Grūto apylinkėse netoli Druskininkų užaugusi ir nuo vaikystės iškylas į gamtą pamėgusi menininkė iš miško tuščiu krepšiu negrįžta. Jei neprirenka grybų, į krepšį prisikrauna kankorėžių, kaštonų, gilių, medžių žievių ir šakelių.
Artėjant didžiosioms metų šventėms šie radiniai papuošia ir dovanų pakuotes, ir vaišių stalą.
Kad per šventes būtų kuo papuošti namus, R.Kazakevičienė patarė pradėti rūpintis dar vasarą arba kai gamta pradeda dažytis rudens spalvomis.
„Artėjant žiemai atsiverti knygą, randi sudžiovintų lapų ir pradedi ką nors kurti“, – pasakojo visais metų laikais medžiagų savo darbams gamtoje ieškanti floristė.
Ji turi patarimų ir tiems, kurie šiltuoju metų laiku gamtoje gėrybių neprisirinko: „Prie ežerų vis dar gražios nendrės. Dabar jos labiau prasiskleidusios nei vasarą, turi daugiau pūkelių, kuriuos galima supurkšti laku.
Gamtoje vis dar galima prisiskinti smilgų ir kitų nužydėjusių, bet formą išlaikiusių augalų. Kas gyvena netoli iškirstų miškų, kirtimuose gali rasti įvairaus dydžio medžio riekių. Jos tampa gražiu pagrindu įvairioms Kalėdų kompozicijoms.“
Miškuose dar galima rasti kankorėžių. Išdžiovinti, padažyti baltais dažais ar papuošti blizgučiais jie gali tapti ne vienus metus tarnaujančia puošmena.
Miškuose po spygliuočiais kankorėžiai guli po keletą metų, todėl reikėtų rinkti šviežiausius, šviesiai rudus. Tuomet puošti namus jais bus galima ne vienus metus.
Kankorėžiams nereikia ypatingų laikymo sąlygų, kitų metų švenčių jie gali sulaukti padėti sausoje vietoje popieriniame maiše ar batų dėžėje. R.Kazakevičienė siūlė pasidairyti ne tik į egles, bet ir į kitus spygliuočius, kurie išaugina įvairių dydžių ir formų kankorėžių.
Gamtos mylėtoja jiems visada randa vietos ir savo kelionių lagamine – šilto klimato šalyse galima rasti įvairesnių formų ir daug didesnių kankorėžių.
Kroatijoje kankorėžių prisirinkusi R.Kazakevičienė jais buvo papuošusi visą eglutę. Moteris dažais pabaltino jų žvynus, pririšo po kaspiną ir prikabino kabliukus. Dar keletas kuklių detalių – ir eglutė papuošta.
Be eglutės, daug kas pamėgo ir kitą Kalėdų akcentą – šventinį vainiką.
Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“ R.Kazakevičienė visą mėnesį rengia šventinių vainikų pynimo pamokas, į kurias net netelpa visi norintieji. Todėl floristė paruošė Kalėdų vainikams skirtų rinkinių, kurie gali paįvairinti draugų susibūrimus ar ilgus vakarus šeimos rate.
Ji pastebėjo, kad tokia veikla ypač išpopuliarėjo per karantiną, kai žmonės daugiau laiko leido namuose.
Menininkė patarė nei advento, nei tradicinių Kalėdų vainikų nepinti lapkričio pabaigoje – iki Kalėdų jie praras spalvą. Kuo šviežesnės šakelės ir samanos jiems bus naudojamos, tuo žalesni ir gyvesni jie atrodys.
Nusipynus vainiką anksčiau, iki švenčių jį reikėtų laikyti šaltoje ir kuo drėgnesnėje vietoje – balkone, rūsyje arba garaže.
Pinti šventinius vainikus geriausia iš pušų. Eglių šakelės labai badosi, o spygliai greitai nubyra. Šioms kompozicijoms tinka ir ilgai žalią spalvą išlaikančios tujos. Norintieji puošmenomis džiaugtis dar ilgiau gali nusipirkti kėnių šakelių.
„Kėnių spygliai nesibado ir nebyra, todėl tokie vainikai bus ilgalaikiai, juos galima išlaikyti ir iki kitų metų“, – pasakojo floristė.
