Buvo metas, kai Rinaldui dėl narkotikų vartojimo pradėjo pūti koja – jam su dar labiau pasiligojusiu draugu įlipus į troleibusą, kiti keleiviai dėl baisaus kvapo lėkdavo tolyn. Porą kartų jis patyrė sepsį, nuo kurio neretai mirštama, o sykį jam gyvybę išgelbėjo benamiai, kurie gyvenimą tuo metu tvarkėsi geriau nei jis.
Rinaldo klystkeliai prasidėjo dar apie 1994 m., kai jis buvo trylikos ir su tėvais iš Vilniaus Markučių mikrorajono persikraustė į Fabijoniškes.
„Išėjęs į kiemą susipažinau su naujais draugais, gal kiek vyresniais. Tie paklausė, ar aš išgeriu. Negėriau, bet norėjau pasirodyti kietas, tad atsakiau, kad taip. Vėliau metėmės pinigų, pirkome iš taško kontrabandinės degtinės (o gal skiesto spirito) ir gėrėme. Po to man buvo labai bloga, vėmiau, draugai mane po kiemą kažkur tempė“, – atsiminė jis.
Tada Rinaldas nepasimokė, o su įtartinoka draugų kompanija išgerdavo vėl ir vėl, nes nesinorėjo nuo jų atsilikti. Kai po poros metų vyresni draugai rūkė žolę, vartojo amfetaminą – prisijungė ir jis, nes vėlgi nesinorėjo atsilikti.
16-os, jau besimokydamas žemės ūkio mokykloje, vaikinas pradėjo rūkyti heroiną. „Pasirodė labai smagu – nuo jo pasijutau visiškai laisvas, nesusikaustęs, galintis prieiti prie bet kurios merginos ir šmaikščiai pašnekėti. Mamai vis meluodavau, kad man reikia pinigų tai nueiti su draugais į biliardinę, tai nuvažiuot į ekskursiją su kursiokais – o pirkdavau heroiną“, – atsiminė Rinaldas.
Beje, šiuo metu jis „narkotikais“ vadina viską, kas keičia žmogaus psichinę būklę, taigi ir alkoholį. „Tik su alkoholiu būna visaip, kai kurie atsilaiko ilgai, gali daug metų gerti per šventes, po to – savaitgaliais, po to – vakarais, o visiškai prasigeria, tik išėję į pensiją. Su narkotikais daug sunkiau – jie staigiai įtraukia ir greitai žmogaus nebelieka. Tiesa, kol buvau jaunas, sveikatos ir atsparumo buvo daugiau, kurį laiką galėdavau ir pakentėti be dozės, nors jausdavau abstinencijos sindromus – ištisai varvėdavo nosis, sukdavo pilvą, negalėdavau užmigti“, – pasakojo pašnekovas.
Kurį laiką jam atrodė, kad gerti alkoholį ir rūkyti narkotines medžiagas – nieko baisaus, blogai yra tada, kai pradedi jas leistis švirkštu.
Bet netruko ateiti diena, kai ir jis tą padarė. Pinigų rūkomam heroinui reikėjo vis daugiau ir jų vis trūko, na, o vienas jo pažįstamas šį narkotiką jau leisdavosi – tam pakanka mažesnio kiekio. „Prisimenu, kartą turėjome labai mažą dozę, tad nusprendžiau ir aš susileisti – tą darėme lifte, nuspaudę „stop“ mygtuką. Pats leistis dar nemokėjau, tą padarė draugas. Ir tada man užėjo vadinamasis „prichodas“ – užliejo tarsi euforijos banga, atsimenu, pagalvojau, kodėl aš anksčiau tik rūkiau, juk leistis daug geriau ir pigiau“, – pasakojo pašnekovas.
Bet geriau nebuvo – mama istorijomis apie ekskursijas nebetikėjo, pinigų narkotikams vis trūko, tad, kaip ir vyresni draugai, vaikinas pradėjo vogti iš automobilių ar parduotuvių.
