Jeigu prieš kokį dešimtmetį jiems būtų pasakę, kad ilgam nusės Lietuvoje, Shayanas ir Marija būtų tik smagiai pasijuokę. Dabar sutuoktiniai, kurie ilgą laiką buvo tvirtai šaknis įleidę Amerikoje, pasakytų: „Nuo likimo nepabėgsi.“ Ir pridurtų: „Sprendimas atvykti į Lietuvą pasiteisino.“
Prieš penkerius metus Kaune pamatus padėjo Sh.Ali kūrybinis kūdikis – nauja Vokietijos kapitalo automobilių elektronikos komponentų įmonės „Continental“ gamykla „Continental Automotive Lithuania“. Šiuo metu Sh.Ali vadovauja 700 žmonių gamyklos kolektyvui ir rengiasi plėtrai.
Nors gamykla veikia Kaune, Shayanas su žmona Marija, sūnumi Armanu (18 m.) bei dukterimi Sophie (15 m.) gyvena Vilniuje nuomojamame name. Tokį sprendimą pora priėmė dėl vaikų mokslų sostinės Tarptautinėje Amerikos mokykloje. Gamyklos direktorius kas rytą sėda į automobilį ir iš namų rieda į Kauną. Prie Amerikos atstumų įpratusiam Sh.Ali tai – vieni juokai.
Šeima Lietuvoje sutiks penktąsias Kalėdas. Amerikoje susikurtas tradicijas jie perkėlė čia. Kalėdų švenčių etapas jų namuose prasideda nuo Padėkos dienos, kurią Amerikoje priimta švęsti paskutinį lapkričio ketvirtadienį.
Tą dieną Sh.Ali šeima į svečius pasikviečia draugų, giminių, įvairiais patiekalais gausiai nukloja stalą, Shayanas grilyje kepa didžiulį kalakutą. Kitą rytą šeimos nariai šventiškai išpuošia namų vidų ir išorę, žaisliukais ir girliandomis padabina žaliaskarę. Prasideda Kalėdų laukimas.
Marija yra lietuvė, o Shayano šeima kilusi iš Bangladešo, jų vaikai gimė Jungtinėse Valstijose. Tačiau sutuoktiniams pavyko suvienyti savo gimtųjų šalių ir amerikietiškas tradicijas bei papročius.
„Amerikoje žmonės ypatingai išpuošia namus, kiemus, tam negailima nei laiko, nei pinigų. Namai tiek viduje, tiek išorėje tviska, blizga. Reginys primena pasaką. Populiaru važinėti po aplinkinius rajonus ir grožėtis išskirtinėmis namų dekoracijomis. Dabar Lietuvoje namo išorę mažai dekoruojame, apkabinėjame lazerinėmis lemputėmis. Aplinkinių namų gyventojams patinka matyti mūsų žėrintį namą“, – pasakojo M.Prodan-Ali.
Nors Sh.Ali gimtinėje dauguma gyventojų yra musulmonai, jis užaugo modernioje šeimoje, pripažįstančioje vakarietiškas tradicijas. Shayanas prisimena, kad nuo vaikystės namuose visada būdavo puošiama Kalėdų eglė. Be to, Kalėdos buvo mėgstamiausia jo močiutės šventė. Nors moteris nebuvo katalikė, jai patiko Marija ir Jėzus, tad Kalėdų šventės būdavo labai laukiamos.
Kūčios Amerikoje nešvenčiamos, bet Marijos ir Shayano šeimoje jos privalomos. Per Kūčias jie valgo tradicinius Lietuvoje įprastus patiekalus be mėsos. Kol šeima gyveno Amerikoje, Kūčių vakarienei rinkdavosi pas Marijos draugę lenkę, ištekėjusią už turko. Shayanui ir vaikams patinka katalikiški Kūčių patiekalai – silkė, įvairiai ruošta žuvis, mišrainė, kūčiukai.
„Mudu su Shayanu visada buvome atviri naujovėms, kitoms kultūroms. Šeimos tradicijas kūrėme kartu, mums buvo svarbu, kad ir vaikai ateityje jas puoselėtų. Įdėjome daug pastangų, kad šeimoje būtų vienybė ir vientisumas. Stengiamės vaikams suteikti švenčių jaukumo atmosferą“, – kalbėjo Marija.
Kalėdų ryto ir po egle sudėliotų dovanų ypač laukia vaikai. Pietums Shayanas dažnai kepa avies koją arba ruošia kitokį mėsišką patiekalą.
