Apie desertų kūrimą Monika seniau visai negalvojo – prie šios veiklos atėjo netikėtai, kai dėl sveikatos bėdų teko atsisakyti su kita mylima veikla, odos dirbinių kūrimu. Apie tai, kaip teko atsisveikinti su ilgai puoselėtu darbu, kalbėdama moteris ir dabar sunkiai sulaiko ašaras.
Dar seniau, baigusi mokyklą Klaipėdoje, Monika mąstė apie visai kitokią, sportinę, karjerą. Ji įstojo mokytis į Kūno kultūros akademiją, nes nuo dvylikos metų intensyviai sportavo. Jos sritis buvo baidarių ir kanojų irklavimas – vėliau buvo nusiteikusi tapti trenere.
„Mano mama taip pat irklavo, taigi mane tuo ir užkrėtė. Bet visgi studijuodama suvokiau, kad tai, ką darau, man ne prie širdies, kad tai veikiau ne manom o mano mamos, kuri po mokyklos baigimo turėjo pasirinkti kitą specialybę, svajonių įgyvendinimas“, – pasakojo pašnekovė.
Taigi po trečiojo kurso ji padarė pertrauką ir persikraustė į Vilnių ieškotis darbo ir pamąstyti, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Beje, jos mama savo svajonę visgi įgyvendino pati – metais vėliau nei dukra ji įstojo į Kūno kultūros akademiją ir ją baigė.
Na, o Monika Vilniuje netrukus sutiko savo būsimą vyrą ir susilaukė dukrytės. „Tuo metu, kai auginau vaiką, nedirbau, nuomojomės būstą ir vertėmės sunkiai. Iki šiol labai aiškiai atsimenu tą daug nulėmusią dieną. Buvo neseniai įvestas euras, aš turėjau 15 Eur, kurie buvo paskutiniai mano pinigai, o už juos norėjau dukrelei nupirkti žaislą“, – pasakojo Monika.
Pasvarsčiusi ji visgi ne nupirko žaislą, o sumanė jį pasiūti: patraukė į audinių parduotuvę, nusipirko medžiagų, siūlų, kamšalo, ir grįžusi namo sėdo siūti sraigės. Schemą rado internete (spausdintuvo neturėjo, tad ją persikopijavo, tiesiog priglaudusi popieriaus lapą prie kompiuterio ekrano) ir gana ilgai krapštėsi. Rezultatas išėjo simpatiškas.
„Tą sraigę parodžiau merginoms – tuo metu internete buvo įprastos mamyčių, kurių vaikai gimę panašiu metu, pokalbių grupės – ir atsirado kelios, kurios panoro ją įsigyti; taip pat tą sraigę įsigyti panoro ir kažkieno pažįstami“, – apie netikėtą naujos veiklos pradžią pasakojo Monika.
Beje, savo darbo žaislus ji visuomet parduodavo už 15 Eur – šis skaičius jai atrodė labai simbolinis.
Pavyko įsitvirtinti
Taip pat Monika pradėjo siūti vaikiškus plaukų papuošalus iš gėlyčių. Tikrąjį savo pašaukimą ji atrado kiek vėliau, galvodama, ką dar gražaus sukurti savo dukrytei.
Vieną dieną sumanė mažosios kepurę papuošti gėlytėmis iš odos atraižų, ir būtent odos dirbiniai su juos puošiančiomis odinėmis gėlytėmis vėliau tapo nemažo populiarumo sulaukusiais jos kuriamais gaminiais.
„Savo parduotuvėlę internete pavadinau „GoDi DECO“ dukrytės Godos garbei. Tada dar susigriebiau ir baigiau odininkės specialybę Vilniaus paslaugų ir verslo mokykloje. Tai pasirodė ir labai patogu – ten mokėsi ir būsimosios auklės, vietoje buvo puikus vaikų darželis, kur vedžiojau savo dukrą, o per pertraukas galėjau ją lankyti“, – pasakojo pašnekovė.
