Moterų medžiotojų klubo prezidentė L.Baužė, sakyčiau, viena iš drąsiųjų. Juk tarp visų Lietuvos medžiotojų moterys sudaro tik apie penkis procentus. O Vakarų Europos šalyse dailiosios lyties atstovių, miškuose tykančių žvėrių, yra daugiau nei dvidešimt procentų, palyginti su vyrais.
Prisipažinsiu, nenorėčiau miške sutikti nei vilko, nei meškos, o juo labiau į juos nusitaikyti medžiokliniu šautuvu. Lina neslėpė, kad ir jai prieš šaunant į žvėrį suvirpa širdis.
Bet medžiojami juk ne jauni, kartais ir ligoti gyvūnai. Medžiojami ir tie, kurie daro žalą gamtai, ūkininkams. Kulka pakerta tuos, kurių per daug priviso miškuose, jie platina užkrečiamąsias ligas.
L.Baužės kasdienybė sukasi ne vien tik medžioklėse, nors ji neslėpė, kad sezono metu medžioja du tris kartus per savaitę. Į mišką ji vyksta ir be šautuvo, kai šaltuoju metų laiku žvėrims veža daržovių, šieno, grūdų.
Be to, ji darbuojasi šeimos parduotuvių tinklo „Medžioklis“ versle. Lina žino, kuo reikia apsirūpinti prieš tampant medžiotoju, todėl visus reikmenis, taip pat ir medžioklinių šautuvų, ji gali pasiūlyti parduotuvėse sostinėje, Ukmergėje, Klaipėdoje ir Šilutėje. Jas moteris įkūrė su mama Janina Gedrimiene (65 m.), kuri, skirtingai nei dukra, nemedžioja.
Nors J.Gedrimienė pirmą parduotuvę atidarė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji vienintelė šeimoje nėra medžiotoja.
Moters sutuoktinis Vladas Gedrimas (74 m.), buvęs medžiotojų būrelio prezidentas, daug metų skyrė medžioklei, į ją įtraukė ir vienturtę dukrą.
Lina pirmą kartą į medžioklę su tėvu išėjo būdama vienuolikametė: „Buvau varovė, su tėčiu sėdėdavome bokštelyje, važiuodavome šerti, stebėti žvėrių. Pirmosios mano medžioklės buvo laiko praleidimas gamtoje su tėčiu ir stebėjimas. Dabar tą patį daro mano devynmetis sūnus Jonas.“
Vienturtį sūnų medžiotoja į mišką vežėsi nuo ketverių metų. Sūnus padeda mamai ieškoti žvėries, doroti jį lupykloje arba šerti miško gyventojus, tvarkyti jų apskaitą.
Pirmiau Lina su medžioklės pasauliu supažindino ir į jį įtraukė vyrą informacinių technologijų įmonės savininką Vytautą Baužą (45 m.), tik po to – pirmagimį. Pora užsiima ir šaudymu į skriejančius taikinius – taip pamiklina rankas, lavina taiklumą, nes tai praverčia medžioklėse. Jonas visada būna su tėvais, todėl laukia, kada galės šaudyti į lėkšteles.
Sūnus turbūt užaugs aistringas medžiotojas, apie jo šeimos pomėgį žino ir mokytojai, ir bendraklasiai.
Kai sykį mokytoja paklausė, kodėl Jonas neparuošė namų darbų, jis paaiškino, kad dabar bebrų sezonas ir ne laikas namų darbams.
„Sūnus žiūri, kaip mes lupame sumedžioto žvėries odą, ir pats ją lupa. Jis moka doroti skerdieną ir daro tai atsakingai“, – kad sūnus nebijo kraujo, patikino motina.
Medžiotoja įsitikinusi, kad vaikai nepatiria streso žiūrėdami į negyvą gyvūną. „Vaikai nėra sugadinti jokių nuostatų. Esu vedusi moksleiviams paskaitas apie gamtą, gamtos ciklus, medžioklės svarbą. Jie nebijo nei nušauto gyvūno, nei kraujo. Kad to reikėtų bijoti, vaikus dažnai nuteikia tėvai“, – sakė pašnekovė.
Tėvai atžalas neretai nuteikia, kad medžiotojas – kone žudikas. Lina dėl to nesutinka, nes 90 procentų medžioklių nesibaigia šūviu.
„Norint nušauti žvėrį, pirmiausia reikia įvertinti šūvio svarbą. Viena priežastis – ligos, kita – atranka. Niekada prieš rują nemedžiojami tinkami patinai. Be to, nustatyti griežti sezonai, kada ir ką gali medžioti“, – tikino 2016 metais medžiotoja tapusi ir tuomet pirmą kartą gaiduką nuspaudusi L.Baužė.
Iki tol Lina tėvą į medžiokles lydėdavo be šautuvo: „Galbūt jam atrodė, kad trukdau. Bet be manęs jam sunkiai pavykdavo išvykti į mišką.“
Pirmąjį medžioklės sezoną pirmas Linos trofėjus buvo stirninas. Jį moteris sumedžiojo Klaipėdos rajone. „Paspausti gaiduką – ne medžioklė. Medžioklė – surasti tinkamą vietą, laiką ir žvėrį“, – pabrėžė moteris.
