Gyvendamas saulėtojoje Turkijoje Sarpas apie Lietuvą žinojo tik iš krepšinio: juo jis labai domisi, o Lietuvos komanda čempionatuose kartais padarydavo įspūdį. Tiesa, dar buvo per televiziją girdėjęs apie tai, kad trys Baltijos šalys patyrė daug vargų ir atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, be to, visos trys šalys – gražios ir vertos turistų dėmesio.
Susipažinti su Lietuva daug artimiau Sarpas gavo galimybę pernai: 2021 m. pradžioje jis buvo paskirtas naujo skaitmeninio banko „European Merchant Bank“ (sutrumpintai – „EMBank“) vadovu, o rugpjūtį atsikraustė į Vilnių, kur ir įkurta banko būstinė.
Po mokyklos baigimo vyras įgijo elektriko-inžinieriaus specialybę, bet pagal ją padirbėjo tik porą metų, o vėliau pasuko į bankininkystę: dirbo keliuose tarptautiniuose bankuose vadovaujantį darbą. Tiesa, iki šiol visos jo darbovietės buvo Turkijoje, o po Europą dažnai keliaudavo darbo reikalais.
„Kai sulaukiau pasiūlymo vadovauti naujam skaitmeniniam bankui Lietuvoje, man jis pasirodė įdomus, o banko veikla – perspektyvi. Nors, žinoma, buvo ir abejonių, kurių kyla visuomet, kai tenka priimti atsakingą sprendimą. Bet ramino tai, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai, kur galioja bendros taisyklės, suprantamos ir mums. Tad su žmona padiskutavę, paieškoję informacijos apie jūsų šalį, ypač – apie užsieniečių vaikų ugdymą joje, apsisprendėme ir pasiūlymą priėmėme“, – pasakojo Sarpas.
Į Lietuvą jis atvyko su žmona ir dviem vaikais, dukra ir sūnumi, kuriems – 8 ir 12 m. Dabar jie visi čia jau apsipratę ir gyvenimu patenkinti. Jo žmona, žurnalistė ir viešųjų ryšių specialistė, dirba nuotoliniu būdu.
Sarpas pripažįsta, kad gyvenimo pradžioje buvo kilę nesklandumų, susijusių su vaikų ugdymu – tikriausiai dėl to, kad parinko vaikams nors ir tarptautinę, bet naujai įkurtą mokyklą, kurios veikla dar nebuvo įsivažiavusi. Vėliau pakeitė mokyklą į jau seniai veikiančią „Vilnius International School“, ir dabar vaikai bei tėvai patenkinti. Tiesa, mieste pasigedo anglų kalba vedamų būrelių.
Nerimą atvykėliams kėlė ir Ukrainoje prasidėjęs karas (kai kurie Turkijoje likę artimieji baiminosi, kad reali grėsmė kyla ir Sarpui su šeima) bei padidėjusi infliacija. Visgi Sarpas tiki, kad jo vadovaujamas bankas ir šiomis sudėtingomis sąlygomis visuomenei reikalingas, jis palengva auga ir plečiasi. Ir apskritai jam Lietuva atrodo perspektyvi, sparčiai besivystanti šalis, turinti daug perspektyvų.
Turkai dirba daugiau?
Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusiame banko biure dirba daugiausia lietuviai, bet yra ir keletas turkų, taip pat kitų tautybių žmonių, dirbančių per nuotolį.
Klausiu vadovo, kaip jam atrodo, kuo skiriasi darbuotojai Turkijoje ir Lietuvoje? „Man atrodo, kad turkai linkę daugiau laiko skirti darbui – būna, jeigu jo daug, jie lieka ilgiau ir dirba 10–11 val. per parą. Niekas jų neverčia to daryti, jie patys nusprendžia, kad tai bus naudinga. Lietuviai į darbą žiūri rimtai, bet rimtai žiūri į laisvalaikį – kai prasideda jo laikas, iškart užveria darbovietės duris. Nesakau, kad tai yra blogai – žmonės turi turėti laiko sau ir šeimai – tiesiog atkreipiau dėmesį į šį kultūrinį skirtumą“, – pastebėjo Sarpas.
Jo darbuotojai po 18 val., kai bankas užsidaro, keliauja džiaugtis laisvalaikiu, na, o jis pats kartais dar porai trejetui valandų prisėda padirbėti prie kompiuterio namuose. Bet tikrai ne kasdien, nes nori ir pakankamai laiko praleisti su šeima. Jie mėgsta tiesiog pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, Vingio ir kitus parkus, Neries pakrante, o savaitgaliais nuvyksta tolėliau – be Trakų, yra aplankę Kauną, Druskininkus, Birštoną, Panevėžį, ruošiasi lankyti ir kitas įdomias vietoves.
