Būsimą bėgiką užgrūdino vaikystėje patirtas badas, skurdas, sunkus darbas kaime. Visa tai buvo Romualdo ištvermės šaltiniai. Jie jaunuolį girdė stojant prie svarbiausių kliūtinio bėgimo starto linijų Lietuvos, Sovietų Sąjungos čempionatuose ir Miuncheno olimpinėse žaidynėse, nors vaikystėje R.Bitė nė nenumanė, kad taps garsiu bėgiku.
Romualdo tėvą buvo ruošiamasi ištremti į Sibirą, tačiau arkliu tempiamu vežimu atvažiavęs į Radviliškio traukinių stotį ir nužiūrėjęs, kad prižiūrėtojai kažkur nuėjo, jis paspruko, slapstėsi miškuose.
R.Bitės motina su juo ir seserimi taip pat slėpėsi miške, du vyresni broliai glaudėsi pas gimines.
1951 metų žiemą grįždamas iš Radviliškio Romualdo tėvas įkrito į duobę ir mirtinai sušalo. „Kadangi 1951-aisiais į Sibirą mūsų neišvežė, 1953 metais mus išbuožino“, – pasakojo bėgikas.
Radviliškio rajone, Aušrėnų kaime, būsimojo sportininko, jo sesers ir dviejų brolių vaikystė buvo sudėtinga: septynmetis Romualdas su sese eidavo septynis kilometrus į mišką rinkti uogų ir jas aštuoniolika kilometrų nešdavo parduoti į turgų, vėliau su broliais varė ruginę samanę.
„Iš maišo grūdų padarydavome samanės, ją pardavę nusipirkdavome tris maišus rugių. Tada pirkdavome maisto. Kaimynai atnešdavo nugriebto pieno, o pardavę uogas pirkdavome duonos“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Šeima laikė arklį, kuris kartais pabėgdavo, todėl Romualdui tekdavo jo ieškoti. „Per tris kaimus vijausi arklį – jis bėgo, ir aš bėgau. Jis pavargo, aš užsisėdau ant jo ir parjojau namo. Man buvo dvylika ar trylika metų“, – pasakojo Romualdas, kuris vaikystėje apie 15 kilometrų vydavosi arklį.
Kai buvo pašauktas į Sovietų Sąjungos armiją, Romualdui pradėjo vertis sporto kelias, apie kurį kaime užaugęs vaikinas menkai nutuokė. Lietuvis trejų metų karinę tarnybą atliko Ukrainoje: „Esu buvęs Lvove, Sumuose, Charkove.“ Būtent tos tarnybos metu Romualdas stojo ant slidžių ir iškovojo pirmas pergales.
Bet grįžęs į Lietuvą slidininkas netikėtai nuėjo į laikraščio „Tiesa“ kroso varžybas (8 km distancija) Vingio parke ir aplenkė geriausius to meto šalies bėgikus Kęstutį Orentą (83 m.), Adolfą Aleksiejūną (97 m.), Petrą Šimonėlį (1947–2020) ir Vladimirą Dudiną (1941–2017).
„Tada perėjau į bėgimą“, – tvirtino R.Bitė, kuris būdamas 21 metų nurungė bėgimo legendas. Pirmu Romualdo treneriu tapo buvęs slidininkas Juozas Skernevičius, vėliau bėgiką perėmė bėgimo treneris Povilas Karoblis.
„Per treniruotes lygiai bėgiodavau su A.Aleksiejūnu, K.Orentu, stovyklos vykdavo Druskininkuose. Sykį pagėriau šalto šaltinio vandens ir susirgau angina. Pasakiau treneriui, kad blogai jaučiuosi, turiu temperatūros, nes turėjau vykti į varžybas. Jam nepasirodė rimta, tad patarė: „Prasikvėpuosi.“
Nuvykęs į Maskvą „Pravda“ krose užėmiau aukštą vietą, bet po to negalėjau užlipti laiptais – širdies dūžiai buvo 150–200 kartų per minutę. Dėl to nebegalėjau treniruotis, labai pykau ant P.Karoblio“, – karjeros nesklandumus prisiminė iš pradžių ilgus nuotolius bėgęs Romualdas.
Vėliau R.Bitė perėjo į kliūtinį bėgimą, bet ir 3000 m trasa nebuvo rožėmis klota. Bėgikų tykojo 4,3 m ilgio vandens duobės, dėl kurių tekdavo bėgti šlapiomis kojomis: „Tais laikais sportininkams nebuvo tokių startukų (batelių), kad liktų sausos kojos. Išdegindavau skylutes paduose, kad vanduo ištekėtų.“
Sportininkas trasoje turėdavo penkis kartus peršokti per duobę, kad nesušlaptų sportiniai bateliai. Jeigu jie sušlapdavo, kojos slidinėdavo, nelengva būdavo bėgti. Bet Romualdui šis išradimas padėjo pasiekti sporto aukštumų, nors jos ir nebuvo saldžios: „Visos sporto šakos sudėtingos, ne tik kliūtinis bėgimas.“
Romualdas palygino, kad anais laikais ir dabar bėgimas gerokai skiriasi, mat pastaruoju metu maratono bėgikai trasoje gali atsigaivinti, užkąsti vaisių ar šokolado, pasišnekučiuoti su bendraminčiais.
