„Kiekvienais metais Kalėdų dieną mintimis ir malda pirmiausia sugrįžtu pas savo mamą. Kaskart dėkoju jai, kad pagimdė mane tokią nuostabią dieną – gruodžio 25- osios rytą. Ji išaugino dešimt vaikų. Aš – vyriausias. Penki jau mirę. Galbūt aš pirmas turėjau išeiti, bet išėjo jaunesni.
Kūčios ir Kalėdos mūsų šeimoje buvo šventa. Kol buvo gyva mama, mus visada suburdavo per Kalėdas.
Kaip šiandien prisimenu tėvų namus Kretingoje, Kęstučio gatvėje, ir tą ilgą stalą, užklotą balta staltiese“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Vinkus prisimindamas savo šeimą ir motiną, kurios neteko 1984-aisiais, kai jai buvo tik 68 metai.
– Stebint jūsų veiklą kyla klausimas, iš kur jūs, būdamas garbaus amžiaus, semiatės energijos jau antrą kadenciją dirbti Seime, kiekvieną savaitę važiuoti į rinkimų apygardą ir atlikti dar daugybę įvairių darbų, apie kuriuos nekalbate?
– Prašyčiau manęs neįžeidinėti! (Juokiasi.) Kas yra 80 metų?
Pirmieji 40 – gyvenimo duomenų rinkimas. Kiti 40 – tų duomenų analizavimas. O po aštuoniasdešimties – duomenų apibendrinimas.
Kalbėdamas apie apibendrinimus norėčiau pasakyti, kas yra gyvenimo taika.
Kai mane kas nors kritikuoja, esą aš flirtuoju ir su viena, ir su kita partija, drįstu atsakyti, kad jaučiuosi gimęs taikiam bendravimui ir kompromisų paieškoms.
Taip, kartais susipykstu, bet po kelių dienų kaip katinas, sukdamas uodegą, bandau prieiti prie žmogaus, su kuriuo pykausi, ir ieškoti progos atsiprašyti. Man ne gėda atsiprašyti. Atsiprašymas mane išlaisvina. Vėl galiu visa krūtine kvėpuoti ir veikti.
– Bet sakoma, kad politika – juodas reikalas. Kaip jums, vadovaujantis nuostata, kad į kiekvieną žmogų reikia kreiptis atvira širdimi, pavyksta veikti politikoje išliekant optimistu?
– Popiežiaus Pranciškaus knygą „Kelyje“ perskaičiau kelis kartus. Norėčiau pacituoti keletą įsimintų minčių: „Palaiminti taikos kūrėjai, o ne taikos skelbėjai.
Kiekvienas gali ją skelbti. Taip pat veidmainiškai ir netgi melagingai. O Nazarietis kalba apie tuos, kurie ją kuria ir sugeba tarpusavyje susitaikyti.“
Neseniai 70-metį šventė žmogus, kurį laikau savo mokytoju, – kunigas ir pranciškonas vienuolis tėvas Benediktas.
Jis man ne kartą yra sakęs: „Pasaulis yra pavojinga vieta gyventi ne dėl blogų žmonių, bet dėl nieko nedarančių.“
Nežinau, ar man pavyksta, bet bandau gyventi siekdamas padėti kitiems. Stengiuosi padėti net oponentams.
Kartais ir Seime kolegos parlamentarai ginčydamiesi nueina per toli. Manyčiau, tą destrukciją išprovokuoja žmonių išpuikimas, pasipūtimas, pavydas, o kai kada – ir mąstymo ribotumas.
– Jūsų gyvenimas iki šiol vienaip ar kitaip sietinas su medicina, kuriai skyrėte ne vieną dešimtmetį. Kas jums labiausiai įsiminė?
– Tai buvo ir didžiulis gyvenimo išbandymas, ir garbė dirbti su neretai stebuklus darančiais gydytojais.
Gal kartais kaip vadovas būdavau per griežtas ir perlenkdavau lazdą. Bet niekada nebijodavau atsiprašyti.
Iki šiol pamenu atvejį, kai vieno rytinio pasitarimo metu griežtai atrėžiau Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovui Eligijui Poškui.
Bet po susirinkimo likęs vienas pats sau pasakiau: „Antanai, tu buvai neteisus. Tokiu tonu su gydytojais kalbėti neturi teisės.“
Kitą rytą jau prieš septynias sėdėjau prie E.Poškaus kabineto. Mane pamatęs profesorius pamanė, kad kažkas atsitiko. O aš jam prisipažinau atėjęs atsiprašyti: „Vakar buvau neteisus taip negražiai kalbėdamas. Jei gali, profesoriau, atleisk man.“
E.Poškaus akyse tada pamačiau ašaras. Kiek nedaug reikia – žodis įžeidžia, į kapus nuvaro, bet ir gydo.