Monikos gėlytėmis padabintos pirštinės, rankinės, piniginės tapo paklausios, ji dalyvavo įvairiose mugėse, o feisbuke tie patys pirkėjai dažnai grįždavo. Moteris jau ir nuomojosi patalpas siuvyklėlei, mat dirbant iš namų šie tapo pernelyg apkrauti įvairia įranga ir reikmenimis. Iš veiklos buvo galima neblogai pragyventi, po kurio laiko šeima įsigijo namą šalia Vilniaus (suprantama, su paskola, bendromis jėgomis su vyru, kuris dirba IT srityje).
Nebenulaikė adatos rankose
Kai jau atrodė, kad viskas klostosi gerai, situacija staiga pablogėjo. „Mano bėdos prasidėjo po stabligės skiepo – kūną nusėjo gumbai, prasidėjo sąnarių skausmai, vienu metu buvo labai nusilpęs regėjimas. Ir dar pradėjau lauktis sūnaus, o būklė labai pablogėjo prieš gimdymą. Nebuvo iki galo aišku, kas su manimi vyksta, net medikai nesiryžo prognozuoti, kaip viskas klostysis toliau. Buvo net minčių, kad gali prireikti neįgaliojo vežimėlio... Bandžiau siūti toliau, bet buvo baisu, suvokus, kad sunkiai nulaikau adatą rankose, o tą darbą, kurį seniau padarydavau per vieną valandą, jau darydavau trys ar keturias“, – atsiminė moteris.
Dabar jos sveikatos būklė pagerėjusi, bet sąnarių skausmus vis tiek jaučia. Taip pat ji pajuto, kad sėdimas darbas prie siuvamosios mašinos jai tikrai nebetinka.
„Labai ilgai dvejojau ir svarsčiau, ką daryti. Galvojau ir apie tai, kaip norėčiau savo išpuoselėtą versliuką, dar ir jos vardu pavadintą, perleisti dukrai Godai. Ji labai kūrybiška mergaitė, labai mėgsta verti karoliukus, o ir mano veikla domėjosi, na, bet visgi ji per maža, dar ilgai reiktų laukti... Taigi galiausiai ryžausi perleisti savo veiklą į kitas rankas, nors, kai šį pavasarį rašiau apie tai skelbimą, negalėjau sulaikyti ašarų“, – pasakojo Monika.
Atsirado dvi jos verslo perėmimu rimtai susidomėjusios moterys, ir galiausiai ji perleido veiklą ne tai, kuri pasiūlė didesnę sumą, o tai, kuri atrodė labiau norinti puoselėti jos mylėtą veiklą. Pirkėją ji visko apmokė, atskleidė savo verslo subtilybes ir dabar toliau konsultuoja, kai jai kyla klausimų. Atrodo, kad ta mergina toliau darbus tęsia sėkmingai.
Pirmas tortas neprisvilo
Tačiau Monika, net ir augindama vaiką ir turėdama bėdų su sveikata, ramiai namie nesėdėjo: dabar ji jau turi naujų klientų, kurie į ją kreipiasi, prašydami pagaminti tortą ar kitokį skanėstą.
Ši nauja veikla jos gyvenime atsirado vėlgi nejučia, per vaikus. Prieš metus norėjo užsakyti tortą pirmajam sūnaus gimtadieniui, bet moteris, pas kurią tokius gaminius užsisakinėdavo, tąsyk jo pagaminti negalėjo. Tad Ugniaus mama sumanė surizikuoti ir mėginti tortą pasigaminti pati – desertus ruošti ji mėgo ir seniau.
Moteris daug naršė internete ir aiškinosi, kaip viską daryti, ir jos pirmasis tortas – žalias mango tortas-debesėlis – pavyko. Tada Monikai kilo azartas toliau domėtis prancūziška konditerija (ši pasižymi tuo, kad biskvitas būna vienas, nesluoksniuotas, neriebus, o kitą dalį sudaro lengvas gaivus kremas ar pan.) ir ėmėsi gaminti daugiau.
„Vis kažką gaminau ir ragavau pati, taip pat prašydavau ragauti ir reikšti savo nuomonę vyro bei kitų artimųjų. Tai turėjo ir pasekmių – pati per nepilnus metus priaugau apie 15 kg, juolab, kad dažnai gaminu naktimis, o ragauti juk reikia. Vyras, būna, sako: gal tu gali duoti kokių grikių, tik jau ne torto“, – nusijuokė Monika.
