Vieni žmonės žavisi kunigo nuveiktais darbais ir gebėjimu rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, kiti iš Kauno vyksta į mišias miestelyje, kur koncertuoja žinomi atlikėjai, o tikintieji, gyvenantys užsienyje, džiaugiasi galimybe stebėti tiesiogines mišių transliacijas iš Išlaužo internetu.
Pasitaiko ir vienas kitas žmogus, kuris paburba, kad neaišku, iš kur atsiranda dideli pinigai bažnyčios atnaujinimui ir žinomų solistų koncertams joje. Kunigas atvirai papasakos ir apie tai.
V.Sikorskas Išlaužo parapijoje darbuojasi ketverius metus, nuo 2018 m. rugsėjo. Iki tol jis buvo (ir tebėra) Kauno sakralinės muzikos mokyklos vadovas, taip pat dėstė VDU Katalikų teologijos fakultete. Pats daug studijavo ne tik Lietuvoje, bet ir Romoje, paskutines studijas baigė, būdamas 42 metų.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į kunigystę? Kodėl pirmiausia rinkotės muzikos, o ne teologijos studijas? – pirmiausia paklausiau V.Sikorsko.
– Mokykloje teko pabūti ir spaliuku, ir pionieriumi, pradžioje buvau nusiteikęs laikytis oficialių mokyklos nuostatų, priešiškų tikėjimui. Bet gal trečioje klasėje atsiverčiau savo suolo draugės ir jos mamos dėka. Kai atradau tikėjimą, jis buvo gilus, pats mokiausi poterių, pasiprašiau patarnauti bažnyčioje ir dar vaikystėje pajutau pašaukimą būti kunigu.
Greta to turėjau ir gabumų muzikai, dalyvavau „Dainų dainelėje“, kituose konkursuose ir koncertuose. Jau vyresnis būdamas sugalvojau, kad bus įdomiau, jei tapsiu ne šiaip kunigu, baigusiu kaimo vidurinę mokyklą, o tokiu, kuris turės muzikinį ir kultūrinį išsilavinimą.
Taigi mokiausi chorvedžio ir muzikos mokytojo specialybės Marijampolės O.Sukackienės pedagoginėje muzikos mokykloje, o į teologiją pasukau vėliau. Tačiau ir besimokydamas muzikos žinojau savo tikslus ir gyvenau padoriai, vengiau vakarėlių bei artimesnių draugysčių. Be to, jau dirbau vargonininku.
– Ar iki tol, kol atvykote į Išlaužą, savo parapijos neturėjote? Kada ir kaip čia atsidūrėte?
– Taip, tai pirmoji parapija, kurioje esu klebonas, seniau tik aukodavau mišias Pažaislio bažnyčioje, teko būti kapelionu moterų vienuolyne Kaune bei reziduojančiu kunigu Garliavoje. Ir dabar dar aptarnauju netolimą Pakuonio parapiją, likusią be klebono.
Pagrindinė mano darbovietė buvo Sakralinės muzikos mokykla Kaune. Bet kunigai, kaip žinia, turi klausytis vyskupo, ir vieną dieną vyskupas man pranešė, kad turėčiau imtis patarnauti kažkokiai parapijai, nes kunigų trūksta. Man buvo pasiūlytas Išlaužas, apsispręsti turėjau per tris dienas.
Sėdau į automobilį ir jau po pusvalandžio vaikščiojau aplink bažnyčią (man nuo Kauno sakralinės muzikos mokyklos iki Išlaužo bažnyčios kiemo vos 24 km) – mąsčiau ir dairiausi Dievo ženklų, kurie padėtų apsispręsti.
– Apsisprendėte teigiamai, tad turbūt kažkokių ženklų pamatėte?
– Tai turėjo būti dvasiniai ženklai, ir vienas jų – priešais bažnyčią kapinėse stovėjo Mergelės Marijos statula, lygiai tokia pati, kaip ir mano tėviškėje Jukneliškės kaime (Lazdijų raj.). Ji yra tarpukario masinės gamybos, jų Lietuvoje turbūt yra daugiau. Atsiminiau, kaip dar vaikystėje stebėdavau tokią pačią Mariją, apvalydavau ją nuo purvo, perdažydavau – ir tai pasirodė labai ypatinga ir paslaptinga.
Išlaužo Marija, kuri taip pat buvo suvargusi, dabar jau labai graži ir kviečia šlovinti Viešpatį. Darbus finansavo mano bičiulių verslininkų šeima. Statula stovi ant gryno smiltainio, ji restauruota vietinio restauratoriaus Gintauto Ačo, darbus prižiūrėjo skulptorius prof. Alfonsas Vaura. Tai buvo vienas pirmųjų Dangaus įkvėptų ir įgyvendintų sumanymų.
Dar vienas įdomus sutapimas, kurį atradau Išlauže – šioje parapijoje seniau, maždaug prieš tris dešimtmečius, dirbo tas pats klebonas Vladas Bobinas, kuriam aš vaikystėje patarnavau bažnyčioje savo tėviškėje. Padirbėjęs Lazdijų rajone, jis buvo perkeltas čia, po to dar buvo kitų kunigų, bet dabar aš tęsiu ir jo darbus.
