Gyvenimas ilgas, gražus ir laimingas. Taip užbaigdamas daryti visas asanas sakydavo mano jogos mokytojas, tarsi palinkėdamas pamiršti buitinius rūpesčius, buvusius slogius išgyvenimus.
Klausantis Kauno sportinių šokių klubo „Sūkurys“ trenerių Linos ir Donato Vėželių pasakojimo susidarė įspūdis, kad jie jau seniai gyveno remdamiesi išmintimi, kurią mėgo kartoti šis jogos mokytojas.
Pora nesigaili, kad ne visus titulus ant parketo iškovoję paskelbė, jog daugiau nebesivaržys. Jie nesigraužia, kad pasirinko šokius, alinamas treniruotes, varginančias keliones. Jie džiaugiasi tuo, ką dovanojo sportas ir partnerystė.
– Sportinė karjera buvo labai ilga, nes tik 2018 metais paskelbėte, kad nebedalyvausite varžybose. Kokia buvo tokio žingsnio priežastis? – paklausiau Linos ir Donato Vėželių.
Lina: Viskas, ko planavome siekti, buvo pasiekta.
Donatas: Mūsų amžius irgi davė ženklą.
Lina: Kiekvienam gyvenimo etapui turi ateiti pabaiga ir atsirasti erdvė naujo etapo pradžiai.
Donatas: Esame vienmečiai, o mūsų gimimo dienas skiria tik nepilna savaitė. Lina jį švenčia sausio pabaigoje, aš – vasario pradžioje, o vaikas irgi panašiu metu gims.
– Pagal horoskopą jūs esate Vandenių šeima?
Donatas: Su Lina esame Vandeniai, bet vaikas gal bus jau Žuvų ženklo atstovas. Jeigu pasaulį išvys kiek anksčiau, bus Vandenis, jeigu vėliau – Žuvys.
Bet visi būsime susiję su vandeniu, visi plauksime.
– Užsiminėte, kad vieną etapą baigėte. Dabar ruošiatės tėvystės iššūkiui?
Lina: Norime išbandyti ir šitą sritį, kol kas visai nepažįstamą.
– Sąmoningai planavote gyvenimą etapais: pirma karjera, paskui – šeima, vaikai?
Lina: Taip, sąmoningai. Karjera užsitęsė, ji buvo gana ilga, todėl tėvystės etapas nusikėlė šiek tiek vėliau.
Manau, kad viskas savu laiku. Dabar jaučiamės gerokai labiau pasiruošę tėvystei.
– Ar nebuvo kokio nors nerimo, kad atitolinant kūdikio laukimą ta tėvystė iš viso gali nuplaukti?
Lina: Buvo daugiau aplinkinių spaudimo negu mūsų nerimo. Juk anksčiau tradiciškai buvo sakoma, kad moteris turi gimdyti iki 30 metų, paskui ta riba nusikėlė iki 35-erių.
Negaliu pasakyti, kad mes abu labai dėl to stresavome. Gyvenome, mėgavomės veikla, ir tiek.
Donatas: Apie tai net negalvodavome, nes visą laiką užėmė šokiai, karjera. Gyvenimo tempas buvo didelis, šokiai mus buvo stipriai įsukę.
Kai baigėme karjerą, kilo koronaviruso pandemija, pajutome tuštumą, atrodė, lyg kažko trūktų. Svarstėme imtis ko nors kito.
– Ar paskelbimas apie karjeros pabaigą buvo iš anksto gerai apgalvotas žingsnis? Ruošėtės tam psichologiškai?
Lina: Dalyvaudami paskutinėse varžybose tikėjomės tapti pasaulio standartinių šokių profesionalų lygos čempionais, nes buvome laimėję pasaulio čempionatą šou kategorijoje. Bet paskutinio titulo mums nepavyko iškovoti, nors turėjome progą.
Kita vertus, gal ir gerai. Daug žmonių mus tuo metu palaikė.
Sulaukėme daugiau dėmesio dėl to, kad visi tikėjosi medalio, nors jo nepelnėme.
Donatas: Buvome akivaizdūs lyderiai, bet taip susiklostė aplinkybės, kad čempionais netapome.
