– Prieš Kalėdas visi skaičiuojame per metus nuveiktus gerus darbus, atsiprašome už paklydimus, prisimename, ką gero patyrėme ir kokias pamokas išmokome. Ką jūs išskirtumėte šių metų reziumė sąraše?
– Šie metai liks žmonijos istorijos puslapiuose dėl karo Ukrainoje. Praktiškai kasdien seku žinias iš fronto. Meldžiuosi.
Palaikome ryšį su broliais pranciškonais Ukrainoje. Su broliu Astijumi vežėme labdarą.
Per šiuos metus daug ko išmokau ir visi daug ko išmokome. Išmokome skraidyti kaip paukščiai ir plaukioti lyg žuvys, dabar laikas mokytis žmoniškumo.
Geriausios pamokos ateina iš Ukrainos: žmogus be Dievo arba su iškreipta Dievo sąvoka suniokoja gražiausius jam patikėtus dalykus.
– Šiais metais miestiečiai suteikė jums Metų klaipėdiečio, miestas – Garbės klaipėdiečio vardą. Ką šie įvertinimai pakeitė jūsų gyvenime?
– Tiesą pasakius, aš didžiuojuosi Dievo meile, kad jis besąlygiškai myli visus žmones, visus klaipėdiečius.
Netgi tuos, kurie jaučiasi laimingi, gyvendami be Dievo ir tikinčiųjų bendruomenės. Jis nė vieno neišskiria, niekam nedaro jokių privilegijų.
Dabar jaučiuosi esąs daugiasparnis. Mano sparnai esate jūs, mielieji.
– Per penkiolika metų nuo pirmojo Vilties bėgimo užauginote nuostabų Vilties miestą Klaipėdoje. Jau padaryta labai daug. Ar turite viziją, kaip Vilties miestas atrodys po 50, 100 metų?
– Aš tikiu Klaipėdos ateitimi. Ne dėl to, kad Klaipėdoje yra uostas, kuris neša pelną. Ne todėl, kad jame statomi pastatai.
Miestą garsina ne pastatai, o žmonės. Žmonėms skirta mūsų pranciškonų vienuolių tarnystė.
Kai žiūriu į vaikus darželyje „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, matau, kad jie užaugs kitokie nei mes. Jie yra ateitis, ir ji yra labai šviesi.
Onkologijos centras, manau, taip pat dar ilgai bus reikalingas žmonėms.
Kai aukštosios technologijos baisios ligos neįveikia, su tikėjimu ir malda prisiliečiame prie skausmą kenčiančių, ir vyksta stebuklai.
– Tiek metų rūpinatės onkologiniais ligoniais, o šiais metais pats susidūrėte su liga. Kokias pamokas, patirtis liga jums suteikė. Į ką jūs kreipėtės pagalbos?
– Iš tiesų, tiek metų bendraudamas su onkologiniais ligoniais ir matydamas, kaip plačiai ši liga plinta, pats, atrodo, seniai ją priėmiau į savo gyvenimą. Tad susitaikyti su diagnoze man buvo lengviau, tačiau vis tiek jaučiausi tarsi užplaukęs ant seklumos.
Tai, ką tiek daug metų kalbėjau kitiems, dabar turiu prisitaikyti sau. Priimu tai kaip tų pasakytų žodžių ir atliktų darbų gyvą išbandymą, patikrinimą savimi.
Visada kartojau, kad, ištikus ligai, žmogus neturi likti vienas, užsisklęsti, kad turi dalintis savo išgyvenimais ir pats pasidalinau su broliais, su bičiuliais. Jų tikėjimas, jų maldos ir linkėjimas man sveikatos stebuklingas.
Aš dabar jaučiuosi gerai, pilnas energijos, tarsi laivas, kuris įveikė seklumą ir vėl panardintas į gilius vandenis gali plaukti toliau.
Man likusį gyvenimo laiką noriu praleisti ramiau, jėgas ir energiją skirti apsivalymui, meditacijai ir nusiginklavimui. Japonų samurajai, kurie niekada nesiskirdavo su ginklu, nusiginkluodavo įeidami į arbatinę.
Noriu įkurti arbatinę japoniškame sode, rengti arbatos ceremonijas, detoksikuoti save ir kitus žmones nuo toksiško pasaulio, toksiškų santykių, nuo kovos.
– Kai paskambinau, sakėte, kad esate miške. Ką miške veikiate?
– Onkologinė liga pakoregavo mano gyvenimą. Kasdien stengiuosi porą valandų pavaikščioti, jau netgi ir pabėgioti Girulių miške.
Stengiuosi įsiklausyti į gamtos garsus, žemės klyksmą… ašarų tekėjimą, artimo žmogaus dvasinį alkį, ligonių dūsavimus... ir tai nėra tik žodžiai.
Apskritai žmogaus kilnumas prasideda ten, kur baigiasi puikybė: tada tu pradedi girdėti artimo širdį.
Sakoma: „Dvejus metus vaikutis mokosi kalbėti, o po to jau suaugęs stengiasi išmokti būti tyloje.“
Brangūs „Vakarų ekspreso“ skaitytojai, klausykimės Baltijos jūros bangų choro, lyg girdėtume kalbant patį Dievą…
– Ar kalėdojate prieš Kalėdas? Jeigu taip, kokius pokyčius pastebite klaipėdiečių namuose, šeimose?
