Neklausinėjau jos apie tai, ką ji valgė visą gyvenimą, ar darė mankštą kasryt. Žinojau, kad tokie klausimai, taip populiarūs dabar kalbant apie kuo sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą, kažin ar Janinos būtų suprasti. Juk ne tai gyvenimo esmė.
Janina sunkiai, daug dirbo, patyrė karo ir pokario baisumus, anksti liko našle su trimis vaikais, pati pasistatė namus. Kaip esmingiausius dalykus gyvenime ji įvardija šeimą, artimuosius, tai, kad gyvenime su niekuo nesipyko. Tai, kad vaikai, anūkai, proanūkiai, proproanūkiai atvažiuoja pas ją. Kad ji, būdama jau tokio garbaus amžiaus, mato skaityti, megzti, kad vaikšto ir susitvarko, vaikams padedant.
Jos bufetuko lentyna nenuklota vaistais. Janina vaistų beveik nevartoja, padovanotus papildus sukūreno, pas gydytojus gyvenime buvus vos kelis kartus. Mane labai nustebino, kad Janina dar pavasariais sodina pomidorus! Juos pati prižiūri: skabo, laisto, riša, skina. Ravėti, sako, jai patinka, tad savo ne tokį jau mažą daržiuką pati prisižiūri. Turi šuniuką, kačiuką ir kelias vištas. Yra kuo rūpintis. Janina dėl nieko nedejuoja, nesiskundžia. Jei pasijunta liūdniau, gali kokiam artimajam mobiliuoju paskambinti. Moka juo naudotis. Šviesus, geras, nuoširdus žmogus! Susipažinkite su Janina.
‒ Ar Jūs visada gyvenote Kunioniuose?
‒ Taip, jaunystėje pas tėvus Kunioniuose, ištekėjusi ėjau į Graužus, o paskui čia, Kunioniuose, pasistačiau namą ir tebegyvenu jame.
‒ Ar turėjote brolių, seserų?
‒ Taip, buvo du broliai ir mes, dvi seserys. Visi jau mirę, labai nesmagu, viena likau. Aš buvau vyriausia ir sunkiausiai gyvenau, bet va ilgiausiai likau. Ir kaime jau tų senų mažai belikę. Visi jauni.
‒ Ar dar išeinat kur: pas kaimynus, į bažnyčią ar į kokį renginį?
‒ Kad jau ne, jau nenoriu, man geriausia namuose, ramybėje. Net televizoriaus nejungiu. Kai yra ramu, man gerai.
‒ O tai ką veikiate per dienas?
‒ Mezgu, va, proanūkiui teptiukus numezgiau, tai kam kokias kojines, pirštines numezgu, tokius mažus dalykus, didelių jau nemezgu. Kažkada mezgiau ir didesnius rūbus, buvau mezgėja, audžiau. Dabar jau ir akys, ir rankos ne tos.
‒ Mėgstate būti viena?
‒ Taip įpratus. Anksti, 35 metų, likau našle su trimis vaikais – dukra Brone ir dviem sūnais – Jonu ir Liudu. Dabar du vaikai gyvena Kaune, o vienas Kėdainiuose. Atvažiuoja savaitgaliais, o penkias dienas gyvenu viena. Visko suveža, patvarko, aš sau pati pasikūrenu ir vaikštau namie. Kai jie atvažiuoja, tai jų gaspadorystė, o kai aš viena, tai jau mano tvarka.
‒ Kiek turite anūkų, proanūkių, proproanūkių?
‒ Šeši anūkai, šeši proanūkiai, du proproanūkiai. Smagu, kai suvažiuoja. Tik dabar jau neturiu ką aš jiems įdėti, anksčiau tai visko turėjau. Tik kiaušinių dar turiu, nes dar yra kelios vištos.
‒ O šuniuką, kačiuką turit?
‒ Turiu, turiu, oi, kokį kačiuką protingą turiu ‒ pats duris atsidaro.
‒ O valgyti pati pasidarot?
‒ Pasidarau dar, vaikai atveža visko supirkę, o aš pasidarau.
‒ Tai, sakot, visas gyvenimas Kunioniuose?
‒ Taip, čia ir tėvai gyveno, ir aš gyvenu.
‒ O kas buvo tėvai, kokius darbus dirbo?
‒ Ūkininkai buvo. Mama anksti mirė, mes užaugom, galima sakyti, be mamos. Geri vaikai buvom ir mano visi vaikai geri, ne kokie laidokai.
‒ Tai jaunystėje dirbot tėvų ūkyje, ar ne?
‒ Taip, visi sykiu su tėvais dirbome laukuose. Ūkininkavome. Nedaug tos žemės buvo, tai patys ir nudirbdavome visus darbus. Paskui atėjo rusas ir žemes atėmė, subendrino.