„Amerikoje maistas per šventes nėra akcentuojamas, tai labiau mūsų kultūros atributas, o vyro kultūroje maistas yra dievas. Kai jo tautiečiai planuoja susitikti, prieš mėnesį pradeda kalbėti apie tai, ką valgys, ką gamins. Susitikę gali visą dieną valgyti ir dar kalbėti apie maistą“, – pasakojo Marija.
Svarbiausius patiekalus dažniausiai gamina Sh.Ali. Žmona būna atsakinga už užkandžius, mišraines, o desertų, pyragų gamyba užsiima Sophie.
Kad mėsiškas patiekalas būtų skanus, Shayano nuomone, svarbiausia, kad balta mėsa nebūtų sausa. Todėl pirmiausia puode reikia užvirinti vandenį, įberti druskos ir rudojo cukraus vienodu santykiu. Į litrą vandens jis deda po šaukštą cukraus ir druskos. Galima įdėti kokių norima prieskonių. Tada į atvėsintą vandenį puode ar į specialų užrišamą maišelį įdėti mėsą ir ją palaikyti per naktį arba parą, išėmus nuplauti ir popieriniu rankšluosčiu nusausinti. Tada ant viršaus Shayanas deda sausų prieskonių ir šauna patiekalą į orkaitę.
Raudonos mėsos vyras nemarinuoja, deda nedaug prieskonių, nenori, kad būtų prarastas jos skonis. Svarbiausia – alyvuogių aliejus, druska ir pipirai. Ar mėsa tinkamai iškepusi, parodo kulinariniai termometrai.
Naujųjų metų Ali šeima nesureikšmina. Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, Naujuosius metus visi ramiai sutinka namuose šeimos rate. Tik Vilniuje prieš vidurnaktį visi lekia slėptis į sauną, nes šunys eina iš proto dėl fejerverkų. Todėl pirtyje iš anksto būna paruoštas šampanas ir taurės.
Marijos ir Shayano meilės bei jų atvykimo į Lietuvą istorija verta kino filmo. Baigusi vidurinę mokyklą uteniškė Marija įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos, o po pirmo kurso pasiėmusi akademines atostogas pagal „Au Pair“ programą išvyko į Ameriką padirbėti aukle.
Jai buvo devyniolika. Norėjo pamatyti pasaulio ir išmokti anglų kalbą. Planavo grįžti po metų, bet jau po pusmečio pajuto, kad užtruks ilgiau. Lietuvė įsikūrė netoli Čikagos, dirbo vaikų darželyje, papildomai uždarbiavo restorane kaip padavėja.
– Ar ateitis visiškai svetimoje šalyje negąsdino?
Marija: Žinojau, kad reikia pačiai kabintis. Man pasisekė, kad svetimoje šalyje nesusidūriau su blogais žmonėmis, pavojingomis situacijomis. Liūdniausia buvo suvokti, kad turėsiu praleisti tai, kas vyksta namuose: artimieji sensta, pradeda mirti dėdės, tetos, silpsta ryšys su draugais.
Iš pradžių kankino vienišumas, galėjau pasikliauti tik savimi. Įmeti save į likimo upę, plauki, kur srovė neša, nežinai nei maršruto, nei to, ar pavyks pasiekti saugų krantą.
– Kaip susipažinote su būsimu vyru?
Marija: Susipažinome praėjus dvejiems metams po mano atvykimo į Ameriką. Čikagos priemiestyje, kur dirbau ir gyvenau, buvo populiarus šokių klubas, į kurį mėgdavo rinktis europiečiai. Savaitgaliais aš ten eidavau su kitomis atvykėlėmis auklėmis pašokti. Darbo dienomis dirbdavome po du darbus. Klubas buvo vienintelė pramoga.
Shayanas gyveno netoliese. Jis irgi mėgdavo tame klube lankytis. Didžėjus klube grodavo Shayano dainą. Nežinojau, kas jos autorius, bet vos tik ją išgirdusios su merginomis puldavome į aikštelę šokti.
Kartą didžėjaus paklausiau, kas yra dainos atlikėjas. Jis parodė į netoliese stovintį vaikiną.
Priėjau prie jo ir pasakiau komplimentą. Man muzika nuo paauglystės labai svarbi, Utenoje dainavau džiazą muzikanto Rolando Babraičio grupėje, vėliau atvykusi studijuoti į Vilnių lankiau dainavimą pas ansamblio „Jazz Island“ įkūrėją Artūrą Noviką.