Lina: Paskelbti apie karjeros pabaigą ruošėmės dvejus metus, nes dėliojome tolesnius planus, tai nebuvo staigus sprendimas.
Baigėsi varžybų programa, bet iš anksto turėjome užsakytų šou programų Europoje ir Azijoje.
Tos sutartys galiojo, tęsėme šokius, važinėjome po pasaulį. Dar buvo pora metų aktyvios šokių veiklos.
– Prisiminkite, kaip tapote pora ant parketo.
Lina: Kai sustojome į porą, kartu įžengėme į „Sūkurio“ klubą. Prieš tai Donatas šoko Elektrėnuose, aš – „Sūkurėlio“ klube.
Su prieš tai buvusiais partneriais lankydavome treniruotes ir konsultacijas pas šokių trenerius Jūratę ir Česlovą Norvaišas.
Kai tapome „Sūkurio“ šokėjais, Jūratė ir Česlovas tapo mūsų mokytojais. Šokiuose pora turi turėti pagrindinius trenerius, bet labai svarbu stažuotės.
Turėjome papildomų trenerių, važinėjome treniruotis į Angliją, Italiją. Prie mūsų prisilietė labai daug žymių trenerių ir mes prie jų prisilietėme. Bet pagrindinė komanda visada buvo „Sūkurio“ klubas ir Norvaišos. Jie buvo ir yra mūsų mokytojai.
Donatas: Jie ne tik šokių, bet ir gyvenimo mokytojai. Daug ko mokomės iš jų.
– Norvaišų šeima susikūrė iš šokių, jie daug metų eina bendru keliu. Jus galima pavadinti šios poros mažyte kopija?
Lina: Tęsiame „Sūkurio“ tradicijas – tiek šokių, tiek šeimines. Klubo vadovai – Česlovas ir Jūratė, o mes – treneriai, padedame ugdyti jaunąją kartą.
Mokinių turėjome dar tada, kai patys šokome. Jų turime „Sūkurio“ klube, bet buvo sekėjų ir Azijoje. Nemažai kinų mokėme šokti.
Donatas: Kai kilo COVID-19, nutrūko mūsų kelionės į Kiniją. Iš pradžių bandėme pamokas rengti nuotoliniu būdu, bet buvo labai sudėtinga. Nepasiteisino tokia praktika.
Norint siekti profesionalumo, reikia dirbti gyvai.
– Kai sustojote į porą, iškart įsimylėjote ar vėliau jausmai aplankė?
Lina: Iš pradžių buvo šokiai, nes abu vienas kitą atitikome pagal fizinius duomenis: ūgį, kūno sudėjimą. Mano ūgis – 164 cm, Donato – 175 cm, tai idealus ūgio skirtumas šokių porai. Nesame iš aukštų porų, nauja karta gerokai aukštesnė. Bet mes buvome labai energingi, ant parketo išsiskyrėme greičiu. Treneriai matė mūsų poros perspektyvą, iš karto ir rezultatai buvo labai geri.
O meilė ilgai augo. Iš pradžių tapome draugais, kartu keliavome į varžybas. Jeigu nemėgtum žmogaus, negalėtum ilgai poroje šokti. Partnerystė į meilę išaugo palaipsniui.
Donatas: Kaunas, nauji treneriai ir partnerė man buvo nauja. Nedrąsiai jaučiausi atvykęs iš provincijos į Kauną. Bet varžybos, kelionės parodė, kad mūsų energetika panaši, vienas kitą papildome.
Lina: Mūsų siekiai panašūs. Ne tik šokyje, bet ir gyvenime svarbu psichologinis suderinamumas.
– Varžydamiesi ir keliaudami nuolat buvote kartu, bet tuoktis neskubėjote.
Donatas: Kai mums suėjo po 33 metus, nutarėme, kad laikas tuoktis, nes Kristaus amžius. Ta proga ir įteisinome santykius.
Lina: Vestuvės buvo netradicinės – nebuvo kviestinių svečių, kas norėjo, tas atėjo, pasveikino. Tiesiog surengėme šokių vakarą, kuriame dalyvavo mokiniai, „Sūkurio“ įkūrėjai, šokėjai. Vestuvinį šokį šokome J.Norvaišienei dainuojant džiazo kūrinį „Rudens lapai“.