Jei per metus vainikas papilkėjo, R.Kazakevičienė patarė jį atnaujinti: papurkšti sidabro ar baltos spalvos aerozoliniais dažais, pakeisti papuošimus ir panaudoti dar vienus metus.
Iš kėnių šakų padarytą eglutę pati menininkė puoš jau trečius metus iš eilės: „Stovėdama palėpėje ji ne tik papilkėjo, bet jau net šiek tiek parudavo, bet nupurkšiu baltai ir atrodys kaip apsnigta.“
Tuo, kas randama gamtoje, nesunku papuošti ir šventinį vaišių stalą. Kūčių stalas turėtų būti paprastesnis ir kuklesnis – ant jo užtenka pasimerkti spygliuočio šakelę.
Galima išsiversti ir be vazų – vidury stalo sudėlioti kadagių, tujų ar kėnių šakeles, pabarstyti nedidelių kankorėžių, uždegti žvakę.
Kalėdų stalas, floristės nuomone, turėtų būti spalvingesnis, bet kad spalvų nebūtų per daug, reikėtų pasirinkti vieną pagrindinį toną.
„Kalėdų spalva – visada raudona, ji visada lieka madinga, su ja galima derinti aukso, sidabro ar baltą spalvą“, – sakė menininkė.
Šventinį vaišių stalą gali papuošti jo vidury padėtas vainikas ar Kalėdų puokštė.
Pati druskininkietė stalo puošybai naudoja įvairaus dydžio buteliukus, kurių prikaupė per keletą metų.
„Skirtingo dydžio buteliukus galima sustatyti stalo viduryje ir įkišti po skirtingą šakelę. Į vieną – eglės, į kitą – pušies, į trečią – tujos ar kadagio ir padaryti žalią gyvą juostą“, – pasakojo floristė.
Nuo lapkričio vidurio pinti vainikus ir gaminti įvairias puošmenas kitus mokanti R.Kazakevičienė savo namuose eglutę puošia tada, kai baigiasi darbų įkarštis.
„Vaikystėje eglutę puošdavome likus dienai iki Kūčių, todėl ir dabar norisi, kad išliktų šventės efektas, todėl ją puošiame likus 8–10 dienų iki Kalėdų“, – pasakojo menininkė.
Šio momento labiausiai laukia jos vaikai, kurie mato puošmenas nuolat gaminančią mamą ir dar lapkričio pabaigoje išpuoštus šeimai priklausančius svečių namus.
R.Kazakevičienė savo namus stengiasi puošti kukliai – kiekvienais metais šeima perka gyvą kėnį, kurį po švenčių pasodina savo sodyboje.
Papuošus eglutę daug kam kyla klausimų, kaip paslėpti jos kotą ar indą, į kurį ji įstatyta.
R.Kazakevičienė atskleidė, kad tai padaryti gali padėti nebrangus ir daug darbo nereikalaujantis būdas. Prieš šventes reikėtų neišmesti dėžių nuo pirkinių, ypač didelių.
Apvyniotos popieriumi ir perrištos kaspinu dėžės tampa dovanomis, kurios ir paslepia eglutės apačią, ir sukuria šventinę atmosferą. Tokios dovanos puikiai užpildo ir didelę tuščią erdvę, kurios atsiranda, jei eglutė stovi didelėje patalpoje.
Kad dėžės smarkiai neišsiskirtų iš interjero ir neužgožtų kitų detalių, R.Kazakevičienė patarė jas apvynioti ne itin intensyvių spalvų popieriumi, geriau rinktis ryškesnių spalvų kaspinus.
Tokiomis dovanomis R.Kazakevičienė papuošia ir savo šeimai priklausančius svečių namus, kurie prieš šventes tampa Kalėdų rezidencija, – Druskininkų gyventojai ir svečiai į ją kviečiami šventinėms fotosesijoms.
Paprastai ne itin ryškiai R.Kazakevičienė mėgsta pakuoti ir dovanas. Joms pakuoti tinka ir tas popierius, kurį statybininkai pasitiesia nenorėdami dažais aptaškyti grindų.