Taigi Amerikoje man trūko ne tik artimųjų, draugų, bet ir muzikos. Galima sakyti, kad ji mus ir suvedė su Shayanu. Pradėjome bendrauti, pasakiau, kad man irgi patinka dainuoti, išsiaiškinome, jog gyvename netoli vienas kito. Shayanas namuose turėjo muzikos studiją ir pakvietė kartu pamuzikuoti. Šešeriais metais vyresnis Shayanas buvo baigęs inžinerijos mokslus, dirbo.
Shayanas: Anksčiau nebuvau sutikęs žmogaus iš Lietuvos, teko atsiversti žemėlapį. Marija buvo graži šviesiaplaukė, bet labiausiai man patiko artimos vertybės, pagarba kitai kultūrai. Netrukus Mariją supažindinau su mama ir tetomis, jai viskas buvo įdomu. Šeimos vertybės Lietuvoje, kaip ir mano kultūroje, panašios – jos tvirtos.
Marija: Laisvalaikiu susitikdavome jo studijoje, kai ką įrašėme. Shayano namuose ant sienos kabėjo šeimos nuotraukos, jis man pasakojo apie savo kilmę. Lyg iš filmo atrodė pasakojimai, kaip jis augo su tarnais, virėjais.
Mano vyro šeima – emigrantai iš Bangladešo. Savo šalyje jie buvo gerai žinomi dėl muzikinės veiklos. Shayano tėvas Shafaatas Ali 1963 metais įkūrė pirmąjį populiariosios muzikos ansamblį „Zinga Goshty“. Jis greitai išpopuliarėjo dėl modernaus stiliaus melodijų.
1966 metais „Zinga Goshty“ buvo pirmoji grupė, pasirodžiusi Bangladešo televizijos eteryje. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje grupė buvo žinoma kiekvienoje šeimoje ir turėjo milijonus gerbėjų.
„Zinga Goshty“ koncertavo Australijoje, Azijoje, Europoje, pelnė apdovanojimų. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje ansamblio veikla sulėtėjo, nes muzikantai emigravo į Ameriką, kitas šalis.
Kai Shayanas buvo paauglys, jo šeima persikėlė į Čikagą. 1997 metais netikėtai mirė Shayano tėtis. Įrašų studiją, muzikinės veiklos tęstinumą perėmė Shayanas. Kai susipažinome, jis buvo daug nuveikęs kaip kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas.
Shayanas: Bangladeše iki šiol likusi dalis mano širdies. Gyvenome viename name su tėvais ir seneliais – didelė draugiška šeima. Senelis buvo ekonomistas, visuomet pabrėžė mokslo svarbą ir ragino mane studijuoti inžineriją.
Tėtis namuose buvo įsirengęs profesionalią muzikos įrašų studiją, įkūrė pirmąją šalyje popgrupę. Visi mūsų šeimoje dainavo, nuo mažens buvome mokomi muzikos. Grupė Bangladeše gerai žinoma iki šiol.
Mano artimieji nutarė palikti šalį, nes tuo metu politinė situacija buvo nestabili. Sulaukęs aštuoniolikos išvykau į Ajovos universitetą studijuoti elektros inžinerijos. Iš pradžių buvo nelengva studentų bendrabutyje: augau pasiturinčioje šeimoje, tad nemokėjau nei gaminti, nei tvarkytis. Teko užsigrūdinti. Po studijų grįžau į Čikagą, kur gyveno artimieji. Įsidarbinau kompanijoje „Motorola“, nes visi tuo metu ėjo iš proto dėl mobiliųjų telefonų.
Marija: Rimti jausmai suliepsnojo gal po pusmečio draugystės. Aš visą laiką akylai ieškojau, ar neišlįs kokie nors neigiami Shayano charakterio bruožai, gal kokioje nors situacijoje jo elgesys man pasirodys nepriimtinas, bet nieko panašaus nenutiko.
Gal toks atsargumas buvo dėl to, kad apie musulmoniškas tradicijas yra daug gąsdinančių nuostatų. Kai nepraėjus nė metams nutarėme gyventi kartu, mano mama atskrido iš Lietuvos įvertinti situacijos. Jos akivaizdoje Shayanas man pasipiršo prieš pat Padėkos dieną.
Supratome, kad šeimos gerovei reikia stabilaus pagrindo. Nusprendėme įsigyti namą ir pradėjome planuoti vestuves. Žinojome, jog kuklių vestuvių nepavyks surengti, nes Shayano šeimoje tai didelė šventė, kurioje dalyvauja visa plati giminė. Norėjome patys sumokėti už vestuves, tad teko pasitaupyti.
