Dainų kūrėjos ir solo atlikėjos veiklos Inga ėmėsi neseniai, prieš porą metų. Lietuvoje jos amžiaus sulaukusiam žmogui siekti dainininko karjeros (kaip ir imtis kitokios naujos veiklos) būtų neįprasta, o Naujojoje Zelandijoje tai normalu.
Inga neslepia, kad muzika jai teikia dvasinį pasitenkinimą, bet ne materialinę naudą: „Yra žmonių, kurie visus savo pinigus išleidžia drabužiams ar grožio procedūroms, yra tokių, kurie visus pinigus prageria, na, o aš viską pradainuoju – už garso įrašus studijoje sumoku pati. Bet jaučiu, kad esu savame kelyje.“
Tiesa, muzika ir menai pašnekovei nėra naujiena. Tai buvo jos darbas dar prieš kelis dešimtmečius, kol dar gyveno Lietuvoje, o jos pavardė buvo Karbauskaitė, vėliau – Varnienė. Vilniuje ji buvo baigusi kostiumo dizaino specialybę Dailės akademijoje ir dirbo scenografe teatre, taip pat giedojo sutartines grupeje „Trys keturiose“. Dar iki tol buvo baigusi Balio Dvariono muzikos mokyklą, dainavo „Čiurlioniukų“ folkloro ansamblyje, bažnyčios chore, Naujosios muzikos ansamblyje ir kitur.
„Kai prasidėjo atgimimas, mes savo sutartinėmis tarsi statėme paminklą Lietuvos kultūrai, ir žmonės mūsų klausydavosi Lietuvoje ir užsienyje ypatingai susikaupę. O iš vaikystės pamenu, kaip dainavome Dainų šventėje – buvo nerealus jausmas, daugybė žmonių su dainomis, o aš buvau mažytė tos didžiulės visumos dalis, ir buvo visai nesvarbu, kad lijo“, – pasakojo Inga.
Be to, jos žodžiais tariant, Lietuvoje ji tuo metu buvo ištekėjusi už teatro. Pradėjo dirbti dabartinio Lietuvos vaikų ir jaunimo centro teatro studijoje, mokė ritmo, kūrė scenografiją.
Teatrui vadovavo režisierius Titas Varnas, su kuriuo pradžioje juos siejo kūrybinė veikla (pavyzdžiui, ruošdamiesi „Mėlynosios paukštės“ spektakliui jos nuomojamo butuko vonioje dažė audinį mėlynai, o po to teko labai ilgai šveisti vonią); vėliau juos susiejo ir santuoka. Teatras buvo abiejų gyvenimas ir duona.
Gimė dukrelė Barbora, kuriai dabar jau 30 m. Tuomet Inga jau dirbo Povilo Mataičio įkurtame Lietuvių folkloro teatre, kur buvo ne tik režisierė ir scenografė, bet ir tvarkė administracinius reikalus.
„Buvo tada toks metas – blokada, kai žmonės galvojo, kad gali neužtekti pinigų muilui ir druskai, o aš dar privalėjau surasti rėmėjų mūsų spektakliams... Ir kažkaip sukomės! Ir kūrėme, ir daug sukūrėme“, – atsiminė pašnekovė.
Panoro pas trolius ir meškas
Vėliau, 2001 m., kai su vyru Titu jau buvo išsiskyrusi ir nuo darbų jautėsi „pridususi“, Inga pradėjo mąstyti apie tai, kad norėtų paragauti gyvenimo svetur. Tik tuo metu svajojo ne apie tolimą Naująją Zelandiją, o apie Švediją, kur galima buvo tiesiog nuplaukti keltu.
„Su vaikais teatro studijoje vaidindavome etiudus iš Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“ – ir vis galvodavau, kokia tai talentinga rašytoja ir kaip norėčiau skaityti jos knygas jos pačios kalba, pamatyti, kokia yra aplinka, kurioje ji sukūrė tokius dalykus. Dar labiau ten užsinorėjau, kai perskaičiau Herbjørg Wassmo „Dinos knygą“. Be to, mane domino ir skandinavų folkloras, tekstilė ir visi troliai, nykštukai bei meškos“, – atsiminė pašnekovė.
