Kunigas Valdas turi labai daug veiklų: jis yra penkių parapijų klebonas, Konsistorijos narys, priklausomų asmenų reabilitacija besirūpinančios bendruomenės VšĮ „Gabrielius“ direktorius, Šilutės, Tauragės, Kelmės ir Šilalės savivaldybių Visuomenės sveikatos biurų priklausomybių konsultantas ir tikybos mokytojas gimnazijoje.
Be to, kunigas turi žmoną ir dvi dukreles – evangelikų liuteronų dvasininkams tai leidžiama – tad jo dėmesio reikia ir šeimai. Taip pat turi mažą šeimos ūkį.
Jis sako, kad nors veiklų apstu, pasiteisina posakis, kad kai apsiimi daug padaryti – daug ir suspėji.
Kaip klebonas Valdas tarnauja Rusnės, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Katyčių ir Vyžių parapijose, kiekvieną sekmadienį turi pamaldas bent dvejose iš jų. Daugelį kitų darbų jis dirba pusdienį ar kelis kartus per savaitę iš anksto nustatytu grafiku, na, o jei panašiu metu supuola kelios šventės ar laidotuvės, kurių juk nesuplanuosi, paprašo kolegų pagalbos.
Kuri iš jo veiklų Valdui mieliausia? Jis sako, kad jos visos reikalingos ir viena kitą papildo, visos susijusios su bendravimu su žmonėmis ir reikalaujančios supratimo bei atjautos – ar tai būtų krikšto apeigos bažnyčioje, ar ligonių lankymas namuose, ar bendravimas su priklausomybę turinčiais žmonėmis.
„Visgi turbūt geriausia man širdyje, kai į bendruomenę įsilieja naujų žmonių, kurie, galbūt ir nedrąsiai, sako, kad seniau bažnyčioje nesilankė, bet norėtų pas mus susituokti, pakrikštyti vaikelį ar panašiai“, – sakė kunigas.
Bandau spėti, kad skaudžiausia jo darbo dalis – laidotuvės. „Žinokite, ne, tai priimu kaip natūralų reiškinį, tiesiog skelbiama Evangelija ir dėkojama Dievui, kad tas žmogus buvo gavęs gyvenimo dovaną. Sudėtingiau būna tik tada, kai tenka laidoti vaiką, kuomet artimieji ypač sielvartauja, bet ir čia gaivinantis Dievo žodis nuramina ir suteikia vilties“, – sakė klebonas.
Pridūrė, kad jam liūdna dėl kai kurių žmonių, kurie lyg ir priklauso bažnytinei bendruomenei, bet tikėjimui būna visai abejingi, o Dievą atsimena tik tada, kai nutinka kažkas blogo. Ir dar apmaudu, kai žmonės sako, jog bažnyčia siekia tik pasipinigauti, neva kunigų darbas – tik vaikščioti ir rinkti lėšas, jų profesija labai paprasta ir pelninga.
„Tokiems žmonėms pabrėžiu pašaukimo svarbą ir kviečiu pamąstyti, ar jie norėtų dirbti be konkretaus grafiko, kiekvieną sekmadienį ir per šventes... Nemanau, kad tai tokia tarnystė, kuri apsimoka iš išskaičiavimo, jeigu nėra tam pašaukimo“, – sakė pašnekovas.
Vaikystėje nutiko stebuklas
Abu Valdo tėvai kilę iš evangelikų liuteronų. Analizuojant giminės medį, kuris siekia dar XVIII a., galima drąsiai teigti, kad jis gimęs gilias liuteroniškas šaknis turinčioje šeimoje.
„Mes gyvename Mažojoje Lietuvoje, kuri nuo seno buvo liuteroniškas kraštas, o tikėjimas daugeliui buvo natūrali kasdienio gyvenimo dalis. Čia savo pirmąją lietuvišką knygą, liuteronišką „Katekizmą“, parašė Martynas Mažvydas, o vaikai šiuose kraštuose mokydavosi skaityti gimtąja kalba būtent iš bažnytinių knygų ar giesmynų. O kur dar evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis su savo poema „Metais“ ir dar kiti žymūs liuteronai, kurie sudarė lietuvišką gramatiką ar į lietuvių kalbą vertė ištisas knygas. Tad užaugus tokioje aplinkoje, kur tikėjimas visuomet buvo čia pat, natūraliai norėjosi eiti šiuo keliu“, – aiškino kunigas.
Du jo senelio broliai, nebijodami represijų, po sovietinės okupacijos tapo sakytojais. Tuomet dėl trėmimų ir kitų permainų bažnyčioje trūko kunigų, ir vyskupas vietoje jų skirdavo dalį jų pareigų perimdavusius sakytojus, kurie patarnaudavo ir pravesdavo surinkimus. Susirinkimai vyko ir kunigo prosenelių namuose.
„Tikėjimas visada buvo reikšminga mano gyvenimo dalis, na, o evangelikai liuteronai Lietuvoje nėra didelė konfesija (ne taip, kaip Latvijoje ar Skandinavijos šalyse, kur jie sudaro daugumą tikinčiųjų) – tad man norėjosi skleisti tikėjimo tiesas, mačiau šioje veikloje prasmę“, – pasakojo V.Miliauskas.