– Kas lėmė, kad pasukote į diplomato tarnybą?
– Mano galva, gydytojo ir diplomato darbas turi nemažai panašumų. Gydytojas privalo sugebėti prieiti prie žmogaus taip, kad jis atsivertų ir papasakotų apie savo negalavimus ar išgyvenimus.
Žmogus atsivers, jei pajus, kad gydytojas iš tikrųjų jo klauso ir supranta. Tokiu atveju pacientas sveiksta ne tik nuo vaistų, bet ir nuo pokalbio.
Panašiai dirba ir diplomatai. Be kita ko, jiems būtina sugebėti bendrauti su žmonėmis, surasti priėjimą prie kolegų užsienio diplomatų.
Diplomatui privalu apgalvoti kiekvieną savo žingsnį – ar tai, ką darai, ką kalbi, naudinga Lietuvai?
Iki šiol išpažįstu dvi meiles – diplomatiją ir mediciną.
Negaliu nepagelbėti žmonėms, jei juos ištinka kokios nors sveikatos problemos. Gal kai kurie gydytojai ir įsižeidžia, kai skambinu jiems prašydamas padėti, bet juk visi davėme Hipokrato priesaiką.
– Jūsų viso gyvenimo palydovė žmona Danutė buvo šalia ir kai vadovaudavote didelėms ligoninėms, ir kai dirbote ambasadoriumi Estijoje, Latvijoje ar Rusijoje. Kaip jums pavyko išsaugoti santykių darną?
– Šiandien galiu prisipažinti, kad Danutės privalėjau labiau klausyti ir paisyti jos nuomonės. Tuomet būčiau kur kas daugiau laiko skyręs šeimai.
Iki šiol dėkoju Dievui, kad ją sutikau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad ji manęs nepaliko – ji dėl manęs paaukojo savo, kaip architektės, karjerą.
Nepaprastai padėjo man dirbant ambasadoriumi, nes esu tikras, kad ambasadorius be žmonos gali atlikti tik pusę savo darbo.
Visada didžiavausi, kad Danutė, puikiai mokėdama anglų kalbą, sugebėdavo rasti bendrą kalbą ir su kolegomis diplomatais, ir su jų žmonomis, ir su kultūros, meno ar mokslo pasaulio žmonėmis.
Danutė savo paprastumu ir inteligencija privertė ir mane keistis. Drįstu prisipažinti, į gerąją pusę. Tai, kad dabar aš kur kas ramesnis, geresnis, – tik jos nuopelnas.
Prisiminė istoriją su sugedusiu traukiniu
A.Vinkaus bandymai visiems padėti, pasirodo, ne visada būna sėkmingi. Vieną tokią istoriją jis 2022 metų pabaigoje papasakojo per Seimo posėdį: „Jau šešeri metai važinėju traukiniu Vilnius–Klaipėda. Išlipti reikėjo Kretingoje. Žodžiu, prieš pat Kretingą praneša, kad durys neatsidaro. Vėliau jie savo metodais atidarė tas duris. Grįžtu iš Skuodo šeštadienį dienos metu. Atvažiuoju į Plungę. Plungės geležinkelio stotyje stovi tas traukinys sugedęs.
Pasitinka minia žmonių: aha, Seimo narys yra. Sulaukęs žmonių prašymo padėti nutariau paskambinti į „Lietuvos geležinkelių“ Klientų informacijos centrą. Atsiliepia ponia Aleksandra. Klausiu, ar galėčiau sužinoti jūsų pavardę, mano pavardė gydytojas Antanas Vinkus, Seimo narys. Mes neprivalome jums atsakinėti pavardžių, sako moteris ir padeda ragelį. Žmonės manęs klausia, ką man pasakė? Negi aš sakysiu, kad mane mandagiai pasiuntė į šoną? Išlaikau tą lygį mūsų parlamento ir toliau vėl skambinu. Gerai, traukinys sugedo, atsiųsime autobusus iš Klaipėdos.
Autobusas bus 13 valandą. 13 valandą autobuso nėra, 14 valandą autobuso nėra, 15 valandą autobuso nėra. Visi laukiam. Tik apie 15 val. 30 min. šiaip ne taip sutvarkė tą traukinio gedimą. (...)
Čia toks labai nejuokingas dalykas, aš neturiu teisės žmonių nuvilti.“