Vestuvės vyko tris dienas – buvo ceremonija ir su sariu, ir su balta nuotakos suknele. Bet iš tikrųjų šventėme visą savaitę. Žmonės suvažiavo skirtingu laiku, iš skirtingų pasaulio kraštų. Prieš vestuvių ceremoniją vyko išankstinė repeticija, kad išvengtume galimų nesklandumų.
Po repeticijos namuose visiems paruošėme lietuvišką vakarienę. Vestuvėms išsinuomojome sodybą, ten vyko ir oficiali ceremonija, po jos svečiai persikėlė į patalpos vidų. Visi sėdėjo prie atskirų staliukų, maistas buvo švediško stalo tipo.
– Ar jau draugystės pradžioje buvo matyti, kad Shayanas yra perspektyvus inžinierius ir kils karjeros laiptais?
Marija: Jis buvo atsidavęs darbui. Bet negalvojau apie galimas jo karjeros aukštumas. Neturėjau didelių reikalavimų. Šeimoje viską darėme kartu, buvome komanda. Kai ėmiau lauktis sūnaus Armano ir dėl nėštumo nebegalėjau dirbti, turėjome susėsti ir apsvarstyti, koks ateityje bus mūsų šeimos modelis, – ar aš dirbsiu, ar rūpinsiuosi namais ir vaikais. Shayanas turėjo labai pasistengti, nes žinojo, kad visa finansinė atsakomybė guls ant jo pečių.
– Ar nebuvo sudėtinga imtis namų šeimininkės vaidmens?
Marija: Supratau, kad tai man skirta. Atsisukusi atgal tikrai nieko nekeisčiau. Vienas nuostabių Shayano būdo bruožų tas, kad vos tik grįžta namo, nesvarbu, koks yra pavargęs, neprašomas pasiraitoja rankoves ir imasi buities darbų, negaili dėmesio man, vaikams. Niekada nėra pasakęs, kad pavargo, ir, žmona, aptarnauk mane. Net kai vaikai buvo maži, jis nevengdavo naktimis keltis. Darbas jam labai svarbus, bet namai ir šeima yra viskas.
– Jūsų indėlis į šeimos gerovę irgi nemenkas. Vaikai nuo mažens būdavo vežiojami į mokyklas, būrelius, reklamų filmavimus, vyras irgi žino, kad jei važiuodamas į darbą pamirš telefoną, sėsite į mašiną ir lėksite iš paskos kad ir šimtą kilometrų.
Marija: Džiaugiuosi, kad galėjau nedirbdama auginti vaikus, ruošti vakarienes, organizuoti keliones. Mačiau visas savo vaikų augimo, vystymosi akimirkas – pirmą šypseną, pirmus žingsnius, pirmas parašytas raides.
Išaugti batai, pirmosios paslaptys, suvokimas, kad ką tik nešiojai juos ant rankų, o jau nebegali pakelti. Aš tai priėmiau kaip didžiulę dovaną.
Vyras suteikė man progą nuolat būti su vaikais be auklių. Gegužės mėnesį mūsų santuokai bus 20 metų.
– Kas jūsų santuokoje padėjo išsaugoti darnius santykius, vienas kitam nenusibosti?
Shayanas: Mes gerai jaučiame situacijas, kai vienam reikia šiek tiek pasiduoti, pasitraukti. Negriauname vienas kito teritorijos. Jei kalbėtume apie mano darbą, Marija labai supratinga.
Marija: Vyras irgi yra pastabus mano kasdieninei veiklai. Grįžęs vakare iš darbo eina pabendrauti su vaikais, kartu išgerti arbatos. O aš tuo metu keliauju į savo erdves pabūti su savo mintimis. Kai vaikai buvo maži, buvo svarbu atostogauti su šeima. Tačiau mes mėgstame laiką leisti ir dviese.
Kai atvykome į Lietuvą, galime dar daugiau laiko praleisti kartu. Mano tėvai visada pasirengę padėti. Mėgstame pasimatymus.
Kažkada savo trenerio klausiau, kada jis savo žmoną į pasimatymą kvietė. Jis buvo nustebęs, sakė, kam to reikia, juk mes susituokę? Mes su vyru į pasimatymus einame mažiausiai kartą per mėnesį. Dažnai liekame nakvoti Vilniuje viešbutyje ir namo grįžtame kitą dieną. Mums įdomu dviese.
