Besibaigiantys metai Daliai buvo labai sudėtingi: ji su maža dukryte liko viena, kamavo nepritekliai, puolė depresija. Visgi ji turi vilties, kad sunkumus, kurie ją lydi nuo mažų dienų, pagaliau pavyks įveikti.
Nuo trejų metukų Dalia kartu trejais metais vyresne sesute gyveno vienuose provincijos vaikų namuose. Savo mamą ir tėtį prisimena per miglą. Kai jai buvo treji, jos tėtis ilgam sėdo į kalėjimą už žmogžudystę.
Iš įkalinimo įstaigos tėvas dukroms parašydavo laiškų, kai neilgam buvo išėjęs į laisvę, norėjo susitikti ir bendrauti, tačiau tuo pačiu metu gyveno taip, kad vėl atsidūrė įkalinimo įstaigoje. Kur jis dabar, moteris nė nežino, tik žino, kad prieš pusmetį jo vėl ieškojo teisėsauga.
Mama pirmąją dukrą pasigimdė, būdama vos šešiolikos. Ji turėjo priklausomybę nuo alkoholio, namuose vis lankydavosi jos sugėrovai, o dukrytėmis ji nesirūpino, tad šios ir atsidūrė globos įstaigoje.
Tiesa, Dalia atsimena, kad mama iš ten jas buvo atsiėmusi ir savavališkai parsivežusi namo, taigi jomis rūpintis lyg ir norėjo, bet nesugebėjo – netrukus jos buvo sugrąžintos atgal. Kai mergaitei buvo septyneri, mamą partrenkė automobilis ir ji, būdama vos 26 m. amžiaus, mirė.
Mergina turėjo (ir tebeturi) ir močiutę, tačiau ši pasakė, kad mieliau augins šunis ir kates, o ne anūkes. Kalbantis su Dalia susidaro įspūdis, kad šie močiutės žodžiai – viena didžiausių jos gyvenimo nuoskaudų.
„Augdama globos namuose buvau probleminis vaikas, nesiklausiau auklėtojų, bėgdavau iš pamokų. Manau, taip elgiausi todėl, kad man trūko meilės – na, auklėtojos nebuvo blogos, bet juk jos turi savas šeimas, kokia ten meilė svetimiems vaikams... Dėl blogo elgesio net buvau atsidūrusi socializacijos centre. Tik ir svajojau, kad man greičiau sueitų aštuoniolika ir galėčiau iš vaikų namų išeiti“, – pasakojo Dalia.
Iš jų ji išėjo anksčiau, būdama šešiolikos, mat jos sesuo, sulaukusi pilnametystės, sukūrė šeimą ir ėmėsi ją globoti. Abi gyveno su sesers vyro tėvų šeima. Tačiau sesers santuoka iširo, ji išvyko į užsienį, ir Dalia su žmonėmis, kurie jai buvo iš esmės svetimi, likti negalėjo.
Ji išsinuomojo butą Vilniuje (sesė atsiųsdavo pinigų, o vėliau, kai sulaukė aštuoniolikos, gaudavo našlaičiams skiriamą įsikūrimo pašalpą, kuria galima padengti nuomos įmokas).
Būdama devyniolikos mergina susirado vyresnį, beveik 30-ies, draugą, kurį laiką gyveno pas jį. Po kurio laiko išsiskyrusi ir dar kiek pasiblaškiusi sutiko savo būsimą vieneriais metais vyresnį vyrą.
Kurį laiką atrodė, kad viskas bus gerai – pradžioje jie sutarė gražiai, išsinuomojo butą ir metus gyveno kartu. Pašnekėdavo ir apie tai, kad būtų smagu susilaukti vaikelio, taigi Adriana nebuvo visiškai neplanuotas kūdikis.
Pakėlė ranką prieš nėščiąją
Kai Dalia pastojo, jiedu susituokė, po kurio laiko gavo socialinį būstą.
Tačiau moteriai dar laukiantis prasidėjo nesutarimai. „Vyras ėmė mažai būti namuose, po darbo likdavo mieste su draugais. Man rodos, galiausiai jis susirado kitą moterį, nors jis tai neigė. Ir apskritai, kaip dabar manau, jis dar buvo nesubrendęs. Man jis dėl visko priekaištaudavo. Supykęs už tai, kad seniau draugavau su vyresniu vyru, vadino necenzūriniais žodžiais, linkėjo, kad susilaukčiau vaiko invalido... Mūsų santykiai vis blogėjo, jis buvo prieš mane nėščią ir ranką pakėlė“, – prisiminė Dalia.
Jau tada ji pagalvojo, kad santykius reikia nutraukti, tačiau vyras atsiprašinėjo verkdamas, klūpėdamas ant kelių, taigi jam atleido, tikėdamasi, kad išpuoliai nepasikartos. Bet pasikartojo.