– Kokia buvo parapija, kai į ją atvykote, ir kas pasikeitę dabar?
– Išlaužo parapijos bažnyčia labai įdomi – ji prieš 90 metų įkurta, perstačius buvusio dvaro pagrindinių rūmų pastatą. O klebonija įkurta dvaro oficinoje, tarybiniais metais čia tilpo dalis mokyklos ir kolūkio kontora. Klebonijoje keturiolika kambarių, ir aš atvykęs pirmiausia bandžiau susigaudyti, kas čia per absurdas – na, negyvensiu gi vienas tokiuose rūmuose.
Netrukus viskas gerai susidėliojo – pirmajame aukšte yra sanitarinis mazgas, virtuvėlė, valgomasis, kitos patalpos, ir dabar ten renkasi bendruomenė pasikalbėti, vyksta vaikų katechezės, ne kartą žmonės čia būrėsi ir po santuokos ar krikštynų, vyksta choro repeticijos (chore – keli vietiniai gyventojai, taip pat atvyksta žmonės iš Kauno ir Prienų); atvyksta ir mano bičiuliai, prisidedantys prie darbų. Dabar tų patalpų visai neatrodo per daug.
O aš turiu darbo kambarį, miegamąjį, biblioteką antrame aukšte, gyvenu ten su katinėliu, na, ir dar su papūga.
Pati bažnyčia man atvykus buvo apšepusi, ją nuo drėgmės puolė vadinamas mūro grybas, o grindys, apimtos medienos grybo, tiesiog įlūždavo.
Bažnyčios vidų per porą metų jau atnaujinome kartu su miestelio jaunimu savo rankomis – sudėjome granitines grindis, įvedėme modernų šildymą, restauravome pagrindinį ir šoninį altorių, sienas.
Čia stovėjo seni, maždaug 80 metų amžiaus, vargonai, kurie pastaruosius 30 metų neveikė. Pavyko pasirūpinti remontu, kuris kainavo 20 000 Eur.
Senieji parapijiečiai dar atsiminė, kad viduje seniau kabojo nuostabi krištolinė liustra, kurią bažnyčiai padovanojo prezidento Antano Smetonos žmona Sofija, kuri lankydavosi šiuose kraštuose. Vėliau ta liustra kažkur prapuolė. Viename antikvariate radome panašią ir nusipirkome, pasikabinome.
Apsitvarkę viduje, einame prie išorės apdailos, ten irgi yra ką veikti: norėjome atlikti pamatų hidroizoliaciją, o pasirodė, kad jie visai sutirpę, reikėjo juos iš esmės atnaujinti (pagal specialistų prognozes, po dvidešimties metų pastatas galėjo ir sugriūti). Reikės atnaujinti ir stogą.
Sakyčiau, dabar ne tik bažnyčia išgražėjo, bet ir gyvenimas aplink ją pagyvėjo – patys parapijiečiai, matydami permainas, atkuto. Išlaužas – daug daugiau nei kaimas, čia puoselėjama kultūra, yra daug bendruomeniškumo, vyksta daugybė dvasinių ir kultūrinių renginių.
– Bet pradžioje žmonės į naują kleboną tikriausiai žvelgė įtariai?
– Na, žmonės šiame krašte santūresni, ne tokie atlapaširdžiai, kaip dzūkeliai mano gimtinėje. Pirmaisiais metais daugelis į mano entuziazmą žiūrėjo skeptiškai, o paskui manimi patikėjo, susibičiuliavau ir su seneliais, ir su jaunuoliais. Man rodos, žmonės pamatė, kad aš ne tik kalbu, bet ir darau, mano darbai juos įtikino, tad dabar jie mielai prisideda prie įvairių veiklų.
Užmezgiau ryšius ir su vietinėmis įstaigomis – seniūnija, vaistine, mokykla, „Išlaužo žuvies“ įmone, visi esame kaip vienas kumštis.
Galbūt prisidėjo ir tai, kad žmonėms iš karto sakiau, jog mano pragyvenimui jų aukos nebus naudojamos – man užtenka to, ką uždirbu, būdamas Sakralinės muzikos mokyklos direktoriumi. Tad visi pinigai, kuriuos jie aukoja, naudojami bažnyčios ir jos aplinkos tvarkymui.
– Ir visiems suplanuotiems darbams pavyksta surinkti lėšų?
– Galiu pasakyti, kad pirmaisiais metais čia atvykęs važiavau pas žmones kalėdoti – ir surinkau 7 000 Eur. Bet per sekančius metus pas mus atlikta darbų kone už 100 000 Eur, įsivaizduojate, kokie dideli poreikiai!
