, todėl išsiuvinėjau ir miestų pavadinimus“, – paaiškino A.Virbickienė.
Lankytojus toks įspūdingas ir begalinės kantrybės pareikalavęs kūrinys priverčia išsižioti iš nuostabos.
„Aš ir pati stebiuosi, iš kur tiek kantrybės turiu, – smagiai nusijuokė Aldona. – Nuo mažens buvau pratinama daug dirbti, nuo mamos ir į kuprą gaudavau. Reikėjo ir karves melžti, ir į daržus eiti. Matyt, pripratau dirbti, kitaip negaliu.“
Geležinės kantrybės siuvinėtojai reikia ne vien dėl to, kad jos kūriniai didoko formato. Aldona nesinaudoja jokiomis schemomis, kuriose sužymėta, kur ir kokios spalvos kryželis turėtų būti.
„Pamatau man patinkantį vaizdą ir nusprendžiu jį išsiuvinėti. Anūkė man labai padeda – į mobilųjį mano telefoną persiunčia paveikslą, o aš nubėgusi į miestą jį atsispausdinu“, – pasakojo vilkaviškietė.
Prieš kelerius metus Aldoną sužavėjo „Lietuvos ryto“ televizijos užsklanda.
„Niekada nesu buvusi Liškiavoje. Nemunas – mano tėviškės prisiminimas, esu kilusi iš Prienų rajono. Kai per televizorių pamačiau netoli Druskininkų esančios bažnyčios vaizdą iš paukščio skrydžio, mane taip sužavėjo panorama, kad skubiai ją nufotografavau ekrane“, – prisiminė Aldona.
Vaizdas buvo pernelyg blankus, tačiau optimizmo niekada neprarandanti moteris rado išeitį, kai į Vilkaviškį atvyko anūkė. Mergina tą vaizdą surado internete ir atspausdino ant popieriaus.
„Nebuvo lengva rasti tinkamų atspalvių bažnyčiai ir miškui. Dirbti buvo sudėtinga, nes vaizdas išdėstytas įstrižai. Ant drobės siuvinėjamą vaizdą didinu kelis kartus“, – sakė Aldona, ant kurios siuvinėjimo stalelio visada yra liniuotė, metras, didinamasis stiklas ir skaičiuotuvas.
Liškiavos vienuolyno panoramą vilkaviškietė išsiuvinėjo per pusantrų metų, ir paveikslas vėl pateko į Lietuvos rekordų knygą.
Didžiausias kryželiu siuvinėtas paveikslas yra 1,55 x 1,03 m dydžio, jame yra 250 044 kryželiai. Siuvinėtoja sunaudojo beveik 4 kilometrus 98-ių atspalvių siūlų, nufotografuotą vaizdą didindama 5,5 karto. Anuomet Aldona skaičiavo, kiek jai kainavo išsiuvinėti Liškiavos bažnyčios panoramą. Siūlams moteris išleido 70 eurų, drobei – 25 eurus, fanerai, ant kurios pati kruopščiai ištempė paveikslą, – 31 eurą, už įrėminimą ir stiklinimą sumokėjo beveik 160 eurų.
„Savikaina be darbo – 300 eurų. Liškiavos bažnyčios vaizdo neparduočiau nei už 10 tūkstančių, nei už 20 tūkstančių eurų, nors mano pensija maža. Galiu mažiau valgyti. Badu nemirštu, kavinėse ir restoranuose nesėdžiu“, – šypsojosi moteris, pomėgiui negailinti kuklios pensijos.
Beje, norinčiųjų įsigyti auksarankės siuvinėtų paveikslų netrūksta. Prieš kelerius metus apsilankiusį vieną užsienietį sužavėjo baltame fone juodais siūlais išsiuvinėtas apsinuoginusios poros paveikslas. Atvykėlis didžiai nustebo, kai pasiūlęs 2600 eurų išgirdo neigiamą Aldonos atsakymą.
Kad už jokius pinigus nepardavinėja savo darbų, vilkaviškietei neseniai teko aiškinti kitam brandaus amžiaus lankytojui, kuris už paveikslą „Velnias ir Dievas“ pasiūlė 5 tūkstančius eurų.
Vyras atkakliai įkalbinėjo siuvinėtoją, tačiau ji patikino, kad savo darbo neatiduotų ir už dvigubai didesnę sumą. „Vis tiek išsikaulysiu“, – išeidamas pusiau juokais pareiškė lankytojas.