Tiesa, iš to, ką pašnekovė sakė vėliau, galima spėti, kad ir ji pati nebuvo ideali. „Po skyrybų lankiausi pas psichiatrę dėl padidėjusio nerimo ir depresijos – juos jaučiau ir seniau, bet į gydytoją nesikreipdavau. Gavau vaistų ir kalbėjomės apie tai, kad pasaulis man atrodo priešiškas nuo vaikystės, aš dėl savo praeities jaučiuosi labai pažeidžiama ir nesaugi, dėl to esu linkusi kitus žmones užsipulti ir jiems priekaištauti“, – sakė pašnekovė.
Santuoka trukdo gauti išmokas
Dalia, vaikystėje pati liūdėjusi be tėvų, labai norėjo, kad vaikas augtų su jais abiem – tačiau šeimos išsaugoti nepavyko ir kovo mėnesį, kai dukrelei buvo pusė metukų, ji su vyru galutinai išsiskyrė.
„Buvau įsitikinusi, kad kai šeimoje yra vaikų, joje neturi būti smurto nei alkoholio, bet per mano vyrą namie būdavo ir vieno, ir kito, taigi ryžausi skirtis, nors širdį ir labai skaudėjo... Be to, buvau įsitikinusi, kad vaiku turi rūpintis abu tėvai, bet vyras, jeigu ir būdavo namie, tai tik žiūrėdavo televizorių, ir vis tiek dukrele rūpinausi viena, kaip ir dabar“, – sakė Dalia.
Oficialiai ji vis dar susituokusi, ir dėl to tik patiria sunkumų – kadangi vyras dirba ir skaičiuojamos bendros šeimos pajamos, ji gauna mažesnes socialines pašalpes, nei gautų, likusi viena. „Gauname labai mažai, šiek tiek virš 300 Eur, tai yra vaiko pinigai ir išmoka iš Užimtumo tarnybos. O juk ir už socialinį būstą mokesčiai nemaži, ir dar visko reikia. Tėtis prie vaiko gerovės nenori prisidėti, tiesa, kalėdinę dovaną dukrytei yra nupirkęs“, – sakė pašnekovė.
Ji jau yra susiradusį advokatę, skyrybų reikalai pradeda judėti į priekį, tad gal po kelių mėnesių jau pavyks išsiskirti ir finansine prasme bus kiek geriau.
Gavo ir sauskelnių, ir lovytę
Vienas iš nedaugelio artimesnių žmonių, kuris vienišai mamai padeda, yra vyro sesė, dukrytės krikšto mama – ji niekuomet neatsisakė padėti, kai Daliai to reikėjo.
Labai padeda ir Krizinio nėštumo centras – apie jį moteriai prasitarė viena draugė, kuriai taip pat buvo nelengva. „Iš centro sulaukiu ir psichologinės, ir materialios pagalbos. Iš ten atkeliavo daugelis mano dukrytės rūbelių, gavome ir sauskelnių, lovytę bei kitų daikų. Jeigu jaučiuosi blogai, galiu skambinti kad ir vėlai vakare pasiguosti. Juk dabar jau ir draugių beveik nelikę – aš rūpinuosi vaiku, o joms vis dar kiti dalykai galvoje“, – pasakojo pašnekovė.
Kai kartą ji paskambino savo močiutei – tai pačiai, kuri kalbėjo apie šunis ir kates – tuojau išgirdo, kad toji jai niekuo padėti negali ir bendrauti nenori. Nors, kaip tikina Dalia, ji jokios pagalbos prašyti neketino, tiesiog po ilgos pertraukos norėjo šnektelėti su močiute ir papasakoti jai apie jos mažąją proanūkę.
Taigi jauna mama neretai jaučiasi vieniša bei liūdna, bet džiaugiasi tuo, kad dukrytė auga, mokosi naujų dalykų, jau moka pažaisti viena ir ja rūpintis lengviau.
Pašnekovė tikisi, kad dar palengvės rugsėjo, kai dukrelė iškeliaus į darželį. Žinoma, dar reikės laiko, ko; ji ten pripras, bet kai taip nutiks, moteris nusiteikusi dirbti.
Galbūt, kad būtų lengviau rasti darbą, pabaigs kokius nors Užimtumo tarnybos rengiamus kursus. O gal mokyklą, mat iki šiol nėra baigusi dvyliktos klasės – paauglystėje mokslai nerūpėjo, vėliau jau parūpo, ji mokėsi vakarinėje mokykloje, bet iki gimdymo jos baigti nespėjo.
Taigi Dalia tiki, kad Naujieji metai jai bus geresni už praėjusius, o gyvenimas pagaliau stos į vėžes – ir ji, nors dukrelę augina viena, su viskuo susitvarkys. Juolab, kad yra ir žmonių, tegu ir visai svetimų, kurie visgi nusiteikę padėti.
Vienišoms mamoms pagalbą teikia ir fondas „Rūpestinga širdelė“, daugiau informacijos rasite čia.