Galiausiai ji su aštuonerių metų dukrele patraukė į savo svajonių šalį, šiek tiek pasimokiusi švedų kalbos pas vieną Vilniaus universiteto studentę – pavyko perprasti gramatiką.
Išvažiuodama nė nenutuokė, kuo Švedijoje užsiims, bet neprapuolė.
Daug mokslų ir naujas vyras
„Tuo metu Švedijoje buvo sudarytos puikios sąlygos emigrantams, tikras rojus tokiems kaip aš! Buvo galima nuvykus mokytis švedų kalbos ir dar už tai gauti stipendiją, kurios užtekdavo būtiniausiems dalykams. Mokytis gramatikos, kaip ir įvairių kitų dalykų, man visuomet labai patiko, na, o ten už tai man dar mokėjo pinigus!“ – pasidžiaugė Inga.
Ji greitai pramoko švedų kalbos (kai kurie jos bendramoksliai imigrantai tyčia mokymąsi vilkino, nes norėjo ilgiau gauti stipendiją), o tada mokėsi toliau Karlskronos universitete: perėjo prie švedų kalbos ir literatūros, anglų kalbos ir literatūros, po to – prie psichologijos studijų.
Dar vėliau regiono liaudies universitete mokėsi tradicinio audimo – juk buvo baigusi kostiumo dizainą ir išmanė batikos, siuvinėjimo bei įvairias kitas technikas, o audimo tarp jų nebuvo. Audimas menininkę labai įtraukė, net vadina jį laumių amatu.
Galiausiai mokytis niekaip nepaliaujanti Inga kibo į alternatyviąją mediciną, iš kurios šiuo metu ir gyvena.
Visgi gyvendama Švedijoje ji ne tik mokėsi, bet ir dirbo gėlių parduotuvėje. Be to, atvykusi į svečią šalį greitai sutiko savo būsimą antrąjį vyrą, kivį (taip patys save vadina Naujosios Zelandijos gyventojai) Polį. Iš šio vyro ir gavo gražią Flowers (angl. – „gėlės“) pavardę.
„Fru Flowers dirbo floriste gėlių parduotuvėje – tyčia taip nesugalvosi“, – nusišypsojo pašnekovė.
Su dukra kalbasi trimis kalbomis
Polis savo gimtąją Naująją Zelandiją buvo palikęs jau senokai, norėjo pamatyti, koks gyvenimas Europoje, ir užsibuvo Skandinavijoje.
Švedijoje lietuvaitės ir kivio šeima gyveno maždaug dešimtmetį, susilaukė dukrelės Tėjos (jai dabar 15 m.; tarp abiejų Ingos dukrų – 15 m. amžiaus skirtumas).
Moteris su jaunesniąja dukra bendrauja trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir švedų. Lietuviškai kalbasi apie asmeninius ir buitinius reikalus, prie anglų kalbos pereina, kai šnekasi apie mokyklą (būtų keista įvairių disciplinų pavadinimus versti į lietuvių kalbą), o švedų kalbą atsimena tuomet, kai kalbasi su savo gyvūnais, mokosi ko nors naujo ar patiria kažką neįprasto – tarkim, kai išėjusios į savo namų kiemą pamato trigubą vaivorykštę.
Kai po dešimtmečio Švedijoje Ingos vyras pasiūlė grįžti į jo gimtinę, jai su dukromis toks sumanymas pasirodė priimtinas ir net viliojantis. Taip ir atsidūre kitame pasaulio krašte.
„Aš – lietuvė visomis savo šaknimis ir kūrybos vaisiais, kita vertus, dabar į gyvenimą Lietuvoje žvelgiu iš kitos gaublio pusės, ir labai aiškiai jaučiu – matosi kita, dažnai paslėptoji, pusė. Man regis, lietuviai, kaip ir visi kiti žmonės, pastaraisiais metais yra labai pasikeitę, susvetimėję, tarytum širdimis jau nebesirūpintų vienas kitu. Ant pažįstamų veidų tai labiausiai matosi. Ypač – kai žvelgi iš toli, savus atpažinti tame skausme – sunkiausia“, – dėstė pašnekovė.