Ne kartą dantis sukandęs tėvas važiavo jo įkliuvusio pasiimti iš policijos komisariato (kadangi buvo nepilnametis, jį išleisdavo).
Sulaukęs aštuoniolikos jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, o būdamas dvidešimties atsidūrė kolonijoje.
Po kalėjimo vėl „užnešė“
„Kolonijoje buvau blaivus ir galvojau, kad jau užteks – išeisiu, susirasiu darbą, merginą ir gyvensiu normaliai. Bet nutiko taip, kad iš kolonijos mane išleido kartu su dar vienu vyruku, tad kartu su juo nuėjome į parduotuvę, nusipirkome „Starkos“ butelį – ir mane vėl „nunešė“, – pasakojo Rinaldas.
Tėvai sūnaus į namus nebepriėmė, bet mama padėjo jam išsinuomoti kambarį. Tada jis ėmė vartoti amfetaminą – nuo jo nemiegodavo po keturias paras, jausdavo energijos antplūdį.
„Toks gyvenimas tęsėsi gal metus, bet nuo jo pakrinka psichika, apima visokios baimės – kai mano draugas atsidūrė „durnyne“, pasakiau sau, kad reikia sustoti. Ir nusprendžiau, kad mane Vilnius blogai veikia, čia netrūksta ir kvaišalų, ir draugų, tad niekaip negaliu išsikapstyti – taigi išvykau pas senelius į kaimą. Pradžioje ten daug valgiau, daug miegojau – ir atsigavau“, – atsiminė Rinaldas.
Kaime narkotikų nebuvo, bet savaitgaliais ėmė pasitaikyti alkoholio, o po kurio laiko jis jau liejosi laisvai.
Vyras dirbo statybose, darbe galima buvo ir išgerti, svarbu tik, kad ant žemės nesivoliotumei.
Visgi po kelerių metų jis grįžo į miestą, planavo ten toliau dirbti statybose – bet vėl pradėjo vartoti narkotikus.
Galiausiai pasiekė tokį lygį, kad nakvodavo visokiose landynėse (tėvai, suprantama, jo seniai į savo namus nepriėmė), o jo ieškojo ir policija už nusikalstamą veiklą, ir narkotikų platintojai, nes buvo jiems prasiskolinęs.
Nuo tų skolų ir kitų problemų vyras kuriam laikui vėl pasitraukė į kaimą (seneliai jau buvo mirę) – tada vėl grįžo į Vilnių, gyveno rūsiuose ar landynėse ir „šventė“ – gerdavo kad ir burnos skalavimo skystį ir leidosi visokius marmalus.
Atsidūrė morge su benamiais
„Nuo adatų dūrių man pradėjo pūliuoti koja, ir pūliai ėjo ne į išorę, o į vidų, taigi išsivystė sepsis. Vos likau gyvas, atsidūriau ligoninėje, kur mane visą pjaustė ir valė. Klubo sąnarys jau buvo išpuvęs. Lyg dar maža bėdos, į žaizdą ligoninėje įsimetė auksinis stafilokokas. Galiausiai mane išrašė, tik, aišku, neturėjau kur eiti. Turėjau ramentus, bet paeiti su jais negalėjau – to reikia pramokti, be to, buvau labai nusilpęs, svėriau apie 50 kg (mano ūgis – 185 cm). Tada, kad galėčiau judėti, mėginau iš ligoninės pavogti neįgaliojo vežimėlį, bet apsauga pagavo, išvedė į gatvę ir paliko“, – pasakojo Rinaldas.
Buvo labai karšta vasaros diena, jis sėdėjo ant bordiūro, prašė praeivių vandens atsigerti, ir neišmanė, ką daryti toliau.
Tąsyk pagalbos ranką ištiesė du benamiai. Parsigabeno jį į savo būstą – buvo įsikūrę Šiaurės miestelyje buvusio morgo pastate – davė guolį ant kartono. Dieną benamiai rinkdavo butelius ar metalą, kuriuos parduodavo, grįžę atsinešdavo peroksido, kuriuo valydavo labai gilią ligonio žaizdą, taip pat parnešdavo jam maisto (gal ir rasto šiukšlių konteineriuose, bet geriau, negu nieko).