– Amerikoje jautėtės stabiliai ir galėjo atrodyti, kad niekur iš tos šalies nekelsite kojos. Kaip susiklostė, kad atvykote į Lietuvą?
Marija: Taip, Amerikoje gyvenome sėsliai, turėjome namus, draugų, Shayanas dirbo Vokietijos kapitalo automobilių elektronikos komponentų gamintojos „Continental“ įmonėje.
Kad joje kiltum karjeros laiptais, turi įgyti tarptautinės patirties. Lietuva mums buvo tarsi laimėjimas loterijoje, nes buvo svarstoma įmonės plėtrą vykdyti Meksikoje ar Kinijoje.
Kažkokiame seminare Shayanas nugirdo kalbas apie numatomą statyti gamyklą Rytų Europoje. Kaunas buvo minimas kaip vienas taškų.
Vyras man apie tai prasitarė, bet pamaniau, kad tai neįmanoma. Tada Shayanas parašė kažkam iš vadovybės, kad jei jie nuspręs dėl Rytų Europos, jis norėtų būti vienas kandidatų. Greitai jis gavo pasiūlymą vykti į Lietuvą.
Žinia buvo džiugi ir kartu pribloškianti. Vaikams ėmėme palaipsniui kalbėti apie galimybę vykti į Europą. Iš tiesų daugiausia rizikavo Shayanas, nes apsiėmė daryti tai, ko anksčiau nebuvo daręs, – niekada nuo nulio nebuvo statęs gamyklos. Bet jis troško atverti dar nepažintus horizontus.
– Gyvenote didžiuliame name netoli Čikagos, ar nebuvo baugu išeiti iš patogios zonos?
Marija: Niekada negalvojome kraustytis kur nors toli. Norėjome vaikus užauginti jiems įprastoje aplinkoje. Amerikoje populiaru keisti gyvenamąją vietą, darbus, bet mes kraustynių nenorėjome. Tad ištraukti vaikus iš jiems įprastos aplinkos buvo iššūkis. Kad suvoktume, ar tai buvo teisingas sprendimas, prireikė kokių trejų metų.
Namus Amerikoje išnuomojome, didelę dalį daiktų – automobilius, lovas, patalynę, nuotraukas, net šakutes – atsiplukdėme laivu. Norėjome, kad vaikai patirtų kuo mažiau streso, kad kitoje šalyje jaustųsi kaip namie.
– Shayanui ir vaikams teko prie daug ko priprasti, jums lengviau, nes atvykote į gimtinę.
Marija: Bet aš jiems buvau didelis privalumas dėl kalbos mokėjimo ir lietuvių mentaliteto suvokimo.
Be to, mums padėjo draugai, būdavo, paskambini bet kokiu klausimu ir visi skuba į pagalbą. Jie džiaugėsi, jog esame čia, tad nėrėsi iš kailio, kad mums būtų gerai.
Nors vaikams sukūrėme Amerikoje įprastą namų aplinką, jie nelengvai pritapo Vilniuje, Tarptautinėje Amerikos mokykloje. Pirmiausia jie atėjo iš daug didesnių mokyklų, kuriose kur kas daugiau vaikų.
Čia mokykla maža, joje mokosi nemažai diplomatų vaikų, kurie ilgai neužsibūna, išvyksta, kai baigiasi tėvų kadencija, todėl sunku užmegzti glaudžią draugystę. Armanas pritapo lengviau, jis buvo vyresnis, o Sophie – sunkiau. Iškart užrašėme vaikus į būrelius, kad turėtų veiklos.
– Ar nesibaiminote dėl to, kaip seksis dirbti su lietuviais?
Shayanas: Nesakyčiau, kad dėl ko nors išgyvenau, tik buvau atsargus. Jau daug kartų buvau lankęsis Lietuvoje, žinojau, ko tikėtis iš aplinkos, bet mane viliojo nuo nulio pastatyti ką nors naujo. Dabar galiu pasakyti, kad rezultatas pranoko mano lūkesčius.
Esu atviras ir prieinamas visiems. Juk dirbti pradėjome nuo penkių žmonių, auginome kolektyvą, tad ir su darbuotojais užsimezgė artimas santykis. Gamykloje taip pat dirba specialistai iš kitų šalių. Kadangi susipina daug skirtingų kultūrų, siekiame, kad visi eitų ta pačia linkme.