„O anuomet nebuvo leidžiama atsigerti vandens kada nori. Dvi valandas bėgi treniruotėje, o karšta taip, kad burna išdžiūvusi. Po bėgimo iškart litrą išgerdavau, nes tiek organizmas būdavo išsunktas“, – prisiminė pašnekovas.
Nors sportas – ne rojus, Romualdas vylėsi, kad kaip bėgikas galėtų išvysti svajonių šalimi vadinamas Jungtines Amerikos Valstijas, mat dar gyvendamas kaime klausėsi radijo stoties „Amerikos balsas“.
1971 metais R.Bitė pasiekė Amerikos žemę, nes dalyvavo Sovietų Sąjungos ir JAV lengvosios atletikos rinktinių mače, kuris buvo surengtas Berklyje, San Fransisko priemiestyje.
„Dabar ten disko metiko Virgilijaus Aleknos sūnus Mykolas studijuoja, o 1971 metais tame mieste buvo daug hipių“, – dabartį ir praeitį sugretino disko metiko M.Aleknos karjerą sekantis R.Bitė.
Anuomet Berklyje R.Bitė ne tik laimėjo varžybas, bet ir susipažino su įžymiomis vietomis.
Prieš 10 metų Romualdas viešėjo pas dukrą Gabrielę (50 m.) Čikagoje ir ji dar kartą tėvui surengė kelionę į San Fransiską, tarsi sugrąžindama jį į jaunystės startus.
„Anų varžybų metu keturias dienas nesitreniravau, nes vietos lietuviai vežiojo po San Fransiską, aprodė auksinius tiltus. Man labai patiko. O treneris pasakė: „Tu ir šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka (73 m.) turite parodyti aukštus rezultatus. Jeigu tu būsi pirmas, rinktinė laimės mačą. Mane tai labai sujaudino. Ir aš laimėjau.
O kai čia vėl grįžau su dukra, visur išvaikščiojome, tikrai labai gražus miestas“, – prisiminimais gyvena legendinis bėgikas.
Netrukus po sėkmingo pasirodymo su Sovietų Sąjungos rinktine Berklyje R.Bitė buvo pakviestas dalyvauti Miuncheno olimpinėse žaidynėse, kurios vyko 1972 metais. Romualdui tai buvo vienintelės žaidynės.
Septintąją vietą užėmusiam R.Bitei olimpiada į atmintį įsirėžė kaip politinis įvykis: „Man teko beveik viską matyti, kaip olimpiniame kaimelyje įvyko susišaudymas. Daugelis sportininkų gyveno 9 aukštų name, o žydų ir arabų atletai – dviejų aukštų. Arabai užpuolė žydus, žuvo vienuolika žmonių. Arabai reikalavo lėktuvo, kad galėtų išskristi į kitą valstybę. Kai po pietų grįžome į olimpinį kaimelį, namukai buvo apsupti kaukėtų apsaugininkų. Tokį vaizdą matėme iš savo viešbučio.“
Tokie vaizdai R.Bitės atmintyje atgijo neatsitiktinai, nes Miunchene šįmet rugsėjį buvo paminėtos kruviniausios olimpinės žaidynėse istorijoje. Mat praėjo 50 metų nuo 1972-ųjų olimpinių žaidynių Miunchene, kurias sutrikdė įkaitų drama ir vienuolikos Izraelio delegacijos narių nužudymas, įvykdytas palestiniečių teroristų. Tik praėjus 50 metų Vokietija pagaliau susitaikė ir su nužudytųjų artimaisiais.
Nors nuo Miuncheno žaidynių jau praėjo pusšimtis metų, R.Bitės pėdomis niekas iš lietuvių nepasekė ir jo rekordo (3000 m kliūtinio bėgimo distancija įveikta per 8 min. 26,98 sek.) nepagerino.
Romualdui labai gaila, kad neatsirado perspektyvių kliūtinio bėgimo sportininkų. Tėvo pėdomis nenuėjo ir jo atžalos: sūnus Tomas (53 m.) įgijo inžinieriaus specialybę, dukra Gabrielė – logopedės.
Romualdas su žmona Terese (77 m.), buvusia slidininke, neseniai palikusia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kūno kultūros centro vadovo pareigas, džiaugiasi keturiais anūkais, tačiau ir jiems bėgimas ar slidinėjimas netapo pomėgiu.