Vėliau Rinaldas kiek atsigavo, pramoko vaikščioti su ramentais, tad kartu su naujais draugais traukdavo ieškoti butelių ir kito gėrio.
„Atsimenu, vaikštome po šiukšlynus su iš prekybos centro nugvelbtu vežimėliu, renkame visokį šlamštą. Vėliau benamiai stumia tą vežimėlį, pilną šiukšlių, o ant jų dar sėdžiu aš su savo ramentais – įdomus turėjo būti vaizdas“, – liūdnai nusišypsojo Rinaldas.
Dar po kurio laiko jis iš buvusio morgo persikraustė pas narkomanus į Naujininkus.
Jau daug vėliau norėjo tuos benamius, išgelbėjusius jam gyvybę, susirasti ir jiems padėkoti, bet nepavyko – kiek suprato, jie jau mirę.
Uždirbdavo iš vandens su sojos padažu
Kurį laiką Rinaldas gyveno landynėse su narkomanais, kurie pinigų prasimanydavo ne tik vogdami, bet ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, rinkdavo prabangių užsienietiškų alkoholinių gėrimų butelius, juos pripildavo vandens, tuomet įpildavo kolos arba sojos padažo, kad įgautų tikrovišką viskio ar konjako spalvą, pagal gudrią sistemą padirbdavo banderoles ir parduodavo turguje.
Kita pažįstamų narkomanų grupelė taip pat vertėsi „prekyba“ – jie prie didžiųjų kosmetikos parduotuvių prisirinkdavo prabangių kvepalų buteliukų, pripildydavo skysčio, kurį flomasterių šerdelėmis nudažydavo reikiama spalva, tada, kad būtų kvapo, įpildavo kelis lašus originalių kvepalų – ir viliodavo pirkėjas.
Su savo likimo draugais Rinaldas ne tik ieškodavo kvaišalų – neretai tekdavo ir juos laidoti.
Vieną jo draugą narkomaną, kuris buvo laikinai jį priėmęs gyventi į savo namus, staigiai pasiglemžė kepenų cirozė (tikriausiai dėl to, kad mėgo vartoti heroiną kartu su pigiu vynu).
Kitas bičiulis narkomanas, taip pat priėmęs jį pagyventi, vėliau mirė netrukus po to, kai patyrė sepsį.
„Su juo mes vartodavome taip vadinamą „durnių“ – kai susileidi stiprių sumaišytų raminamųjų vaistų kokteilį. Jo ypatumas tas, kad, jei nepataikai į veną, jis nudegina audinius. Draugui dėl to kojos jau buvo smarkiai išpuvusios, pajutau, kad ir man pradeda pūti... Draugo žaizdose jau gyveno kirmėlės, musių lervos. Jis jas vakarais rankiodavosi pincetu. Arba įsipildavo į kubilą vandens su kalio permanganatu, įmerkdavo kojas ir klykdavo – skaudėdavo žiauriai, užtat po to kirminai išplaukdavo į vandens paviršių“, – dalijosi makabriškais prisiminimais Rinaldas.
Paskutinį kartą, kai jis tą draugą, jau nepakylantį iš lovos, lankė slaugos ligoninėje, šis jau kalbėjosi su anuo pasauliu ir greit po to mirė.
Išsigelbėjimas prie Kalvarijų turgaus
„Jaučiau, kad man reikia susiimti, nes iš esmės telikusios trys galimybės – mirtis, kalėjimas arba ligoninė. Sakiau sau, kad pakaifavau, ir gana, reikia gultis į Priklausomybių centrą Gerosios Vilties gatvėje, pasigydyti koją, tada susirasti darbą ir draugę... Bet kažkaip nesiimdavau to daryti, juk manęs ieškojo policija, o kalėjime atsidurti su pūvančia koja nenorėjau – na, ir nuspręsdavau dar kažkiek pakaifuoti, o tada galvoti toliau“, – atsiminė pašnekovas.