Jo gyvenime reikšmingas su tikėjimu susijęs dalykas nutiko dar tada, kai jam buvo vos 1 mėnuo. Žiemą jis sunkiai susirgo, iš Šilutės rajono buvo nuvežtas į Klaipėdos ligoninę, kurioje atsidūrė jau kritinės būklės. Gydytojai tėvus perspėjo, kad reikia nusiteikti blogiausiam variantui. Tėvai suskubo iškviesti liuteronų kunigą, kad jis vaikelį reanimacijos palatoje pakrikštytų. Šis dar prasitarė, kad nebuvo matęs tokio suvargusio kūdikėlio. Ir visgi po krikšto mažylis atsigavo – rodės, tuomet, kai medicina buvo bejėgė, padėjo tikėjimas.
Kas žino, gal ši vėliau Valdui mamos papasakota istorija prisidėjo prie to, kad jis sumanė tapti kunigu.
Kaip ten bebūtų, evangeliškosios teologijos studijas Klaipėdos universitete baigė ir kunigais tapo ir Valdas, ir jo vyresnis brolis. Valdas vėliau dar studijavo pedagogiką bei istoriją.
Kunigas ir priklausomi asmenys
Na, o kaip V.Miliauskas pradėjo dirbti su priklausomybę turinčiais žmonėmis? „Visą laiką buvau nusiteikęs teikti pagalbą žmonėms ne tik bažnyčioje, bet ir kitose srityse, o vėliau taip susidėliojo aplinkybės – Vyžių parapijoje buvo didžiulė sena evangelikų liuteronų bažnyčia, sovietmečiu paversta grūdų sandėliu, po to grąžinta tikintiesiems, tačiau ji stovėjo nenaudojama. Ir tada mūsų bažnyčios diakonija (panašiai, kaip katalikų „Caritas“) prieš keliolika metų sumanė čia įkurti reabilitacijos centrą, įsteigė VšĮ „Gabrielius“, o mane skyrė centro vadovu“, – pasakojo Valdas.
Jis patikino, kad reabilitacijos centras, skirtas priklausomybę turinčių žmonių gydymui, yra nereliginė organizacija – gydytis gali atvykti ir kitų tikėjimų atstovai ar netikintieji.
Lankėsi ir vienas musulmonas – jis apie tai prasitarė, pasisukus kalbai apie tai, kodėl nevalgo kiaulienos, o į pastebėjimą, kad jo tikėjimas neleidžia vartoti ir alkoholio, atsakė, kad vartojo narkotikus.
„Mes savo tikėjimo besigydantiems žmonėms tikrai nebrukame, na, nebent užsimename, kad yra tokia galimybė, jei norėtųsi ja pasinaudoti (juolab, kad tikėjimas atsikratyti priklausomybės tikrai padeda). Yra atvejų, kai pas mus gydęsis žmogus po kelių metų, susitvarkęs gyvenimą, grįžta į bažnyčią tuoktis ar krikštyti vaikelio – tai tikrai džiugina ir teikia vilties“, – sakė ganytojas.
Bet ar kunigui nepikta, kad kai kurie žmonės Dievo dovanotą gyvenimą švaisto tokiems dalykams, kaip alkoholis ar narkotikai? „Per daugiau nei dešimtmetį darbo mačiau daug tų žmonių, tarp jų ir protingų, išsilavinusių, taip pat ir matytų televizijos ekrane. Iš to, ką mačiau ir girdėjau, supratau, kad tai yra liga, kuri nesirenka ir nuo kurios niekas neapdraustas. Vis dar gajus požiūris, ko ten vargti ir rūpintis tais „degradais“. Kartais net atrodo, kad sunkiau ne dirbti su kai kuriais priklausomais žmonėmis, o keisti neteisingą visuomenės požiūrį“, – sakė V.Miliauskas.
Myli, bet ir pabara
Kunigas pridūrė, kad nors priklausomybės ligos ir bjaurios, ši problema yra išsprendžiama. Dirbdamas priklausomybių konsultantu visuomenės sveikatos biuruose, kur konsultuoja su tuo susiduriančius žmones, jis gerai žino, kad galimybių sulaukti palaikymo ir pagalbos Lietuvoje yra, jeigu tik jų ieškai.
Na, o koks jis būna kunigas, bendraudamas su parapijiečiais bei reabilitacijos centre gyvenančiais žmonėmis? „Stengiuosi būti empatiškas, rūpestingas, bet nebūtinai labai geras – kartais žmonėms reikia ne tik palaikymo, pastiprinimo, bet ir griežtesnio žodžio, kad savo gyvenimą pakeistų į geresnę pusę. Kitaip sakant, myliu savo tarnystę ir kiekvieną žmogų, bet turiu ir atstovėti įstatymą. Lygiai kaip ir pamoksluose turi būti dalis Evangelijos, bet turi būti ir griežtesnių pamokymų, ir viskas turi būti subalansuota.
Tai taikau ne tik priklausomiems žmonėms, bet jiems tai ypač aktualu – būna, pabendravęs su tokiu žmogumi jam atvirai, nors ir nesmerkdamas, pasakau, ką apie jo pasirinkimus manau. Ir yra buvęs atvejis, kai sulaukiau padėkos už tai, kad žmogus po mano žodžių patyrė šoką – jis pats kelis metus galvojo, kad situacija prasta, bet iki galo pats sau to nepripažino“, – atsiminė kunigas.
