Įprastai dieną Rūta namuose lieka su jaunėliu Milu (2 m.), nes Matijas (6 m.) lanko priešmokyklinę klasę ir Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą.
Krepšinio klubo „Neptūnas“ trenerio asistentu dirbančiam Sandžiui nuolat arba treniruotės, arba rungtynės – laisvų dienų mažai. Tad Rūta stipriai laiko šeimos vairą, nes jos didžiausias noras – kad visiems viskas būtų gerai.
Rūta neskuba Milo leisti į darželį, nori pati jį auginti, auklėti, juolab tai gali sustyguoti dirbdama namuose. Elektroninės lavinamųjų žaislų parduotuvės Lavi.lt įkūrėja ir vadovė prie kompiuterio derina prekių užsakymus ir išsiuntimą. Prieš metų virsmo šventes buvo pats darbymetis, bet dviejų vaikų motina spėjo ir jais, ir pirkėjų atžalų dovanomis pasirūpinti.
„Kol vaikai maži, bandau rutiną derinti su verslu. Abi veiklas nesudėtinga sujungti“, – įsitikino Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjo ir dirigento G.Rinkevičiaus ir muzikės Tatjanos Rinkevičienės (68 m.) dukra.
– Ar nesigailite, kad pianistės karjera nutolo? – paklausiau R.Rinkevičiūtės-Buškevics.
– Man svarbu vaikai. Matau priežastį, kodėl taip nutiko. Ne visoms moterims taip būna, bet aš jaučiu, kad vaikai, buitis, šeimos poreikiai – pirmoje vietoje, paskui – jau visa kita.
Karjera reikalauja daug jėgų, laiko, nebuvimo su šeima. Sakyčiau, tai nesuderinama su šeima. Mano širdyje nugalėjo motinystės jausmas, kitaip aš negaliu.
Gimus pirmam vaikui buvo vidinis noras viską sužinoti, išmokti, patenkinti poreikius.
Savo profesinėje srityje daug žinojau ir mokėjau, o kaip gyventi paprastą gyvenimą, kai gimsta vaikai, prasideda buitis, rūpesčiai, atsiranda įsipareigojimai, nemokėjau. Viso to reikėjo išmokti. Į tai žiūriu atsakingai, bandau kalnus nuversti. O nusėdėti vienu metu ant dviejų kėdžių neįmanoma, todėl pokyčių kryptis natūraliai ir teisingai susidėliojo. Nieko per prievartą neatsisakiau, nenusprendžiau.
Kad man pavyko turėti du vaikus – džiaugsmas kiekvieną dieną. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau pasirinkusi tik karjerą. Gal nebūtų tiek daug džiaugsmo, nes profesinė veikla – vien arimas. Kokia kūrybinė laimė, kai dabar nėra muzikinės veiklos. Bet nuėjusi šiek tiek kitu keliu surandu vidinį džiaugsmą – ir vaikuose, ir naujoje veikloje.
Prekyba žaislais atsirado dėl to, kad turiu vaikų. Jų nebūtų, ir Lavi.lt nebūtų. Bet pastebiu, kad jiems augant vėl daug kas keičiasi. Niekas vienoje vietoje nestovi, kyla didesnių rūpesčių, negu buvo iki šiol, – sūnus reikia lavinti, mokyti.
Tad vėl galvoju, o kas toliau? Nejaugi nuolat prekiausiu žaislais? Pradedu galvoti apie save, didesnius šeimos poreikius.
– Dėl Sandžio darbo iš Vilniaus persikėlėte į Klaipėdą, bet savaitgalius dažnai leidžiate Liepojoje, kur šiuo metu gyvena ir apartamentų verslu užsiima jūsų mama. Bet ar į Liepoją keliaujate tik aplankyti vaikų močiutės?
– Esame labai dėkingi „Neptūno“ klubui ir aplinkybėms, kad vyras, aš ir vaikai įsikūrėme Klaipėdoje. Vyrui darbas šalia, sūnui arti mokykla, o uostamiestis nedidelis, palyginti su Vilniumi, kuriame esu gimusi.
Lyginant Klaipėdą su sostine, uostamiestyje daugiau privalumų – atstumai nedideli, galima daugiau laiko būti gamtoje, oras švaresnis.
Mums svarbu jūra, nes vasarą Vilniuje karšta. Todėl Klaipėdoje tuo atžvilgiu atsigriebėme. Čia galime daug greičiau ir daugiau visko nuveikti, be to, ir mano mama šalia. Sėkmingai mums viskas susidėliojo – viskas patogu. Liepoja ranka pasiekiama, galime kiekvieną savaitgalį ten apsilankyti. Matiją Liepojoje užrašėme į teniso mokyklą, ten jis treniruojasi penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. O pirmadienį ir trečiadienį sūnus krepšinio treniruotes lanko Klaipėdoje.