Grįžtant prie darbuotojų lietuvių ir turkų skirtumų, Sarpas pastebi, kad lietuviai yra pakankamai tiesmuki ir linkę vieni kitiems sakyti tai, ką galvoja. „Man ši savybė atrodo gera – jei kyla kažkokių nesklandumų darbe, žmonės vieni kitiems ir pasako, ką reikia daryti kitaip. Turkai dažnai problemų tiesiogiai neįvardija, bet dėl to gali kilti daugiau neaiškumų“, – sakė banko vadovas.
Lietuviškas šaltis – pakenčiamas
O ar šeimai iš Turkijos čia nešalta, ypač tokiu metų laiku, kai daugelis lietuvių, turėdami galimybę, mielai išvyktų ten, kur gerokai šilčiau? „Taip, šiltesnis oras mums patinka labiau, na, bet lietuviškas šaltis nėra nepakenčiamas, gyventi galima“, – sakė turkas.
Pridūrė, kad ir jis, ir jo vaikai sniego yra matę, jo pasitaikydavo ir Stambule, kur šeima gyveno pastaruoju metu. Pašnekovas dar atsimena, kaip kadaise, kai gyveno su tėvais Ankaroje, vienais metais iškrito ypač daug sniego ir dvi savaites dėl to nereikėjo eiti į mokyklą.
Jo vaikams labai patinka ir sniegas, ir slidinėjimas, tiesa, jie liko kiek nusivylę, kad žiemą Lietuvoje yra mažai slidinėjimui pritaikytų vietų.
Dar nemaloniai nustebino tai, kad iš Lietuvos, pasak Sarpo, kuriam darbo reikalais tenka nuolat vykti į komandiruotes svetur, prastas susisiekimas su daugeliu Europos sostinių. „Aš nesitikėjau, kad iš čia bus paprasta nuvykti į Turkiją, į kitas Azijos šalis, bet maniau, kad patekti į tokias netolimas valstybes kaip Vokietija ar Nyderlandai bus paprasta. O pasirodo, lėktuvų reisų nėra daug, traukiniai visai nekursuoja – manau, gera mintis yra tiesti „Rail Baltica“ geležinkelį, gal tuomet situacija pagerės“, – sakė Sarpas.
Užtat jam labai patinka gyventi Vilniuje dėl to, kad čia daug erdvės ir vietos visiems pakanka – Stambule su jo 15 milijonų gyventojų ne tik gatvės sausakimšos ir dažnam gyventojui kelionė iki darbo ir atgal užima 3 valandas, bet ir šaligatviais traukia būriai žmonių, ten nuolat jautiesi minios dalimi. Tai jiems su žmona atrodė didelis privalumas dar tada, kai tik galvojo apie kraustymąsi.
Mokosi lietuvių kalbos
Atvykėliui patinka lietuviška gamta, architektūra, taip pat Lietuvos žmonės, kurie draugiški užsieniečiams ir geranoriški. Su daugeliu jų pavyksta susikalbėti angliškai – bent jau didmiesčiuose su žmonėmis, kuriems iki 40 metų, kitais atvejais būna sudėtingiau.
Pašnekovas neįsivaizduoja, ar po kokių dešimties metų gyvens Lietuvoje, nes tokius dalykus sunku suplanuoti, be to, jis yra girdėjęs ne vieną istoriją, kaip žmonės grįžta į gimtinę vien todėl, kad pradeda jos labai ilgėtis. Bet jis sakosi nuoširdžiai tikintis, kad „EMBank“ ir po dešimties metų Lietuvoje veiks ir klestės.
Kol gyvena čia, jiedu su žmona yra rimtai nusiteikę pramokti lietuvių kalbos jau vien tam, kad galėtų susišnekėti ir su vyresniais provincijos gyventojais.
„Aš esu užsiregistravęs mokytis lietuvių kalbos Kaune, mat ten rengiami nuotoliniai kursai. O žmona mane aplenkė – ji jau lankė lietuvių kalbos kursą užsieniečiams Vilniaus universitete. Sakė, kad lietuvių kalba tikrai nelengva, bet patys kursai ir universitetas jai labai patiko“, – sakė S.Demiray.
