Nuvykęs į namus J.Dautartas išklauso vaikų deklamuojamų eilėraščių, įteikia dovanėlių. Pernai apsirengęs Kalėdų Senelio drabužiais jis išdalijo 250 porų šiltų kojinių.
Šiais metais J.Dautartas sulaukė siuntinio iš Prancūzijos – Pere Noël – taip ten vadinamas Kalėdų Senelis – jam atsiuntė specialias kalėdines kojines.
– Kaip prasidėjo jūsų Kalėdų Senelio karjera? – paklausiau J.Dautarto.
– Paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį Panevėžyje buvau įkūręs teatrą „Menas“.
1993 metais – labai gerai pamenu tą dieną – kai dar dirbo sovietiniai fabrikai, o vaikai vieni slankiodavo neapšviestuose kiemuose, nusipirkau kelis kilogramus saldainių, iš teatro drabužinės pasiėmiau Kalėdų Senelio rūbus, nes kaip teatro vadovas galėjau sau tai leisti, ir susipylęs saldainius į maišą pirmąją Kalėdų dieną išėjau į Laisvės aikštę.
Prieidavau prie praeivių, prisistatydavau, kad esu Kalėdų Senelis, ir pavaišindavau saldainiais. Kartais žmonės ir patys prieidavo. Pasišnekėdavome, palinkėdavau gerų metų.
Vaikai buvo nedrąsūs, tėvai – sutrikę. Būdavo ir itin trapių, skaudžių akimirkų. Kartą ištraukiau iš maišo saują saldainių, o viena močiutė paklausė, ar galėtų paprašyti saldainio ir anūkėlei.
Penki kilogramai saldainių buvo geras pusmaišis, bet labai greitai išsidalydavo. Taip ir prasidėjo. Kol mane išrinko į Seimą, aš kasmet eidavau dalyti saldainių.
– O būdamas Seimo nariu irgi dalydavote saldainius persirengęs Kalėdų Seneliu?
– Dalydavau, bet stengdavausi, kad manęs neatpažintų, ir veidą dengdavau barzda. Kartais vis dėlto atpažindavo, tačiau priekaištų dėl populizmo nė karto nesu sulaukęs. Tikrai niekas nesibarė ir nepriekaištavo.
– Ar Kalėdų Senelio kostiumus siūdinotės specialiai?
– Kalėdų Senelio kostiumas turi būti patogus – ilgas ir laisvas. Jokių sagų ar susijuosimų. Be to, svarbu, kad kostiumas nebūtų labai šiltas. Juk žaisdamas su vaikais ir klausydamasis dainelių jis smarkiai sukais. Pagal mano pageidavimus man tokius kostiumus pasiuvo.
Kostiumai raudoni. Keletą metų lankiau vaikus persirengęs baltu kostiumu su raudona mantija. Tačiau to kostiumo švarką kartą išvykdamas palikau viešbutyje ir neberadau. Bet baltas kostiumas labai greitai išsitepdavo.
– Ar tai jūsų pomėgis?
– Niekaip negalėčiau to pavadinti pomėgiu. Tai – būtinybė. Noriu, kad Kalėdos įgautų prasmę šalia tų gausiai valgiais nukrautų stalų. Todėl kasmet per kelias dienas aplankau savo draugus, bičiulius, pažįstamus, kaimynus ir draugų kaimynus. Lankau jų vaikus, dabar – jau jų anūkus.
– Kiek jau beveik per 30 metų aplankėte vaikų?
– Neskaičiuoju, bet tikrai daug. Lankau ir suaugusiuosius, nes Kalėdų Seneliui visi yra vaikai, tik vieni didesni, kiti mažesni. Nepriklausomybės pradžioje mane kviesdavo net kunigai – pamenu, kaip iš burnų eidavo garas nešildomose bažnyčiose, kai aš po mišių kalbindavau vaikus ir teikdavau dovanėles.
– Ar vaikai tiki, kad juos aplankė tikras Kalėdų Senelis?
– Paprastai vaikai išlaiko tikėjimą Kalėdų Seneliu iki 10–11 metų, bet pastaruoju metu tas amžius vis jaunėja. Tačiau jei mažas vaikas pradeda kalbėti, kad Kalėdų Senelio nėra, kad tai – tik vaidinimas, vadinasi, kažkas tą tikėjimą Kalėdų Seneliu labai aktyviai griauna. Kalėdų Seneliu reikia tikėti visada. Bet ateina akimirka, kai su juo reikia atsisveikinti.
Daug metų persirengęs Kalėdų Seneliu ateidavau pas savo dukterėčią Ievutę – įlipdavau į jos kambarį per langą, atsisėsdavau ir kalbėdavau su ja elfų kalba (elfų kalba vadinamas burbėjimas, kuriame nė vienas žodis neturi reikšmės, bet skamba gražiai).
Ievutė mane ėmė ir nufotografavo, vėliau nufilmavo ir parodė savo klasės draugams Anglijoje, kur gyveno. Antrokai patikėjo, kad jų klasės draugė nufotografavo tikrą Kalėdų Senelį. Bet kai antrokai paaugo ir tapo penktokais, sakė, kad taip negali būti. Todėl šiais metais jau nutariau pas Ievutę per langą nelipti ir elfų kalba neburbuliuoti.
– O kaip reaguoja suaugusieji?
– Kai atvykstu į jų namus, jie dažniausiai sutrinka. Jie lyg ir nerašė laiško Kalėdų Seneliui, o gauna saldainių ar kojinių. Kartais išvystu palengvėjimą, kad nereikės tais metais ieškoti, kas įteiks vaikams dovanėles. Nors nemažai žmonių laukia Kalėdų su viltimi, daugelis vengia Kalėdų dvasios.