‒ Kolūkyje kuo dirbote?
‒ Visą amžių iki pensijos dirbau melžėja. Reikėjo gyventi, vaikus vienai auginti, namus pasistatyti. Šešerius metus melžiau be jokių išeiginių rankomis. Pradžia kolūkio buvo labai sunki. Paskui jau pastatė agregatus, buvom kelios melžėjos, kurios melžėm po 50 karvių. Jau davė ir vieną išeiginę.
‒ Dar gi grįžus po darbų kolūkyje laukė savi darbai namuose: vaikai, daržas, gyvuliukai.
‒ Tai paskui vaikai paaugo, ne viena dirbau, vaikai padėjo. Aš juos ir į fermą padėti melžti karvių vesdavausi, visi dirbom.
‒ O kokios pramogos būdavo, kaip pailsėdavote?
‒ Oi, kolūky padarydavo žiburėlių, vakarėlių, kuriuose pagerbdavo gerai dirbančius. Mano nuotrauka buvo pakabinta garbės lentoje kaip geriausios melžėjos. Koncertą kokį užprašydavo, tai ir klausydavome. Išvažiuoti niekur negalėdavau dėl karvių. Štai sesuo dirbo laukuose, tai ji visur apsuko. O aš gyvenime nieko nemačiau, tik darbas, darbas, darbas…
‒ Tai bent iki Kėdainių nuvažiuodavot?
‒ Vieną sykį Vilniuje ekskursijoje buvau ir dar vaikai buvo į Palangą nuvežę. Į Kėdainius važiuodavau autobusu, į turgų parduoti grietinės, sviesto, su reikalais, apsipirkti.
‒ O kaip Jūs viena namą pasistatėt?
‒ Stačiau, padėjo kolūkis. Labai gerai su visais sugyvenau, ko paprašydavau, padėdavo. Visi mano uždirbti pinigai buvo skirti namui statyti.
‒ O kaip Jums atrodo − gerai ar blogai, kad kolūkius panaikino?
‒ Kaip čia pasakius… Iš dalies tie kolūkiai, ypač į galą, buvo gerai. Buvo kolūkio valgykla, šviežias kolūkio maistas, tai net virti namie jau nebenorėjom, eidavom į valgyklą pavalgyti. Kolūkis buvo didelis, išsiplėtęs, geras. Mičiurino vardo. Į galą jau buvo gerai. Aš jau kolūkiui baigiantis išėjau į pensiją. Bet dar šešerius metus dirbau darželyje virėjo padėjėja. Paskui dar kelis metus valytoja dirbau.
‒ Bet savo ūkelį dar turėjot?
‒ Turėjau, turėjau, ir karves, ir kiaules, viską turėjau. Paskui atsibodo, pavargau, atsisakiau, bet… įsitaisiau ožką. Negaliu gi aš be pieno gyventi. Vaikai Joninių proga padovanojo ožkytę, kaspinu papuoštą. Turėjau jų ne vieną. Ožką turėti yra gerai, man patiko, ir pienas riebus, skanus. Ir mažų ožiukų turėjau, oi, pasaka be galo, buvo tada tas gyvenimas…
‒ O dabar jau pienas iš parduotuvės?
‒ Taip, iš parduotuvės, kaime nėra nei vienos karvės, niekas nebelaiko. Nei kiaulių nėra. Nesuprantu, kaip čia toliau bus… Aš dar savo daržiuke visko per daug pasisodinu. Vištos burokų nelesa, daugiau nesodinsiu.
‒ Tai dar pati ir daržą apsėjat, apsodinat, nuravit?
‒ Tai žemę, tuos 4 dirbamus arus, išdirbti paprašau traktoriumi, o paskui pati dirbu, na, vaikai padeda. Ravėti man patinka. Dar pajėgiu. Yra du šiltnamiai. Vienas vaikų, vienas mano, pati pasisodinu pomidorų, skabau, laistau.
‒ Esate be galo stipri, turbūt galit pasakyti, kad gyvenimas nebuvo blogas, ar ne?
‒ Pragyvenau gyvenimą kultūringai. Tikrai gyvenimo nekeikiau, ne ne ne. Džiaugiausi savo gerais vaikais ir dabar va atvažiuoja, padeda.
‒ Dėl nieko gyvenime nesigailite, nenorėtumėte kitaip gyventi, jei gyventumėte iš naujo?
‒ Nežinau, nei kaip čia pasakyti. Įpratau savo vėžėse ir niekad negalvojau apie kitokį gyvenimą. Su niekuo nesipykau, buvau visų gerbiama. Ir viskas man gerai.
‒ O esat kokių apdovanojimų gavus?
