Dar nuo mokyklos laikų pažįstama, prieš šešerius metus susituokusi pora gyveno gražiai iki šių metų spalio 6 d. Buvo pasiėmę būsto paskolą, remontavosi namą netoli Vilniaus, rūpinosi dukrele. Dabar jiems anuomet rūpėję dalykai, namas ir materialinė gerovė, atrodo visiški niekai, palyginus su didžiausia vertybe – sveikata.
Lemtingosios dienos rytą Tomas, kaip įprasta, motociklu išvyko į darbą – jis dirbo logistikos įmonėje sandėlininku. Bet darbo vietos nepasiekė – patyrė avariją, po kurios nebegali vaikščioti. Gydytojai sako, kad turbūt ir niekada nebegalės, bet šeima nepraranda vilties.
Sandra atsiminė, kad tą ketvirtadienį gražiai atsisveikino su į darbą išvykstančiu vyru. Netrukus, kelios minutės po 8 valandos, ruošdama dukrelę į priešmokyklinę grupę, sulaukė jo skambučio. Jis nebuvo praradęs sąmonės ir pranešė, kad patyrė avariją, nejaučia kojų ir laukia greitosios pagalbos, kurią iškvietė pro šalį važiavę žmonės.
Moteris patikino, kad bloga nuojautos dėl to, jog vyras laksto motociklu, neturėjo. Jis juo važinėti mokėjo nuo jaunų dienų, mat tą darė ir jo tėtis, važinėdavo saugiai, nepažeidinėdamas eismo taisyklių. Šeima kitur keliaudavo kartu ir buvo sutarusi, kad Tomas motociklu važinėja tik į darbą. „Tai, kas mums nutiko, buvo kažkokia pikta likimo išdaiga“, – sakė Sandra.
Policijos tyrėjai patvirtino, kad tą rytą Tomas važiavo leistinu 60 km/val. greičiu, bet visgi kelio vingyje motociklą sumėtė, vyras virto labai nesėkmingai, atsitrenkė į metalinį stulpą ir susilaužė stuburą. Lūžo 8 ir 10 slanksteliai, be to, buvo pažeistos stuburo smegenys, nutraukti nervai, taip pat smarkiai sutrenkti šonkauliai ir vidaus organai.
Kadangi Lazdynų ligoninėje dvi operacinės, skirtos sudėtingiems atvejams, buvo užimtos, 8 val. teko laukti operacijos, kuri užtruko 6 val. „Kai prieš operaciją gydytojo paklausiau, ar vyras dar galės vaikščioti, jis pasakė, kad galvočiau ne apie vaikščiojimą, o apie tai, kad jis išgyventų, mat lūžęs slankstelis buvo greta pagrindinės aortos. Po operacijos išgirdau, kad ji buvo sėkminga, bet vaikščioti jis niekada negalės“, – atsiminė Sandra.
Ji sako, kad tą dieną buvo šoke, o ir pirmas kelias savaites jautėsi kaip migloje. Kai šiek tiek nuo patirto šoko atsigavo, sumanė pasidomėti, ar tikrai viskas taip beviltiška.
„Ieškojome užsienyje gydymo įstaigų, kurios specializuojasi stuburo traumų gydyme, siuntėme jiems Tomo ligos išrašus, tyrimų atsakymus, ir išgirdome, kad būklę pagerinti yra realu – padėtų kamieninių ląstelių terapija, ypač ją pradėjus taikyti kuo greičiau, kai pažeidimai dar švieži ir neuronai dar „neužmigę“. Tiesa, ir užsienyje stebuklo mums niekas nežadėjo, pabrėžė, kad po ląstelių terapijos reikės labai daug ir intensyviai dirbti, kad sustiprėtų raumenys. Ir pati domėjausi, skaičiau, kad žmonėms su panašiomis traumomis tai tikrai padeda“, – pasakojo Sandra.
Tačiau toks gydymas labai brangus, tad ji su artimųjų pagalba ėmėsi rinkti gerų žmonių paramą, įkūrė tam skirtą labdaros ir paramos fondą. Šeima jau turi surinkusi apie 75 000 Eur, bet yra paskaičiavę, kad gydymui kartu su kelionės, apgyvendinimo ir reabilitacijos išlaidomis reikės apie 150 000 Eur, taigi aukų rinkimas tęsiasi. Kol kas perspektyviausi jiems atrodo Kanados, Kosta Rikos bei Tailando klinikų pasiūlymai, bet svarsto ir kitus variantus.
„Esu labai dėkinga visiems artimiesiems, vyro bendradarbiams ir visai nepažįstamiems žmonėms už materialinę paramą ir už moralinį palaikymą, kuris tikrai padeda šiuo labai sunkiu metu. Juk jam tik 28 m., jis tikrai geras žmogus, būtų labai neteisinga, jei jis visą likusį gyvenimą liktų visai bejėgis...“ – sakė Sandra.
Paprašyta papasakoti plačiau, koks jos vyras buvo iki nelaimės, ji sakė, kad jis niekuomet neatsisakydavo padėti artimiesiems bei draugams, net ir naktį sulaukęs skambučio, kad reikia pagalbos, būtų viską metęs ir lėkęs. Ir namie jis būdavo labai geranoriškas: „Jis visuomet liko toks pats supratingas ir malonus, koks buvo ir mūsų pažinties pradžioje, nors praėję jau keliolika metų.“
Dabar Tomas guli ligoninėje reabilitacijos skyriuje. Jis nejaučia kūno žemiau bambos. Pats kol kas dar negali nė atsisėsti, bet gauna mankštas, masažus ir specialistų padedamas to mokosi.
Morališkai, pasak žmonos, jis laikosi tvirtai, nors ir būna silpnumo akimirkų, juk jaunam vyrui labai sunku jaustis visiškai priklausomam nuo medicinos personalo. Juolab, kad po traumos jis ne tik nevaldo kojų, bet ir kyla problemų su gamtiniais reikalais, dėl to vis kyla uždegimai ir kūno temperatūra.
Ji kasdien lanko vyrą ligoninėje ir jiedu vis kalbasi apie tai, kad kartu įveiks patiriamus sunkumus, ieškos galimybių pagerinti vyro būklę ir judės į priekį – juk 21 amžius ir medicina teikia įvairių galimybių.
Tomą nuolat lanko ir dukrytė; šešiametė vis dar tiki, kad tėtis pagulės ligoninėje – ir pasveiks.
„Mes abu su vyru suprantame, kad gyvenimas jau niekuomet nebus toks, koks anksčiau. Bet mūsų tikslas – kad Tomas kiek įmanoma labiau sustiprėtų, taptų kuo savarankiškesnis, galėtų judėti pats, galbūt su vaikštynės pagalba. Jis žino, kad dėl to reikės labai daug dirbti, sportuoti, ir yra tam nusiteikęs“, – sakė Sandra.
Kaip prisidėti prie Tomo gydymo, sužinosite čia.