Anksčiau nemaniau, kad Liepojoje vaikams sudarytos tokios geros sąlygos žaisti tenisą. Čia veikia didžiausia Latvijoje teniso sporto mokykla, pastatytas naujausias aikštynų kompleksas, dirba daug trenerių.
Ne tik mūsų šeima džiaugiasi, kad sūnus lanko tenisą, bet labiausiai jis pats džiaugiasi, kai reikia eiti į treniruotes.
Matijas labai aktyvus, jam patinka krepšinis, tenisas, futbolas. Leistume į ledo ritulį, irgi eitų, nes jam įdomu. Tai Sandžio įtaka, nes sportiškumas įaugęs jam į kraują.
Kadangi Liepojoje sūnus lanko tenisą, vasarą su šeima norėjosi prie jūros kuo daugiau būti, be to, mama ten įsikūrusi, tad man kilo idėja įsitvirtinti Latvijos kurorte. Vyras latvis, nėra daug ką galvoti, kodėl nereikėtų patraukti į Latvijos pajūrį. Todėl 2022-ųjų pradžioje nusipirkome Liepojoje namą, kurį reikės rekonstruoti.
Reikėjo pasistengti, nes sunku surasti geroje vietoje būstą, kuriame ir galėtume gyventi, ir nuomoti apartamentus poilsiautojams. Manome, kad tai – geras sprendimas. Mat namas yra kurorto centre, netoli promenados. Liepoja – ne Palanga, kad ištisai girdėtųsi triukšmas, ten tylios gatvelės, nebent per festivalius, koncertus tam tikromis dienomis pasigirsta muzikos garsai. 2027 metais Liepoja taps Europos kultūros sostine, nors miestas garsėja ne tik kultūriniu gyvenimu. Kurortas patogus gyventi senjorams bei šeimoms su vaikais. Nieko nuostabaus, kad mums ten patinka.
Juo susižavėjusi ir dvejais metais jaunesnė sesuo Saulė, kuri anksčiau nei aš įsigijo namą Liepojoje, nors su vyru elektronikos inžinieriumi Julienu ir devynių mėnesių dukrele Aria gyvena Prancūzijoje, pasienyje ties Šveicarija. Mano ir Saulės namus Liepojoje skiria tik gatvė.
Argi neįdomūs sutapimai? Kad ir kur gyventume, mano ir sesers ryšį tik sustiprino kaimynystė Liepojoje.
Aišku, mums įsikurti Liepojoje padėjo ten ketverius metus gyvenanti mama. Juk reikėjo ir namus surasti, ir projektus parengti, ir statybas vykdyti. Ne šiaip sau namus įsigijome, mes galvojame apie verslą: įkursime nedidelį apartamentų viešbutį. Mamai juk iš dangaus nebyra – reikia sukti galvą, kaip pragyventi.
– Nors turite savo šeimą, jūsų gyvenimas tebėra stipriai susijęs su mama, kuri turbūt įskiepijo verslo gyslelę.
– Mama – puiki strategė. Viskas, ką ji numato, sėkmingai susiklosto.
Liepojoje ji atsigavo – atsikratė vienatvės jausmo, nerimo. Pakeitus aplinką pradingo mamos liūdesys, depresija. Jūra ją kiekvieną dieną gydo. Ji nebijojo keisti gyvenimo, todėl džiaugiasi tuo, kaip yra dabar. Ji tinkamu laiku Vilniuje pardavė namą ir Liepojoje nusipirko apartamentus, kai dar nebuvo taip brangu. O dabar viskas labai pabrango.
Liepojoje buvo laikas, kai daug kas pardavinėjo ir namus, ir gerus butus. Tuomet nebuvo sudėtinga ką nors įsigyti.
Mama nupirko namą, o Saulė su vyru į jį investavo ir restauravo. Mūsų namui taip pat reikia nemenkų permainų, nes ten buvo komercinės patalpos – 210 kvadratinių metrų ploto vienaaukštis pastatas.
Net nebuvo skelbimo, kad tas namas parduodamas. Mama dėl jo metus tarėsi su pardavėju dėl kainos. Ir jis nusprendė mums parduoti, nors galėjo kitiems. Reikėjo tik mūsų sprendimo, pasiryžimo, kad šeimai reikia to miesto. Taip pat reikėjo tėčio ir mamos palaikymo.
Kaip namą pakeisime, viskas priklausys nuo to, kiek investuosime į šį projektą.