„Grožis slypi paprastume“, – sakė menininkė ir siūlė tokias dovanas aprišti puošnia juostele, priklijuoti mažą kėnio šakelę, džiovintą apelsino ar citrinos riekelę, mažą pabaltintą kankorėžį. Be to, tokį popierių galima aptaškyti ar apipurkšti dažais.
Kad supakuota dovana mielesnė nei įdėta į parduotuvėje parduodamą šventinį maišelį, jau supranta ir dešimtmetė R.Kazakevičienės dukra, kuri mamos prašo supakuoti ir jos dovanas.
„Dovanos pakuotė iš tiesų parodo dėmesį žmogui, specialiai jam sugaištą laiką“, – sakė R.Kazakevičienė, savo dovanos pakuote nustebinusi ir vieną giminaitį. Ant dovanų dėžutės ji uždėjo džiovintą paparčio lapą, nupurškė auksiniais dažais ir pririšo kaspiną.
Pačių sukurtos pakuotės ne tik palieka didesnį įspūdį, bet ir kainuoja mažiau nei pirkti maišeliai.
„Išėmus dovanas maišelius gaila išmesti, tada ir pati imu juos kaupti, kol pastebiu, kad nebėra vietos“, – pasakojo R.Kazakevičienė.
„Parduotuvės lūžta nuo plastiko ir įvairių dekoravimo priemonių, bet nebūtina visko pirkti – daug ką galima pasidaryti patiems. Gal ne visi tam gabūs, bet pabandyti siūlau visiems“, – sakė menininkė.
Teisininkės karjerą ir darbą žinomoje advokatų kontoroje į menus iškeitusi druskininkietė džiaugėsi, kad dabar atsirado nebrangių priemonių, apie kurias vaikystėje galėdavo tik pasvajoti.
Viena tokių – karštų klijų pistoletas, kuriuo gali naudotis ir vaikai.
„Jei vaikystėje būčiau turėjusi karštų klijų pistoletą, man tai būtų buvusi geriausia dovana pasaulyje. Klijuodavau įvairiais klijais, plastilinu, bet vis tiek niekas nesilaikydavo“, – prisiminė menininkė.
Vaikščioti gamtoje, rinkti ten rastas grožybes ir neštis jas namo Rūta pamėgo dar vaikystėje. Tuomet ji buvo surinkusi kerpių kolekciją, iš augalų bandė kurti įvairias kompozicijas.
„Tuo metu trūko ne tik priemonių, nebuvo ir jokių pavyzdžių. Dailės mokykloje kurti iš gamtinių medžiagų mūsų nemokė, nebuvo ir interneto, todėl nelabai kas pavykdavo“, – prisiminė Rūta.
Teisininke tapusi R.Kazakevičienė prie floristikos grįžo pagimdžiusi vaikus.
Tuomet kilo noras pasipuošti savo namus ir nusipinti Kalėdų vainiką. Iš pradžių sau, o po to ir kitiems.
Kuria paveikslus iš samanų
- Puošdama namus R.Kazakevičienė sukūrė ir paveikslą iš stabilizuotų samanų, kuriuo norėjo paslėpti namuose vaizdą gadinančią elektros skydinę. Kūrinys patiko ir šeimos nariams, ir svečiams, todėl „Natūralistės“ įkūrėja pradėjo kurti samanų paveikslus.
- Tam jau paruoštas užkonservuotas ir nudažytas samanas menininkė siunčiasi iš užsienio, bet į jas įkomponuoja miškuose rastų šakelių, medžių nuolaužų.
- Paveikslą „Skeveldros“, kuriam panaudotos nukirstų medžių atplaišos, ji paskyrė iškirstiems miškams, kuriuose vaikystėje grybaudavo ir uogaudavo. Jų vietoje nieko nebėra.
- Didžiausias R.Kazakevičienės kūrinys iš stabilizuotų samanų ir džiovintų augalų – verpstės paveikslas, sukurtas Lygiadienio šventei. Jis tapo Verpstės festivalio Viečiūnuose talismanu. Iš samanų sukurtas paveikslas – 2,4 metro aukščio ir 1,3 metro pločio.
- Praėjusią savaitę menininkės paroda „Samanų jūra“ Vilniuje buvo atidaryta nauja Laidojimo paslaugų centro meno galerija.