Vestuvių neskubinome. Nors kelionėse kartu gyvendavome, po varžybų grįždavome į savo namus.
Juk dar ir studijavome. Donatas baigė treniravimo sistemas Lietuvos sporto universitete, aš Vilniaus universitete – verslo administravimą.
Mokytis nebuvo labai sunku, studijas derinome su šokiais. Ir tėvai norėjo, kad turėtume specialybę ir baigę šokėjų karjerą dirbtume. Įgytas žinias pavyko pritaikyti „Sūkurio“ klube, nesigailime studijavę.
Donatas: Lina vadovauja „Sūkuriui“, eina direktoriaus pareigas, jai labai gerai sekasi. Aš šiek tiek žinių pritaikau treniruodamas, bet pagrindinė informacija buvo iš šokių pasaulio. Svarbi liko asmeninė patirtis.
– Daug kas manė, kad po vestuvių paskelbsite apie karjeros pabaigą, nes įprastai po vedybų tikimasi šeimos padidėjimo. Ar tuomet pajutote spaudimą dėl kūdikio laukimosi?
Lina: Tuo momentu ir buvo daugiausia klausimų, kada turėsime vaiką.
Donatas: Vėliau visi aprimo, matyt, buvo praradę viltį. O mes tik dabar pribrendome tėvystei.
Lina: Po vestuvių buvo daug planų, susijusių su šokiais, karjera, nes iš mėgėjų perėjome į profesionalų grupę. Mums gerai klostėsi karjera, todėl net vestuvės buvo sunkiai įterptos į mūsų grafiką. Net medaus mėnesio nebuvo – ruošėmės svarbioms varžyboms Štutgarte, Vokietijoje.
– O kaip dabar ruošiatės naujam etapui? Nebijote permainų?
Donatas: Yra šiek tiek nerimo, jaudulio. Tuos jausmus prilyginčiau varžyboms, kurios artėja. Tai labai svarbios varžybos, todėl po truputį ruošiamės.
Lina: Nežinome, kam ruošiamės, nes tai nepatirtas jausmas.
– Gal jau paruošėte vaikui kambarį, įsigijote būtinų daiktų?
Lina: Kol kas nieko neruošėme, nepirkome.
Donatas: Mes mėgstame kai kuriuos darbus atlikti paskutinę minutę.
– Ką netrukus sūpuosite – mergaitę ar berniuką?
Donatas: Berniuką.
Lina: Buvo įdomu sužinoti, kas ateis į pasaulį, bet dėl vaiko lyties jokių lūkesčių nekūrėme.
– Vis dar dirbate?
Lina: Treniruoju, patys pašokame, šiek tiek pajudame. Dabar mano mėgstamiausias šokis – lėtas fokstrotas arba lėtas valsas.
Šoku dėl pasimėgavimo. Tai prilygsta kūno mankštai. Anksčiau esu lankiusi jogą, papildomų pratimų ruoštis gimdymui nereikia, nes fiziškai gerai jaučiuosi. Bet šokdama paanalizuoju techninius elementus, pritaikau mokinių treniruotėms.
Kol sportavau, tikslai buvo kiti – reikėjo lavinti ištvermę, lankstumą. Dabar šie duomenys sumažėję, bet patirtį galiu perteikti auklėtiniams. Smagu, kad kas nors gali įgyvendinti mūsų sukauptą patirtį.
– Kaip jaučiatės šokdamas su būsima mamyte?
Donatas: Linos pilvas didelis, todėl mūsų kontaktas atsargus, ne toks glaudus. Šiek tiek baisu, norisi tik atsargiai prisiliesti. Bet smagu, nes šokame trise.
– Kažin ar atžala paseks jūsų pėdomis?
Lina: Didžiausia klaida, kai vaikui dar negimus tėvai nusprendžia, kuo jis bus. Nors tikimybės yra, kad genai bus palankūs.
Donatas: Mes dirbsime kartu, vaiką nešimės į treniruočių salę. Dažnai šokių trenerių vaikai pradeda šokti, nes jie nuolat būna salėje, mato šokėjus, girdi muziką. Ir vaikui turėtų būti smagu, kur daug žmonių, kur sukasi poros, skamba muzika.