– Gerokai anksčiau nei pamėgote Liepoją jūsų mama kūrė viziją, kad vasarą ji sėdės ant suoliuko prie jūros ir žiūrės, kaip anūkas žaidžia tenisą. Tad pildosi jos pranašystės.
– Pildosi svajonės, nors tuo metu dar nebuvo ir anūko. Liepojoje teniso aikštynai prie pat jūros, todėl matyti teniso kamuoliukus mušinėjantį anūką gali būti nebe vizija, o realybė.
Latvijoje visai kitoks dėmesys vaikų sportui nei Lietuvoje. Liepojoje lankyti teniso treniruotes, kurias finansuoja valstybė, vaikui per mėnesį kainuoja keturiasdešimt eurų. Lietuvos didmiesčiuose, norint vaikui lankytis teniso aikštynuose, per mėnesį tėvai išleidžia kelis šimtus eurų. Taip skiriasi valstybių požiūris į sportą.
– Ar jūsų šeimos gyvenimas galėtų visam laikui persikelti į Latviją?
– Gal visas ir ne, nes vaikai lietuviai, visa šeima kalbame lietuviškai.
Tikiu, kad vyras visada turės darbo, tik neaišku, kuriame mieste. Mes neprivalome prie to taikytis, bet turime turėti atsarginius ėjimus arba kelias pagalves, kad galėtume patogiai gyventi su vaikais.
Man smagu, kad Matijui visko reikia, viskas įdomu. Tai jam ir suteikiame, kol galime.
Kam Milą vesti į darželį, jei galiu su juo būti pati. Kol jam sukaks treji metai, drąsiai ir auginsiu.
Sūnūs skirtingo būdo: Matijas labai jautrus, emocionalus, o Milas ramus, jam viskas gerai. Beje, mažylis muzikalus. Nors Matijas irgi turi klausą, jis linksta į sportą. Stebime vaikų charakterius, taikomės prie jų pomėgių. Liepojoje pas močiutę yra fortepijonas – ji anūkus pamoko dainuoti, pagroja.
Įdomiausia, kad su seneliu anūkai dažniausiai susitinka irgi Liepojoje. Jis kviečiamas diriguoti, nors ir nebėra Liepojos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.
Praėjusią vasarą net ir Milą pakrikštijome Liepojoje, nes buvo patogu visai šeimai susiburti. Sūnaus krikšto tėvais tapo mano sesuo su vyru. Jie 2022-aisiais susilaukė pirmo vaiko – kokia laimė!
Manau, motinystė stipriai keičia ne tik mane, bet ir Saulę. Ji taip pat labai jaučia mamos pagalbą – neseniai močiutė kartu su jaunais tėveliais ir jų dukryte išvyko į Gvadelupą. Saulė su Julienu plaukioja jėgos aitvarais, močiutė paplūdimyje prižiūri anūkę.
Džiaugiuosi, kad sesers šeima turi galimybę mėnesiui pakeisti aplinką, atitrūkti nuo rutinos ir pasimėgauti gyvenimu. Aš dažnai pagalvoju, kaip mums sektųsi, jeigu nepadėtų mama. Kaip gerai, kad mes visos kartu. Norėjau, kad anūkai turėtų tvirtą ryšį su močiute, – galėtų kartu ką nors nuveikti, pagaminti, kur nors nueiti.
Mano tėtį vaikai vadina „opytis“ (latviškai – senelis). Jis neturi tiek daug laiko pabūti su anūkais.
Saulė irgi atitolusi nuo muzikos. Buvusi smuikininkė pasinėrė į šunų kirpimą, nes eina paskui savo pomėgį. Gimus vaikui, pastebiu, Saulė pradėjo kitaip mąstyti. Jau galvoja daug dėmesio skirti dukters mokslams.
– Jūsų vaikystėje mama taip pat aukojosi dėl dukrų.
– Taip. Ji sprendė, kur mums mokytis, kur gerą mokyklą rasti. Kadangi tėvai baigė tuometę Leningrado konservatoriją, jie ir mus kreipė muzikos keliu.
Su seserimi baigėme Maskvos valstybinę Piotro Čaikovskio konservatoriją. Man pirmus penkerius studijų metus mokslai buvo mokami, vėliau gavau stipendiją, o Saulė mokėsi nemokamai. Maskvoje aš pragyvenau 8 metus, Saulė – 5-erius.
Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) buvo stipri dirigavimo mokykla, o instrumentalistų kalve buvo laikoma Maskvos P.Čaikovskio konservatorija. Dabar jau nevyktume į Maskvą, anksčiau buvo kiti laikai.
Tėvai rūpinosi mumis, mes dabar rūpinamės savo vaikais. Jie perdavė tą norą rūpintis atžalomis taip stipriai, kaip jie rūpinosi mumis.