Išganingoji diena atėjo netikėtai, kai jis su dviem draugais sukiojosi prie Kalvarijų turgaus ir planavo vykti į čigonų taborą pirkti naujos dozės.
„Prie mūsų priėjo pažįstamas narkomanas, nevartojantis ilgiau nei metus, jau šviesaus veido, ir įdavė vizitines korteles su reabilitacijos centro kontaktais. Pasakė, kad iš tokios būklės išsikrapštyti įmanoma, tad, jei norėsime, galime kreiptis. Daugiau jis mūsų neįkalbinėjo – žinojo, kad tokiems kaip mes įkalbinėjimai nė motais, reikia pasiryžti patiems – bet mums po to susitikimo viduje jau kirbėjo noras atsitiesti“, – pasakojo Rinaldas.
Taip netrukus jis su dar dviem draugais nusprendė vykti sveikti į reabilitacijos namus „Pusiaukelis“ (Šalčininkų raj.), kur taikoma dvylikos žingsnių programa.
Prieš tai ten paskambino, sutarė ir vienas draugas išvyko diena anksčiau. Kitas draugas, turėjęs važiuoti kartu su Rinaldu, ėmė jį įkalbinėti prieš kelionę susileisti po paskutinę dozę. Rinaldas sakė, kad verčiau išgers vyno, o draugas išlėkė ieškoti dozės – kaip vėliau sužinojo, jį rado gatvėje negyvą, perdozavusį.
Pasveikti nelengva, bet įmanoma
„Aš atsidūriau reabilitacijos centre, ir tai mane kažkaip užkabino – po truputį pradėjau sveikti. Bendravau su socialiniais darbuotojais, psichologais, ir palengva supratau, kad bėda yra mano mąstyme – reikia jį keisti iš esmės, antraip tik pavyksta vieną priklausomybę keisti kita. Aš kaitaliodavau alkoholį ir narkotikus, kiti gali tapti darboholikais, seksoholikais ar labai daug sportuoti, valgyti ar pan. Priklausomybė nuo darbo ar sporto lyg ir nėra labai blogai, bet kažin, ar su ja gyvendamas žmogus jaučiasi laimingas“, – aiškino Rinaldas.
Reabilitacijos centre lengva nebuvo, juolab, kad iš jo vis tekdavo vykti į gydymo įstaigas. Vyras ir vėl buvo atsidūręs ties gyvybės ir mirties riba – jį vėl buvo užklupęs sepsis, kilo ir kitų sveikatos problemų.
Gydytis reabilitacijos centre bei ligoninėje teko ilgai, apie 2,5 m.
„Atsimenu, būdavo ir visiškų nevilties akimirkų – juk ir sveikata prasta, ir paeinu tik su ramentais, ir žinau, kad pasveikęs neturiu kur eiti – nėra nei namų, į kuriuos galėčiau grįžti, nei žmonių, kuriems rūpėčiau, tad kaip man pradėti tą normalų gyvenimą? Bet pramokau gyventi šia diena – pamenu, vaikščiodavau po mišką, medituodavau (nors tada dar nežinojau, kad tai vadinama meditacija) – ir džiaugdavaus tuo, kad šviečia saulė, o aš dar esu gyvas“, – pasakojo pašnekovas.
Be to, jis reabilitacijos centre buvo vis raginamas keltis tikslus ir su jais dirbti, ir tai taip pat padėjo atsitiesti.
Naujas gyvenimas iš neįgalumo pašalpos
Išėjęs iš reabilitacijos centro Rinaldas už 80 Eur išsinuomojo kambarėlį pusrūsyje su lauko tualetu. Susimokėdavo nuomą iš neįgalumo pašalpos. Ją gauna ir dabar, mat vis dar vaikšto su ramentais – medikai 4 kartus bandė jam įstatyti dirbtinį klubo sąnarį, bet organizmas jį atmesdavo.
Be to, Rinaldas įsidarbino batsiuvio padėjėju, šiek tiek pramoko jo amato. Dirbo ir baigė vakarinę mokyklą, paskui įstojo į universitetą.