– Tada norėčiau paklausti tiesiai: kam jums to reikia?
– Aš nežinau!
Per Kalėdas ateina tam tikras liūdesys. Gal aktyviai veikdamas kaip Kalėdų Senelis aš tą liūdesį apraminu?
Vieną dieną, kai neturėsiu sveikatos, tai baigsis. Tikiuosi, gal tuomet kas nors ir mane aplankys. Senatvė dažnai susijusi su vaikyste ir prisiminimais.
Bet dabar man tiesiog patinka būti Kalėtų Seneliu.
– Gal tai – tam tikra teatro rūšis?
– Apie tai dažnai pagalvoju: Kalėdų Senelio veikla galėtų būti laikoma gatvės teatro rūšimi. Bet tai kartu ir galinga tradicija, o pirmasis Kalėdų Senelis šv.Mikalojus siekė ne suteikti pramogą, o pakviesti dalytis kalėdiniu džiaugsmu.
Beje, su Kalėdomis susijęs ir vienas pirmųjų mano teatrinių pasiekimų – buvau 14-os, kai mano tetos namuose Opšrūtų kaime, Vilkaviškio rajone, perrengtas Kalėdų Seneliu lankiau padegėlių šeimą, kurią priglaudė mano teta.
Vėliau sulaukiau pastabos, kad nereikėjo taip stengtis pakeisti balsą.
Yra įvairių žmonių. Vieni per Kalėdas užsidaro savo rūpesčiuose, kiti kaip savanoriai dirba kitų labui. Mano veikla daugiau susijusi su romantika.
Bet, kaip ir teatre, Kalėdų Seneliui reikia sulaukti įkvėpimo. Kartais susiburia vaikai bei suaugusieji ir pas juos ateina tikrasis Kalėdų Senelis.
O kartais, kaip pasakytų teatralai, „nesiklijuoja“. Vos tik pasirodai – kažkas pravirksta ir išsigąsta. Tada labai sunku tokį vaiką nuraminti. Bet man taip pasitaiko retai.
– Kuo prisistatote?
– Prisistatau tikruoju Kalėdų Seneliu. Ir paaiškinu, kad tie kiti Kalėdų Seneliai, kuriuos vaikai gal buvo susitikę, – tai mano elfai, kuriuos aš įpareigojau vaidinti, arba aktoriai, kuriems leidau filmuotis filmuose. Bet tikrasis Kalėdų Senelis – vienas, ir tai – tik aš.
– Esate sutikęs kitų Kalėdų Senelių?
– Kokį kartą kitą buvau susitikęs. Nusišypsome, paspaudžiame ranką.
Bet aš nevaikštau į Kalėdų Senelių susibūrimus.
Žinau, kad Kalėdų Senelio duona nelengva: stovėti aikštėse kiaurą dieną bet kokiu oru, nuo ryto iki vakaro skubėti į daugybę susitikimų su vaikais mokyklose ir darželiuose.
Mano senelis eina tik ten, kur nori, ir sveikina tik tuos, kuriuos pats nori pasveikinti. Bet kol aplankau kaimynus, draugus, draugų kaimynus, susidaro nemažai.
– Ar lietuviškas Kalėdų Senelis skiriasi nuo kitų šalių Kalėdų Senelių?
– Oficialiai pripažintas lietuviškas Kalėdų Senelis ieško savo tapatybės – nuo lazdos iki retorikos.
Bet aš esu tradicinis šiaurietiškas Kalėdų Senelis su šiltomis vilnonėmis kojinėmis.
Prieš kelias dienas gavau siuntinį iš Prancūzijos – prancūziškas Kalėdų Senelis Noëlis man atsiuntė savo kojines! Taigi šiais metais storų kojinių, ko gero, atsisakysiu.
Ne vieną dešimtį metų lankiau vaikus ir supratau, kad svarbiausia – ne lazda ar kojinių spalva.
Svarbiausia yra išklausyti kiekvieną vaiką, jei jis nori padeklamuoti eilėraštį, padainuoti ar ką nors papasakoti. Nesvarbu, kiek vaikų yra susirinkę. Kartais viskas užsitęsia valandas.
Daugelis vaikų Kalėdų Senelio laukia, bet jo ir prisibijo. Tuomet Kalėdų Senelis privalo mokėti tokį vaiką prakalbinti. Jei vaikas pasako eilėraštį, mįslę ar padainuoja, jis nugali save, peržengia savo baimes. Savotiška psichoterapija. Todėl teigiu, kad didžiausia Kalėdų Senelio užduotis – prakalbinti tuos tyliuosius, nekalbiuosius vaikus.
– Ar pastaruoju metu Kalėdų Senelio įvaizdis keičiasi?
– Be abejo, keičiasi. Dabar Kalėdų Seneliai bėga maratonuose, važinėja riedučiais.
Bet Kalėdų Senelio ir vaikų santykis mažai keičiasi. Vaikai vis vien laukia Kalėdų Senelio ir kompiuteriniai žaidimai kol kas to santykio dar nesugriovė. Vaikams reikia paslapties, tikėjimo stebuklais, norų išsipildymo. Aišku, visi norai niekada neišsipildys – juk kartais vaikai nori „Ferrari“.
Todėl būtina su jais pasišnekėti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu. Kalėdų Senelio misija – parodyti, kad vaikas pats gali kurti savo pasaulį.
250
Tiek porų šiltų kojinių pernai išdalijo Kalėdų Senelio drabužiais apsirengęs ir draugų bei pažįstamų namus lankęs J.Dautartas.