Peizažai iš „Žiedų valdovo“
Prieš dešimtmetį atvykusi į Naująją Zelandiją Inga, jos žodžiais tariant, pasijuto taip, tarsi būtų grįžusi į savo namus, kurie jos dar neprisimena. Šiuo metu ji gyvena kaime šalia didelio miesto Fangarėjaus šiaurinės salos smaigalyje.
Nuo pat pradžių lietuvę pakerėjo salos gamtos vaizdai. „Kol važiuojame į miestą, pro akis pralekia įstabūs kalnų ir jų slėnių peizažai – tie patys, kuriuos daugelis matė filme „Žiedų valdovas“. Grįžtant namo, tik išsukus iš greitkelio pakeliui sutinki kokius tris kiškius, fazaną ir dvi poras kaliforninių putpelių ar antį su vaikučiais… Arba štai už lango nutupia keli mėlyni lietuviškos vištos dydžio balandžiai“, – pasakojo Inga.
Atvykėlei labai patiko ir salos klimatas – tikros žiemos Naujojoje Zealandijoje nėra, sakoma, kad yra „gera vasara“ ir „bloga vasara“ – šios metu praverčia botai.
Vietiniai augalai, kaip pradžioje atrodė atvykėlei, subtropikuose daro nežinia ką – tuo pačiu metu vieni krauna pumpurus, kiti žydi ar veda vaisius, o dar kiti meta lapus... „Lietuvoje aišku, kada žydi obelys, kada – vyšnios, o čia man prireikė septynerių metų, kol supratau, kas po ko seka“, – pastebėjo atvykėlė.
Netrukus po to, kai įsikūrė Naujojoje Zelandijoje, Inga atidarė čia savo alternatyvios medicinos kabinetą – juk Švedijoje, be kitų mokslų, buvo baigusi Sporto medicinos ir alternatyviosios medicinos instituto bionergetikos kursą, o ir pati studijavo alternatyviuosius gydymo būdus.
Ką konkrečiau ji daro ir kaip gydo? „Labai paprastai aiškinant, svarbiausia – atpažinti sutrikimo priežastį ir tada dėmesį sutelkti į visą kūno ekosistemą, ne tik į tą vietą, kurią žmogui skauda. Nevalia atskirti kojos nuo galvos ar pan. Aš stiprinu visą žmogaus organizmą kaip mechanizmą, aktyvuoju kūną optimaliai veiklai. Pacientui pageidaujant, tam tikrais metodais siunčiu signalus į organizmo taškus, taip pat parenku individualius pratimus, pasiūlau tinkamas dietas ir reikiamus papildus aktyviam gijimo procesui skatinti, juk viskas tarpusavyje yra šventai susiję“, – sakė lietuvė.
Dainavo maorių bažnyčioje
Lietuvoje tiek daug laiko skyrusi muzikai moteris Švedijoje šį meną buvo atidėjusi į šalį, o vėl prie muzikos grįžo prieš keletą metų jau Naujojoje Zelandijoje. Pradžioje tiesiog tvarkantis virtuvėje jai kildavo noras dainuoti – išdainuodavo tai, kas ateidavo į galvą, ir būdavo sunku sustoti.
„Per pandemiją pas mus kuriam laikui apsistojo vyresnioji dukra su draugu ir buvo pilna troba. Mūsų gatvėje stovejo nedidukė maorių bažnytėlė, beje, primenanti man vieną medinę bažnyčią Dzūkijos kaime. Pastebėjau, kad ji nerakinama ir dažniausiai būna tuščia – taigi traukdavau ten padainuoti. Ten buvo viskas – tyla, puiki akustika ir pakylėtas buvimas… Taip ir kelios dainos ten išsigrynino“, – pasakojo pašnekovė.
Galiausiai vyras vieną dieną jai pasakė, kad jau užteks dainuoti sau pačiai – metas kažką su tuo derlium daryti ir dainas įrašyti. „Užginčijau, kad ką aš čia bepadarysiu, juk su savo dainomis esu vienui viena, o aš pratusi dainuoti kolektyve. Tuomet vyras pasakė, kad pripažinčiau sau, jog esu šioje šalyje viena ir kitaip jau nebus. Ir tie jo žodžiai manyje kažką pakeitė, to virsmo metu aiškiai suvokiau, kad esu viena, bet juk galiu būti solo atlikėja“, – atsiminė moteris.