Pradžioje gardumynus ji ruošė sau ir svečiams, bet kai anyta vieną tortą nusinešė į darbą, jos bendradarbiai susidomėjo galimybe įsigyti kažką panašaus.
„Paskui ir pati ryžausi pasiskelbti mūsų bendruomenės feisbuko grupėje, nors buvo labai nedrąsu. Pirmuosius užsakymus parduodavau už savikainą, nes buvo baisu, kad žmonėms gali kažkas nepatikti. Prašydavau jų būtinai pranešti, jei bus kažkas negerai, na, bet kritikos nesulaukiau“, – pasakojo Monika.
Namie – dvi atskiros virtuvės
Kai tik moteris pajuto, kad gaminti tortus ir rasti klientų gali pavykti, ji ėmėsi savo veiklą „legalizuoti“. Čia dar reikėjo pasistengti – individualios veiklos pažymos anaiptol nepakanka, reikia ir Valstybinės maisto bei veterinarijos tarnybos išduoto leidimo bei gamybai pritaikytos virtuvės.
„Paprastą namų virtuvę „įdarbinti“ būtų labai sudėtinga – daug įvairių reikalavimų. Tad mes su vyru pasvarstę ryžomės ir mūsų naujame name buvusį svečių kambarį nusprendėme paversti antra virtuve. Į jos įrengimą ir investavau už ano verslo perleidimą gautus pinigus. Buvo daug darbo ir vargo su meistrais (esu be galo dėkinga vienam šeimos draugui, kuris padėjo baigti darbus, kai meistrai tiesiog dingo), ir galiausiai antrąją virtuvę įsirengti pavyko – dabar turiu dvi, ir jos pas mane visiškai atskirtos, atskiri ir peiliai, ir šaukšteliai. Į darbinę virtuvę stengiuosi vaikų neleisti, nes jie ten vis randa ten kažką įdomaus, su kuo nori eksperimentuoti“, – pasakojo Monika.
Maisto produktų jos gamybinėje virtuvėje nėra daug: produktus ji stengiasi pirkti tik likus dienai ar dviem iki užsakymo, kad viskas būtų kuo šviežiau. Ir nors nesmagu, kad kainos dabar taip kyla, visi perkami produktai – iš brangiųjų, nes norisi, kad gaminiai būtų tikrai kokybiški ir galėtų ramia sąžine jų duoti ir saviems vaikams.
Savo tortų ir kitų desertų gamybos studiją Monika pavadino „Ugnius kepa“ – ji būtinai norėjo, kad su antruoju vaiku susijusi veikla sietųsi ir su jo vardu, juk dukrelė jau turėjo savo „GoDi DECO“. Tiesa, dėl pavadinimo kartais kyla neaiškumų, mat žmonės įsivaizduoja, kad kepėjas bus vyras, vardu Ugnius.
Vienas populiariausių Monikos gaminių – kokosinis mango tortas, skoniu primenantis ledus. Jeigu koks nors užsakymas jai dar pasirodo per sudėtingas ar ji suabejoja, ar spės pagaminti – perleidžia jį savo kolegoms,nes tiki, kad visi desertų gamintojai turėtų sutarti draugiškai.
„Rimčiau tuo užsiimu tik keletą mėnesių, tad labai džiaugtis dar per anksti, bet, atrodo, įsivažiuoju ir jau buvo pirkėjų, kurie kreipėsi antrą kartą, kas mane ypač nudžiugino. O ir mano sveikatai toks darbas daug palankesnis nei siuvima: čia nugara nestingsta sėdint, vis lvaikštinėju ir lankstausi kažką paimti. Dabar pavargstu, nes daugiausia dirbu naktimis, o dieną būnu su sūneliu, bet jis tuoj iškeliaus į vaikų darželį ir tikiuosi, kad viskas bus daug paprasčiau. Širdį dėl to, kad turėjau atsisakyti odininkės profesijos, vis dar skauda, na, bet juk negaliu turėti visko“, – sakė Monika.