Dar besigydydamas reabilitacijos centre po to, kai gyvenimas vėl ėmė atrodyti gražus ir spalvotas, jis labai pamėgo fotografuoti. Ir palengva suvokė, kad nori mokytis kino operatoriaus ar režisieriaus specialybės.
Tiesa, įstoti į režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademiją lengva nebuvo, pradžioje koją pakišo neišlaikytas valstybinis anglų kalbos egzaminas. Po metų jį perlaikė.
„Vienus metus buvau akademijoje laisvuoju klausytoju. Pamenu, sėdžiu mūsų batų taisykloje, tokioje tamsioje ir su voratinkliais, ir rašau sąsiuvinyje. Atėjęs žmogus klausia, ką rašau – atsakau, kad kino scenarijų, ir žmogus nustebęs sako, kad gal apie mane scenarijų reiktų rašyti ...“ – pasakojo Rinaldas.
Kitąmet jis įstojo studijuoti į mokamą vietą ir nusprendė rizikuoti, nors neįsivaizdavo, kaip reikės susimokėti. Pradiniam įnašui pinigų davė tėvai, su kuriais santykius palengva pavyko atgaivinti.
Vėliau paaiškėjo, kad neįgaliesiems taikomos nuolaidos mokesčiui už mokslą, o netrukus pavyko pakliūti į nemokamą vietą.
Artimiesiems pataria būti griežtiems
Dabar Rinaldas batų taisykloje nebedirba – jis nusiteikęs daug laiko skirti mokslui, jau yra pirmo kurso magistrantūros studentas. „Pagalvojau ir supratau, tai kas, kad man jau 40 m., į magistrantūrą tikrai noriu eiti“, – sakė būsimasis režisierius.
Jis jau yra sukūręs ne vieną trumpametražį filmuką, pelnę kelis apdovanojimus. Ypač jam norisi kurti filmus apie priklausomus žmones ir jiems parodyti, kad išeitis visuomet yra. Šiuo metu filmuoja dokumentinį filmą Pravieniškių kolonijoje įsikūrusiame priklausomybės ligų reabilitacijos centre apie sveikstančius kalinius.
Vyras tebegyvena kukliame nuomojame butuke (bet dušą ir tualetą viduje jau turi) iš neįgalumo pašalpos, kartais dar gauna kokią kūrybinę stipendiją ar nusifilmuoja masinėje scenoje, ir mažomis pajamomis nesiskundžia. „Man keista klausytis, kaip žmonės, kurie turi daug daugiau negu aš, vis skundžiasi, kad jiems tai tas, tai anas negerai – o man viskas gerai, juk svarbiausia, kad esu gyvas, netgi, galima sakyti, gimęs iš naujo“, – sakė jis.
Jau 9 metus blaiviai gyvenantis Rinaldas ir dabar dalyvauja priklausomų žmonių tarpusavio pagalbos susirinkimuose, kad neužmirštų, ką teko patarti.
Pokalbio pabaigoje klausiu pašnekovo, ką jis patartų priklausomų žmonių artimiesiems, kurie nežino, ko griebtis. Jo atsakymas gali ir nepatikti, bet jį išgirsti verta.
„Su manimi neretai susisiekia priklausomų paauglių tėvai ir prašo patarimų. Atsakau, kad jeigu gražūs pokalbiai jau išbandyti ir nepadėjo – telieka imtis kuo griežtesnių priemonių. Reikia negailėti vaiko, ir, jei jis pilnametis – vyti jį iš namų, jei yra pagrindo – kviesti jam policiją, kad įtrauktų į įskaitą, ir pan. Mat jeigu vaiku rūpinsitės, jis turės namus ir maisto ir jo vienintelė problema bus ta, kaip gauti pinigų kvaišalams – jis tikrai nesusiims ir norės svaigintis toliau. O jei jis pajus, kad prisidarė tikrai daug bėdų, tada gal ir supras, kad reikia susitvarkyti“, – sakė Rinaldas.
