Rytines maudynes Arnas vadina meditacija šaltame vandenyje. Vyras laikosi naujamečio pažado kasdien maudytis upėse, ežeruose, jūrose ar ledo vonioje ir jam puikiai sekasi. Verslininkas vos tris dienas per šiuos metus nemeditavo dėl užklupusio peršalimo.
Jam, kaip ir daugeliui, norėtųsi ilgiau pasivartyti šiltuose pataluose, juk išlipus iš lovos tingisi tuoj pat eiti į lauką, ką jau kalbėti apie tokias maudynes. Bet po meditacijos šaltame vandenyje daug greičiau įsibėgėja dienos įvykiai, sklandžiau susiklosto darbai.
„Tik nevadinkite manęs sveikuoliu, nes kartais suvalgau greitai paruošiamo maisto – kokį mėsainį, picą, neatsisakau bokalo alaus“, – tikino aktyviai gyvenantis įmonės „Ivanas muša gongą“ bendraturtis.
Praeityje A.Repečka Nidoje buvo įkūręs kavinę su naktiniu klubu, kuris veikė kone dešimtmetį. Po to importavo užkandžius į Lietuvą. Vėliau verslo keliai jį nuvedė į Tenerifę Ispanijoje – saloje Arnas sukosi nuosavoje kavinėje, bet po metų, likus keliems mėnesiams iki gyvenimą sukausčiusios koronaviruso pandemijos, ją pardavė ir grįžo į gimtąjį Vilnių.
Tuomet bičiulis pasiūlė įsigyti jau veikusios įmonės „Ivanas muša gongą“ akcijų, ir verslininkas neapsiriko, nes sveikos ir aktyvios gyvensenos link jis visuomet ėjo.
Nuo septynerių metų Arnas lankė tuometę Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją. Nors gydytojų sūnus ją sėkmingai baigė, profesionaliu krepšininku netapo. Jis keletą metų žaidė universitetų komandose, Vilniaus krepšinio mėgėjų lygoje ir visą dėmesį skyrė tarptautinio verslo studijoms Vilniaus universitete.
Vadybos magistro diplomą A.Repečka įgijo Londono Metropolitano universitete, tad verslo pradžiamokslį išėjo Didžiosios Britanijos sostinėje dirbdamas naktiniame klube padavėju.
Šįmet pirmas sezonas, kai Arnas niekur nežaidžia krepšinio. „Krepšinis man liko pirmoje vietoje visam gyvenimui, bet noriu atrasti kitas sporto šakas“, – prasitarė vyras.
Kad ir kokiu verslu užsiimtų, Arnas vis išmėgindavo naujų sporto šakų – bėgiojo, važinėjo dviračiu, pradėjo lankyti kiokušin karatė treniruotes, maudytis šaltame vandenyje. Viską, ką pradėjo, vyras tęsia iki šiol – dabar jau dalyvauja triatlono varžybose, lapkričio 13-ąją Atėnuose bėgo maratoną, jau liko nueiti nebedaug kelio, kai gaus juodąjį karatė diržą.
Nors Arnas pasvajodavo apie mėlynąjį diržą, dabar turi aukštesnį siekį: „Į kiokušin ėjau susitvarkyti savo ydų, silpnumų: tingėjimo, neigiamo mąstymo, studijų, profesinio gyvenimo nesėkmių.“
Jis neslėpė, kad kadaise naktinėjo, praleisdavo paskaitas, neturėjo dienos ritmo. Į parduotuvę, esančią už šimto metrų, vyras važiuodavo automobiliu. „Nesąmonė“, – atsiduso praeitį prisiminęs verslininkas.
Dabar Arnas turi naujų planų – nuo pernai lapkričio 1 dienos ėmėsi projekto „Tūkstantis vandenų“, tai yra tūkstantį dienų iš eilės maudysis upėse, ežeruose, ledo voniose. „Tai yra įsipareigojimas sau“, – tvirtino prieš komfortišką gyvenimą nusiteikęs vyras.
Tai tapo įpročiu, todėl vyras tarsi neturi kur trauktis. O prie viso to puikiai prisidėjo ir „Ivanas muša gongą“ – pirtis sostinės Šnipiškių rajone, netoli Kalvarijų turgaus.
Juodais ornamentais dekoruotas geltonas pastatas jau ne vienus metus traukia praeivių žvilgsnius. Juolab mįslingai atrodo ir užrašas „Ivanas muša gongą“. Mažai kas žino, ką jis reiškia.