Peržvelgdamas savo gyvenimą tarsi ataskaitą Romualdas liko patenkintas ir sporto rezultatais, ir buvusia veikla. Nors pasibaigus Miuncheno žaidynėms jis galėjo tęsti bėgiko karjerą, pasinaudojo darbo pasiūlymu, nes norėjo užsidirbti ir išlaikyti šeimą. Tad bėgikui pasisekė sėkmingai iš sporto pereiti į trenerio bei administracinį darbą „Nemuno“, vėliau ir „Žalgirio“ sporto draugijose.
Nors R.Bitė įgijo inžinieriaus specialybę, tokio darbo nedirbo nė dienos, nes ateitį nubraižė bėgimas, sporto varžybų organizavimas, o vėliau ir verslo kelionės į Kiniją.
1992 metais atleistas iš darbo „Žalgirio“ draugijoje R.Bitė pradėjo rengti prekybininkų išvykas į Pekiną, Šanchajų. Kadangi bėgikas turėjo organizacinių gebėjimų, puikiai sukosi tvarkydamas verslo kelionių reikalus – suderindavo lėktuvų reisus, prekių įsigijimo dokumentus, nakvynes viešbučiuose.
„Nuskraidindavau žmonių grupes, jie prisipirkdavo prekių, aš viską susverdavau, sukraudavome į užsakytus lėktuvus ir parskraidindavau. Kitą dieną vėl su kita grupe išskrisdavau. Per vienus metus esu dvidešimt tris kartus nuskridęs į Pekiną“, – apie dar vieną savo talentą užsiminė R.Bitė.
Dabar Romualdas visus savo sugebėjimus puikiai pritaiko dirbdamas sode ir augindamas daržoves. Jie su žmona yra patyrę sodininkai – per vasarą prisiaugino agurkų, pomidorų, svogūnų, prieskoninių augalų, džiaugėsi ir uogų bei obuolių derliumi.
Tačiau buvusiems sportininkams rūpestį kelia tai, kad visko vieni nespėja suvalgyti. O artimiesiems šių gėrybių sunku įsiūlyti, nes jie neturi laiko valgiui namuose gaminti.
Slides iškeitė į bėgimo batelius
- Lengvaatletis (bėgikas), slidininkas, bėgimo treneris, sporto organizatorius R.Bitė šiuo metu eina Vilniaus olimpiečių klubo vadovo pareigas.
- R.Bitė jaunystėje buvo slidininkas ir bėgikas. Jis – slidinėjimo (1966 m.) ir lengvosios atletikos (1969 m.) sporto meistras, Sovietų Sąjungos tarptautinės klasės sporto meistras (1971 m.), Lietuvos nusipelnęs treneris (1990 m.).
- 1967 m. jis baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą. 1976–1987 m. „Nemuno“, 1987–1992 m. „Žalgirio“ draugijų respublikinių tarybų vyriausiasis treneris, 1997–2020 m. Lietuvos olimpinio centro lengvosios atletikos maniežo vyriausiasis administratorius.
- Sporto laimėjimai: 2 kartus Lietuvos slidinėjimo (1967 m.), 5 kartus (1968–1972 m.) 3000 m kliūtinio bėgimo, 3 kartus Sovietų Sąjungos (1970, 1972, 1973 m.) 3000 m kliūtinio bėgimo čempionas, vicečempionas (1971 m.).
- 1971-aisiais Sovietų Sąjungos tautų spartakiadoje užėmė 2-ąją vietą (3000 m kliūtinio bėgimo distanciją nubėgo per 8 min. 31,2 sek.). 1973 m. tarptautinėse olimpinės dienos varžybose (3000 m kliūtinio bėgimo distanciją įveikė per 8 min. 34,79 sek.) užėmė 1-ąją vietą. Tarptautinėse Sovietų Sąjungos, VDR ir Lenkijos (1970 m.) bei Sovietų Sąjungos ir JAV (1971 m.) varžybose iškovojo 1-ąją vietą.
- Sovietų Sąjungos, VDR ir Lenkijos (1971 m.) varžybose užėmė 2-ąją vietą, Sovietų Sąjungos ir VFR (1971 m., 1972 m.) atitinkamai pelnė 4-ąją ir 1-ąją vietas.
- 1971 m. Europos čempionate bėgikas buvo ketvirtas (3000 m kliūtinio bėgimo atkarpą nubėgo per 8 min. 27 sek.), XX olimpinėse žaidynėse (1972 m. Miunchene) užėmė 7-ąją vietą (8 min. 34,6 sek., parengiamojo bėgimo trukmė – 8 min. 30,2 sek.).
- Geriausi asmeniniai rezultatai: 3000 m kliūtinio bėgimo distanciją įveikė per 8 min. 26,98 sek. (1971 m.), 5000 m – per 13 min. 45,4 sek. (1971 m.).
- R.Bitė apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2003 m.), Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės komandoro ženklu (2009 m.).