Na, o jos vyras rado mieste esančios įrašų studijos kontaktus ir užrašė ją būsimiesiems įrašams (ji labai bijojo, nors žinojo, kad priimami visi norintieji, svarbu, kad susimokėtų už paslaugas).
Su studijos garso inžinieriumi Inga greitai rado bendrą kalbą. Vėliau jis pristatė jai iš Australijos grįžusį patyrusį prodiuserį, kuris iki šiol rūpinasi jos karjeros reikalais.
Tradicionalistė ir modernistė viename
„Pirmuosius savo įrašus nusiunčiau bičiuliams iš Lietuvos, pabrėždama jiems, kad tai tik eskizai, tiesiog noriu, kad jie pasiklausytų, su niekuo nesidalindami, ir parašytų savo nuomonę. Jaučiausi panašiai, kaip vaikystėje, kai darydavome „sekretus“ – užkasdavome stiklą su popierėliais ir draugių prašydavome, kad niekam kitam nerodytų. Taip iš bičiulių sulaukiau ir pasiūlymų bei pamokymų, ir daug šiltų atsiliepimų, palaikymo, pavyzdžiui, vienas rašė, kad gaila, jog negalima su niekuo dalintis, nes labai norėtųsi“, – atsiminė Inga.
Sulaukusi padrąsinimo ir įgijusi daugiau pasitikėjimo savimi ji pradėjo mąstyti apie tai, kad jeigu jos muzika „veža“ ją ir jos draugus, verta ją pristatyti platesnei auditorijai.
„Kai kuriu savo dainas, jaučiuosi taip, tarytum kepčiau duoną iš giliausios mūsų kultūros raugo, kurį ir vežiojuosi su savimi po visą pasaulį“, – poetiškai kalbėjo INora Flowers pasivadinusi atlikėja.
Neįtikėtinai greitai ji sukūrė savo pirmąjį albumą, dabar jau baigtas ir antrasis, „užraugtas“ ir trečias. Pirmajame albume atlikėja išliejo savo gėlą ir liūdesį (skausmo buvo prisikaupę netekus artimiausios draugės Gabrielės, kuri savo noru pasitraukė iš gyvenimo). Antrajame albume jau bus ir linksmų, šokiams tinkamų nuotaikingų dainų.
Pirmasis albumas įdainuotas trimis kalbomis, o antrasis – vien lietuviškai. Atlikėjos dainų stilių sunku apibrėžti, nes jis eksperimentuojant vis kinta. „Sakyčiau, kad esu ir tradicionalistė, ir tuo pačiu modernistė. Nesu tipiška – Lietuvoje tokius, kaip aš, vadina baltomis varnomis, na, o čia – juodomis avimis. Kuriu tai, ką man liepia širdis“, – pasakojo INora Flowers.
Pirmasis oficialus jos pasirodymas Naujojoje Zelandijoje įvyko Oklande Lietuvos ambasados organizuotame renginyje, kuriame dalyvavo ir lietuvių bendruomenės atstovai, ir vietos gyventojai. „Po pasirodymo sulaukiau keletos moterų atsiliepimų, kurios sakė, kad mano dainos jų viduje palietė ir išjudino tai, ko niekas dar nebuvo palietęs“, – sakė atlikėja.
Su šypsena pridūrė, kad neseniai išmoko „YouTube“ platformoje patikrinti, kokie žmonės klausosi jos įrašų. Paaiškėjo, kad didžioji jos auditorijos dalis yra 25–34 m. amžiaus žmonės, o geografiškai jos daugiausiai klausosi Ukrainoje, Kazachstane, Gruzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Naujoje Zelandijoje.
Ingai smagu, kad jos dainų klausosi toli, nors ir nesuprasdami žodžių. Tačiau jai labai norisi, kad jos antrasis albumas būtų išleistas Lietuvoje ir daugiau lietuvių atrastų jos dainas – gal šios palies ir jų širdis.