– Kalėdoja klebonai ir parapijų kunigai. Mes, vienuoliai, prieš Kalėdas ir po švenčių lankomės šeimose ir savo vizitu pagerbiame tikinčiųjų vilties kelionę.
Kiekvienos šeimos istorija yra šventa. Prieš 30 metų į akis krisdavo euroremontas, nauji šaldytuvai, televizoriai.
Dabar pastebiu, kad moterys savo namus keičia, sakyčiau, į šventoves, kad vaikai iš mokyklų, o vyras iš darbo sugrįžtų ne tik į virtuvę pavalgyti, bet kad pajustų buveinės šventumą, jaukumą, šilumą, tylą.
– Gražią gyvenimo sukaktį neseniai paminėjote. Kokios Kalėdos per septynis gyvenimo dešimtmečius ir kodėl, kuo jums buvo įsimintiniausios?
– Mano siela yra piligrimė, keliaujanti. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1984 m. atvykau į Vidurinę Aziją, tarybinę Tadžikijos respubliką ir apsigyvenau Dušanbėje, sostinėje.
Ten klebono asmenyje švenčiau pirmąsias Kalėdas su katalikais ir musulmonais (Volgos ir Odesos srities deportuotų vokiečių katalikų gerais draugais).
Tuo metu kaimyniniame Afganistane vyko karas.
Visiems buvo svarbu išgirsti, kad Dievas rūpinsis žmogumi iki pasaulio pabaigos, jis tam ir atėjo. Mūsų nepaliks.
Dabar mūsų eilė ateiti į jo artumą. Dievas nori įgyvendinti mūsų žmogiškumą.
Būtent ši žinia labiausiai pamalonino ir islamo išpažinėjus.
– Kokią įdomiausią, netikėčiausią kalėdinę dovaną esate gavęs?
– Patikėkite, nepilstau vandens… Man didžiausia dovana, kad dabar gyvenu Dievo sukurtame pasaulyje.
Tai nuostabi dovana!
Jam galiu dėkoti už mylimus gimtojo miesto bičiulius, už gražiausius pasaulyje Baltijos saulėlydžius, už Vilties miestą, už išgydytas sužeistas ir pažemintas širdis.
– Kaip jūs, vienuoliai, švenčiate Kūčias, Kalėdas? Kokių tradicijų laikotės? Ar ragaujate 12 patiekalų, ar buriatės, o gal žaidžiate kokius kalėdinius žaidimus?
– Stengiamės išlaikyti iš senolių perimtas lietuviškas tradicijas.
Reiškia, kad tai, kas vyksta jūsų šventiniuose namuose, atsispindi ir mūsų vienuolyne.
Kūčių vakarą, laužydami kalėdaitį, dalinamės geru žodžiu, kuris tampa viltimi, linkime sveikatos, meilės, laimės ir apstaus gyvenimo Viešpatyje.
Tą vakarą vienuolyno stalas paplatėja ne dėl maisto gausos, bet dėl prisijungusiųjų prie mūsų šventimo širdžių skaičiaus. Tai – nuostabu!
– Ar jūs dovanojate kam nors kalėdines dovanas? Kokias?
– Kalėdinėmis dovanomis, kurias gauname, dažniausiai mums tenka dalintis su kitais. Tai atneša laimę stokojantiems, sykiu juos praturtiname paguodžiančiu žodžiu, palydime palaiminimu.
– Ar siunčiate sveikinimo atvirukus? Kam?
– Taip, siunčiu, bet labai retai. Dažniausiai jie keliauja iš internetinio pašto, su teisingais ir neapsimestiniais žodžiais tiems, kurie verkia dėl šeimos narių praradimo ir nesileidžia būti paguodžiami, kalbinu telefoniniu pokalbiu.
Žinoma, artimiausius draugus Kalėdų proga aplankau in persona, asmeniškai.
– Visi kartojame, kad Kalėdos – stebuklų metas. Kas jums yra Kalėdų stebuklas?
– Dievas nėra „izoliuotas“ Dievas, jo nėra doktrinose ir maldaknygėse. Jis yra su mumis, su savo sukurtąja žmonija. Dievo nereikia ieškoti. Jis yra su mumis. Argi tai nėra Kalėdų stebuklas?
– Ko palinkėtumėte Klaipėdai ir klaipėdiečiams šv. Kalėdų proga?
– Mūsų planetai 4,5 milijardo metų. Ko siekė Kūrėjas, kad mes atsirastume šioje žalioje planetoje?
Kas tai žino, neturi laiko nuobodžiauti ar būti nuobodus.
Tam priešingybė yra mus ištikęs vienišumas, nusilpimas ir liūdnumas. Tik išsilaisvinę iš toksiškų mokymų, mąstymo, mes nustebsime, koks apstus ir turtingas yra mūsų gyvenimas.
Štai ko Jums visiems linkiu! Netrukus ateis kitos žmonių kartos.
Dar ne vėlu, dar šiandien „puoselėk nuostabą“.