Lietuviai konservatyvūs, reikia laiko norint įgyti jų pasitikėjimą. Aš linkęs pabendrauti su bet kurio sektoriaus darbuotojais – nuo skyrių vadovų iki valytojų ar valgyklos darbuotojų. Ir bet kuris gali ateiti pas mane pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais.
Gamykloje darbuotojams rengiame šventes. Pavyzdžiui, minint Amerikos nepriklausomybės dieną vyksta barbekiu vakaras – lauke grilyje mėsą kepa arba mėsainius gamina direktorius ir padalinių vadovai. Taip pat skatinu skyrių vadovus organizuoti darbuotojų susibūrimus, išvykas, išėjimus, kad tvirtėtų tarpusavio santykiai.
Rengiame šeimos šventes, kai darbuotojai kviečiami į gamyklą ateiti su antrosiomis pusėmis, vaikais. Darbovietėje rengiame ekskursijas, vyksta speciali programa vaikams.
– Atvykę į Lietuvą susidūrėte su koronavirusu, karu Ukrainoje, ekonominėmis krizėmis. Kaip visa tai veikė jūsų šeimos gyvenimą?
Shayanas: COVID-19 palietė visą pasaulį, tad mūsų tai per daug nesutrikdė. Karas Ukrainoje paveikė psichologiškai ir atsiliepė darbuotojų nuotaikoms. Ypač sunerimo užsieniečiai, klausė, ką jiems daryti, ar galime užtikrinti jų saugumą?
Teko kalbėtis su žmonėmis, juos raminti, padėti emociškai. Gamykla Ukrainai skyrė paramą – išsiuntėme daug vilkikų su reikalingomis priemonėmis. Taip pat karo pradžioje į šeimą priėmėme pabėgėlę iš Ukrainos su sūnumi.
– Kiek ilgai planuojate būti Lietuvoje? Ar grįšite į Ameriką, o gal Shayanas vėl imsis tarptautinių projektų?
Marija: Norėtume, kad Sophie čia baigtų mokyklą, liko treji metai. Šiuo metu Armanas Vokietijoje studijuoja inžineriją, Sophie irgi norėtų mokytis Europoje.
Mūsų visi siekiai pirmiausia susiveda į vaikus, paskui į darbo galimybes. Shayanas jau yra įsitvirtinęs kaip specialistas, galintis dirbti daug kur. Kol kas jis dar norėtų pasidžiaugti augančia gamykla Kaune.
– Ar vis dar manote, kad jūsų namai Amerikoje?
Marija: Prieš dvejus metus būčiau sakiusi, kad namai Amerikoje. Dabar manau, kad namai ten, kur šeima. Man idealiausia gyventi ten, kur bus vaikai. Negalime sulaukti, kada įsikursime visam laikui savo namuose, ten įrengsiu kambarį anūkams.
– Jūsų meilės istorija prasidėjo nuo muzikos. Kiek jos dabar yra jūsų gyvenime?
Marija: Dabar Shayano gyvenime muzikos yra netgi daugiau, nes jis turi daugiau laiko – mažiau jo praleidžia kelyje, tolimose kelionėse. Jis kuria savo muziką, aranžuoja senąsias tėčio dainas. Daug bendradarbiauja su A.Noviku, kuris padeda su kompozicija, įrašais, dirba su vokalu, išklauso įrašų. Jie abu pasitaria, tada Shayanas skirtingas muzikines partijas išsiunčia talentingiems muzikantams į įvairias šalis.
Jie įrašo instrumentines partijas, grąžina, tada viską reikia sujungti į vientisą kūrinį.
Toks muzikavimo stilius atsirado pandemijos metu, kai žmonės išmoko bendrauti ir dirbti per nuotolį.
Šiuo metu Shayanas baigia įrašinėti savo dainų albumą.
Aš nuo muzikos pasitraukiau, man tai jau neįdomu, dažniau būnu studijoje prie pulto.
Didžiuojuosi vyru, dukterimi, kuri taip pat trejus metus dainavo pas A.Noviką, o šiuo metu skambina pianinu ir kuria muziką.
– Gal Shayanas yra koncertavęs per darbo kolektyvo šventes?
Marija: Kartą Kaune per kalėdinį įmonės vakarėlį jis atsitiktinai surengė pasirodymą su Monika Liu. Atlikėja buvo pakviesta dainuoti per šventę, bet galiausiai Shayanas perėmė mikrofoną ir koncertą jie baigė duetu. Buvo įspūdingas reginys.