Aldona prisipažino, kad jai visi paveikslai yra brangūs ne pinigais: „Jei kurį nors parduočiau, ranka nebekiltų siuvinėti antrą tokį pat, nors kartais žmonės pasiteirauja, kokią siuvinėjimo mašiną turiu, nepatiki, kad tai – rankų darbas.“
Paveikslų kasmet vis daugėjo. Aldona nenorėjo jų laikyti kur nors užkištų.
„Būtų gaila. Būnu labai laiminga, kai žmonės ateina. Kartais jie reaguoja lyg iš dangaus būtų nukritę, parašo gražių atsiliepimų“, – pasakojo Aldona.
Kai paveikslai ant parduotuvės sienų nebetilpo, Aldona su namiškiais šiemet ryžosi drąsiam žingsniui. Moteris teigė, kad pastaruoju metu parduotuvė kėlė daugiau rūpesčių, nei duodavo naudos, todėl nusprendė atsisakyti verslo ir patalpą paskirti vien tik paveikslams.
Paklausta, ar nebuvo gaila uždaryti daug metų veikusios parduotuvės, Aldona neslėpė, kad tik iš pradžių buvo toks jausmas, kuris kiek nuslopo, kai į siuvinėtų paveikslų muziejų pradėjo eiti ne tik vietos lankytojai, bet ir atvyko šeimos iš Šilalės, Jonavos, Alytaus, Marijampolės, Kauno, Šakių, buvo svečių net iš Kazachstano.
Aldona neseniai baigė siuvinėti Trakų pilį.
„Turiu dar vieną baigtą darbą, tik negaliu įrėminti, nes užsidarė įmonė Marijampolėje, kurioje rėmindavau savo paveikslus. Ieškojau per įvairius pažįstamus, kas galėtų padėti. Vieni baldų gamintojai pažadėjo“, – pasakojo Aldona ir apgailestavo, kad pastaruoju metu jos pomėgiui reikalingos medžiagos pabrango.
Pavyzdžiui, už siuvinėjimo siūlų ryšelį dabar tenka mokėti 20-ia centų daugiau.
Tačiau energija trykštančios vilkaviškietės, regis, dar negąsdina nei maža pensija, nei kylančios kainos. Moteris jau turi naujų planų – ketina išsiuvinėti septynis pasaulio stebuklus ir jau pradėjo pirmąjį paveikslą.
Beveik visos muziejaus sienos užimtos. Kur tilps kiti darbai?
„Dar tris paveikslus įkišiu, o paskui – nežinau, – nusikvatojo Aldona. – Ieškoti kokių nors kitų patalpų nesinori, nes dabar, kai ateina lankytojai, nulipu iš antro aukšto ir galiu pasakoti, bendrauti. Kur nors kitur neprilakstyčiau.“
Vilkaviškietė, ko gero, negalėtų tiek daug kurti, jei ne sutuoktinis Vitas.
„Jis valgyti padaro. Nemanykite, kad jam tai – vargas. Vitas, tarnaudamas kariuomenėje, maistą gamindavo, jam tai patinka“, – su dėkingumu apie supratingą sutuoktinį kalbėjo Aldona.
Nors moteris siuvinėjimui skiria labai daug laiko, pati savęs neįkalina prie darbo stalelio.
„Aš ir krosnį kuriu, ir dviračiu važinėju, ir sportuoju. Netoli gyvenantį senuką paglobojame. Vitas valgyti padaro, aš nunešu. Prieš kurį laiką namuose atsirado internetas. Jame sprendžiu kryžiažodžius, kartais ką nors pakomentuoju, pabendrauju su draugais.
Visada mėgau skaityti, tačiau labai trūksta laiko. Čia tik prasidėjo diena, žiūrėk – jau vakaras. Šiaip tai aš nemėgstu žmonių, kurie tik guli, žiūri televizorių, nieko neveikia ir viskuo skundžiasi“, – kalbėjo Aldona, patvirtindama ne vieno aktyvaus senjoro išsakytą mintį, kad išėjus į pensiją ima trūkti laiko.
250 584
Iš tiek kryželių sudarytas per metus ir septynis mėnesius A.Virbickienės išsiuvinėtas didžiulis pasaulio politinis žemėlapis.