Šeimininkas papasakojo pastato legendą, susipynusią su tikrais ir pramanytais faktais: „1940 metais šiame name žydas Joškė prekiavo druska, vėliau ir mėsa. Kai jis mirė, paliko nemažai turto. Tuomet apie dvidešimt procentų istorijos prikūrėme patys – verslininkas turėjo sūnėną Ivaną, kuris buvo didelis tinginys.
Nors jis paveldėjo dėdės turtus, tingėjo ką nors dirbti, mėgo šildytis ant krosnies kaip katinas. Todėl Ivanas nutarė atidaryti pirtį – pats šildytis ir šildyti kaimynus. Jis pirtyje pakabino gongą, ir kai jį mušdavo, visi aplinkiniai žinodavo, kad reikia eiti į pirtį.“
Tad ir dabar pirties lankytojai kaitintis eina tik pasigirdus gongo garsams. Gongą muša pirtininkas duodamas ženklą, kad pirtis jau iškaitinta ir laikas jos malonumams. Po pirties norintys apsilieja šalto vandens kubilėliu, kuris kieme įtaisytas medyje, arba lenda į nulio laipsnių vandens vonią.
Kai lauke per šilta arba neturi daug laiko, į ledo vonią murkteli ir verslininkas.
„Stovėti po šaltu dušu dvi minutes sunkiau negu lipti į ledo vonią“, – palygino pašnekovas, į dušą einąs, kai nėra kitos galimybės, tarkim, išvykus į šiltuosius kraštus.
Ledo vonia Arnui – pagrindinis išsigelbėjimas, kai gamtoje sušyla visi vandens telkiniai.
„Bandau mėgautis skandinavišku gyvenimo būdu, todėl dėl šalčio ir pirties išbandymų nežinau, kas yra blogi orai. Dėl to nepatiriu nuotaikos svyravimų.
Jeigu lyja, apniukęs dangus, tamsu, turiu sprendimą – einu į pirtį, įsikraunu energijos, o kai įlendu į šaltą vandenį, kūnas patiria sveiką sukrėtimą. Dėl to niūrios mintys prasisklaido“, – įsitikino A.Repečka.
Po darbo vyras eina į kiokušin karatė treniruotes, nors jaučiasi pavargęs ir norėtų kristi ant sofos priešais televizorių. „Bėgu nuo patogumų – sporto salėje gaunu didelį krūvį ir taip atkuriu savo jėgas. Visos problemos, kurios iki treniruotės atrodė neįveikiamos, pasportavus tokios nebeatrodo“, – pasakojo verslininkas.
Buvo etapas, kai Arnas į treniruotes eidavo penkis kartus per savaitę.
„Buvo arkliški krūviai. Taip kovojau su dvasiniu skausmu ir bandžiau save drausminti“, – prisiminė dabar tris kartus per savaitę besitreniruojantis vyras.
Du rytus per savaitę vyras plaukia po kilometrą baseine, nes ruošiasi triatlonui. Vieną kartą per savaitę Arnas bėga 20–30 kilometrų, kad palaikytų fizinę formą, kurios reikia maratonams.
Tad sportui iš septynių savaitės dienų vyras skiria penkias. Karatė jis užsiima apie dvylika metų, bėgimu – dešimtmetį. Šią vasarą vilnietis Varėnoje ir Druskininkuose įveikė du triatlonus. Šie faktai verslininkui neleidžia sudėti rankų – jie įkvepia judėti toliau ir daugiau.
Jam artimas šiaurietiškas mąstymas – meditacija šaltame vandenyje, žygiai, bėgimas per miškus rudenį ir žiemą, ėjimas į pirtį kas antrą dieną, grūdinimasis. Šį gyvenimo būdą A.Repečka perėmė apsilankęs Švedijoje, Suomijoje, Danijoje ir pritaikė namuose.
„Kalbu apie mąstymą, ne apie blogus orus ir aprangą. Ir blogu oru gali judėti, stengtis netingėti“, – pabrėžė pašnekovas.
Prieš pusmetį Arnas įsigijo aktyvų keturkojį bičiulį šveicarų Berno zenenhundų veislės Amigo (išvertus iš ispanų k. „amigo“ – draugas). Tris kartus per dieną augintinį šeimininkas išveda į lauką, su juo netgi pabėgioja.
Dešimties mėnesių Amigo kartais su Arnu praleidžia visą dieną, todėl šuo lyg šeimininkas vaikštinėja pirties patalpose, pats atsidarydamas duris ir išeidamas į kiemą. Verslininkas džiaugėsi gyvūnu: „Mes vienas kitam padedame – jis mane priverčia dažniau išeiti į lauką, o aš jį priverčiu judėti, ilgiau pasivaikščioti.“