Dabar kalėdoti nebevykstu, bet nuolat informuoju bendruomenę apie tai, kokie darbai atliekami, kokie planuojami ir koks bendras turimas biudžetas. Organizuojame rinkliavas, štai dabar iš rinkliavų ir sukauptų aukų pirkome 5400 litrus dyzelino bažnyčios šildymui. Kai žmonės mato, kaip vyksta realūs darbai ir kam trūksta pinigų, jie ir nori prisidėti.
Atsiranda ir mecenatų iš kitur, kurie prisideda didesnėmis sumomis, nes jie neabejotinai jaučia džiaugsmą prisidėdami prie Dievo darbų.
Netrukus įsistatysime dvi naujas puikias, kokybiškas (ir, aišku, ne pigias) duris, tinkamas tokio stiliaus statiniui. Durų autorius Henrikas Ratautas, jo durimis puikuojasi Kauno katedra ir daug kitų garbingų Lietuvos šventovių.
Kai šilti orai, daugelis parapijiečių mielai darbu prisideda prie bažnyčios parko atnaujinimo – tai bus tikrai puiki vieta. Kai atvykau, parke viskas buvo apaugę – buvo traktoriukas žolei pjauti, bet juo per parko teritoriją buvo sunku pravažiuoti, nes paviršius labai nelygus. Vienintelis parko takelis buvo toks, kad, kaip aš juokais sakiau, jog nešdamas juo nabašniką galėjai jį ir pamesti. Dabar jau kas kita.
Žmones tikrai pagauna entuziazmas ir jie mielai darbuojasi, kai tik yra kas juos įkvepia ir užveda.
– O kaip į bažnyčią pavyksta prisikviesti žinomų atlikėjų? Ar jie už tai gauna atlygį?
– Man atrodo, kad muzika perkelia maldą į gilesnį ir sakralesnį ryšį, tad dėl to verta pasistengti.
Mūsų parapijos mylimi svečiai – solistai Rokas Laureckis (grupės „Pikaso“ narys), Judita Leitaitė (su dukra ji pas mus turėtų pasirodyti ir per Kalėdas), Vaidas Vyšniauskas, grupė „Lietuvaičiai“ ir kiti. Padeda mano turimi ryšiai bei muzikantai vieni kitus rekomenduoja.
Visi pas mus giedantys atlikėjai būtinai atlieka sakralines, ne pasaulietines dainas (na, bent jau viena iš dviejų, muzika arba žodžiai, turi būti sakraliniai; repertuarą siūlo ir patys atlikėjai, ir aš jiems galiu kažką pasiūlyti). „Lietuvaičiai“ kitiems gal atrodo kaip smagi vakarėlių grupė, bet pas mus ji virsta puikiu bažnytiniu trio.
Užmokesčio už koncertus nesiūlome, bet galime atsidėkoti auka. Kartą, kai ją pasiūliau R.Laureckiui, jis net per tvorą peršoko – išsigynė, kad jam vienas džiaugsmas mums pakoncertuoti.
– Minėjote, kad sėdėjote už žolę šienaujančio traktoriuko vairo, prisidėjote prie remonto darbų. Kokius dar darbus, kurie klebonui nėra privalomi, atliekate?
– Vienas iš mano darbų – bažnyčios puošyba gėlėmis. Seniau septynerius metus gyvenau vienuolyne Prancūzijoje ir buvau tapęs pagrindiniu jo floristu, dabar tuos įgūdžius pritaikau ir čia, į Kauną važiuoju parsivežti gėlių, o vasaros metu renkame laukų, pievų ir miškų gėles. Jas komponuoti man padeda vietinės moterys, užtrunkame apie penkias valandas.
Kartą prieš iškilmes samdėme profesionalią floristę, bet tai nepasiteisino, o ir bažnytinė floristika kiek skiriasi nuo pasaulietinių švenčių dekoro.
Sekmadieninio mišių šventimas – tarsi žmogaus santuoka su Dievu, tad tokia proga gėlės tikrai tinkamos.
– Girdėti kalbų, kad netgi planuojate po bažnyčia įrengti baseiną. Ar tai rimta?
– Na, baseinas būtų ne po bažnyčia, o po klebonija. Ten yra dideli erdvūs rūsiai, ir baseinas su pirtimis tikrai galėtų būti. Dar aiškinsimės, ar tam yra poreikis, ar žmonės to nori – ir jeigu nori, tai kodėl gi ne? Tai būtų „vipinis“ Išlaužo „dvariokų“ spa kompleksas.
– O kokią prasmę jūs matote, šitaip besirūpindamas Išlaužo parapija ir jos žmonėmis?
– Mano pagrindinis tikslas – sukurti bendruomenei tokią šventovę, kur žmogus sutiktų Dievą, ir noriu padaryti viską, ką galiu, kad tai įvyktų.
Visa ta muzika, gėlių takeliai ir gražus parkas šalia bažnyčios, ta veikla bendruomenėje ir švenčiama liturgija labiausiai reikalinga ne dėl linksmybių ar nusiraminimo, kurie žmogui taip pat svarbūs, bet kad jis galėtų lengviau susitikti su Dievu.