‒ Tai yra čia tų lapų… Geriau jau būtų davę pinigais (juokiasi). Sunku buvo vienai užauginti tris vaikus, statytis namus. Per gyvenimą nesu gavusi jokių pašalpų nei nieko. O dabar va duoda reikia nereikia. Dabar žmonės nenori dirbti. Tik žiūri, kaip kokias pašalpas gauti, tik pinigai, pinigai. Aš stengiausi pati užsidirbti. Dar papildomai mezgiau, audžiau, vėliau vailokus. Dabar, sakau, Amerika čia, Lietuvoje, kaip žmonės gyvena.
‒ Grįžkim truputį į Jūsų jaunystės laikus. Jūs gimusi 1924 metais, vadinasi, karo metu jau nebe mažiukė buvot. Kaip išgyvenote karo metą?
‒ Mes panelės tada buvom. Bet to karo nelabai ir matėm, nes čia nebuvo fronto. Už Šušvės, Graužuose, buvo frontas. Mes turėjom apkasą išsikasę. Tėvukas pakinkė arklius ir pasakė, kad važiuosim į mišką, nes čia ateina frontas. Žmonės iš laukų važiavo į mišką slėptis. Ryte žiūrim, jau rusai atėję. Vokiečiai traukdamiesi išsivedė gerus arklius, kitus gyvulius. Paliko mums tik bailų arklioką, bet ir tai džiaugėmės, kad turėsim kuo žemę dirbti.
‒ O Jūs vokiečius matėte?
‒ Taip, pas mus jie arklius girdydavo, kad gražūs tie vokietukai.
‒ O Jūsų jie neskriaudė?
‒ Ne, neskriaudė. Mūsų namas buvo nedidelis, tai pas mus negyveno. Va, pas tetą gyveno, jos didelis namas buvo. Teta sakė, kad vokietukai labai daug dėmesio švarai skyrė. Paskui užėjo rusai – purvini, murzini, alkani. Jie paskui ilgai buvo.
‒ O kaip buvo su partizanais?
‒ Buvo taip: dieną bijai vienų, naktį bijai kitų. Bijodavom, kad užėję rusai pas mus nerastų partizanų. Partizanai kartais užeidavo, jiems reikėjo rūbų apsirengti. Tėvas varydavo mus iš akių ‒ eikit į kambarį ir tupėkite tyliai. Tos baimės mums užteko.
‒ Sunkus darbas, sunkūs metai, bet Jūsų sveikata gera, ar bent dabar pas daktarus vaikštot?
‒ Buvo nuvežę dabar vaikai, bet šiaip per gyvenimą beveik nesirgau. Vaistų tik porą tablečių ryte ir vakare vartoju. Buvo vaikai papildų nupirkę, ale sukūrenau. Kartą pagėriau porą tablečių kažkokių papildų ir vieną vakarą nukritau, atėmė kojas, galvojau, kad jau mirsiu. Nelabai aš noriu tos chemijos. Vaikams sakau: nepirkite, nevežkite. Sunkiai dirbau visą gyvenimą, sunkiausiai iš savo brolių, sesers. Matyt, tos gyslos išsitampė nuo darbų sunkių ir pripratau.
‒ O kai buvo blogai vaikams skambinote mobiliuoju? Mokate naudotis?
‒ Turiu mobilųjį. Galvojau tada, skambint, sakyt vaikams ar ne. Paskambinau sūnui Liudui, arčiausiai tada buvusiam. Tai atlėkė su marčia, iš paskos greitukė. Bet kol jie atlėkė, su manim jau viskas gerai buvo. Daktarė pasakė, kad nėra duomenų į ligoninę vežti.
‒ O spaudimą tankiai matuojatės?
‒ Ai, ne, retai. Viskas man gerai, va ir gyvenu…
‒ Sakėt televizoriaus nežiūrit, o laikraščius paskaitot?
‒ O, paskaitau. Dar matau. Esu užsisakius „Rinkos aikštę“, skaitau. Žinau, kad tądien bus, tai ir laukiu.
‒ Tai gerai gyvenat…
‒ Negaliu skųstis… Dar vaikštau, visi aplanko, ko norėti… Tokių metų žmonės jau patale guli. Gal vėl sulauksiu pavasario, reikės vėl sėti, pomidorus reiks sodinti, tulpės pražys…
‒ O gimtadienius švenčiate?
‒ Oi, jau aš nenoriu tų gimtadienių, ale suvažiuoja visi, netelpa kambary visi, gėlių puokščių daug priveža. Sakau, pas mane tų gėlių lauke pilna, kam jūs čia perkate, pinigus leidžiate, bet vis tiek priveža. Ir dovanų sakau, kad nevežtų. Privežta jau tų dovanų. Jau man daiktų nebereikia. Svarbu visi suvažiuoja.