L.Baužei virptelėjo širdis taikantis į stirnos patiną, mat tai buvo pirmas jos šūvis. Bet ir kitais kartais medžiotoja jaudinasi prieš šaudama į žvėrį: „Tykojant, kai girdi, kad miškas traška ir kažkas ateina, mano širdis visada virpteli. Būtų blogai, jei ji nesuvirpėtų, juk jaučiuosi atsakinga už gyvybę. Nėra ko eiti į medžioklę, jei nepatiri jaudulio.“
Kodėl Linos mama neperžengė barjero ir nepaėmė šautuvo į rankas? Medžiotoja patikino, kad jos mama dažniausiai sukasi virtuvėje, nes skaniai ruošia žvėrieną. Be to, jos visiškai netraukė į mišką, matyt, tas potraukis perduodamas genais.
J.Gedrimienė sykį pasisiūlė dukrai padėti pašerti žvėris ir į mišką išsiruošė avėdama aukštakulnius. Tai buvo vienintelis kartas, kai ji pagelbėjo dukteriai, nors nebuvo tinkamai apsirengusi ir apsiavusi.
„Mano vyras medžioja, nors jo šeimoje medžiotojų nebuvo. Jis mielai prisijungia prie medžiotojų, bet nėra dėl to tiek išprotėjęs kaip aš“, – tvirtino L.Baužė.
Anksčiau Vytautas nieko bendra su gamta neturėjo, išskyrus tai, kad su šeima vykdavo grybauti. Susipažinęs su Lina vyras žinojo, kad ji medžioklėse šliejasi prie tėvo, todėl vėliau jis parodė iniciatyvą, kad mylimoji taptų medžiotoja.
Juodu kartu baigė medžiotojų kursus, gavo medžiotojų bilietus. Bet miške žmona būna daugiau negu vyras. Jis labai įsitraukė į skriejančių taikinių šaudymą, dalyvauja tarptautinėse varžybose.
Vytautas su šeimos augintiniu Parsono Raselo terjeru Čika mėgsta eiti į žvėrių varymus. Šuo – geras kraujasekys, todėl pasitelkiamas ieškant sužeisto ar kelyje nutrenkto, bet dar gyvo gyvūno.
„Auginame naują medžiotojų kartą – vienturtį sūnų. Jokio spaudimo jam nedarome, nereikalaujame, kad būtų medžiotojas ar kad važiuotų į mišką. Tai yra jo pasirinkimas.
Ar Vytautui nedariau spaudimo? Jam gal ir dariau. Nebūčiau tekėjusi už jo, jeigu mūsų nuomonės dėl medžioklės būtų išsiskyrusios. Šeimoje turbūt negali būti skirtingų nuomonių opiu klausimu dėl tokios srities, į kurią visa esu panirusi“, – sakė L.Baužė.
Tad vyras iš meilės mylimajai pasirinko ir jos pomėgį. Taip jiems pavyko sukurti darnią šeimą. Lina neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi su nemedžiojančiu sutuoktiniu arba kad dėl tokio pomėgio neturinčio vyro pati mestų medžiokles.
„Iš didelės meilės man tapo medžiotoju“, – apie Vytautą sakė Lina.
Vyro tėvai greičiausiai iki šiol į medžioklę ir į tai, kad juodu į mišką vedasi vaiką, žiūri kritiškai, bet dėl to nepriekaištauja. Ši tema vyro tėvų namuose nėra liečiama, skirtingai nei moters tėviškėje.
Ir nors Lina, skirtingai nei jos mama, į mišką niekada nėjo avėdama aukštakulnius, jų medžiotoja visai nepasigenda: „Pakako pasivaikščioti avint aukštakulnius studijų metais, kol gyvenau mieste. Dabar į miestą ir madingą avalynę nelabai noriu žiūrėti, širdis atsigauna tik miške.“
Į medžioklę Lina vyksta kaip į šventę, todėl pasidaro manikiūrą, makiažą. Ji net miške išlaiko moteriškumą.
Medžioklė moterį traukia ne tik dėl pabuvimo gryname ore, bet ir dėl sezono dinamiškumo, įvairovės. Juk vienąkart žmonės medžiotojus kviečia dėl bebrų užtvenktų vietovių, kitąkart – dėl šernų pridarytų nuostolių, trečiąkart – dėl pasirodžiusių niežuotų lapių. „Kur manęs reikia, ten ir važiuoju“, – tvirtino L.Baužė.
Nors pastaruoju metu labiausiai kaimo žmonės nukenčia nuo vilkų atakų, sumedžioti šį žvėrį nelengva. Kad plėšrūnų išties apstu, įsitikino ir Lina: „Per dvi pastarąsias savaites sutikau tris vilkus.“
Paradoksas, bet medžiotoja nėra sumedžiojusi nė vieno vilko. Juokdamasi ji patikino: „Vilkas – gudrus žvėris, jį sumedžioti nėra taip lengva. Vilko akys labai kerinčios, kai jis žiūri tau į akis, labai sunku pakelti ginklą. Nors visus kartus vilkus mačiau dienos metu, nesugebėjau nusitaikyti. Vilkas užburia.“
Medžiotoja netgi šerno nenuvertino, nes tai – taip pat protingas, atsargus gyvūnas, kurį sunku pergudrauti.
„Iš bandos neišviliojame mamų, turime sumedžioti jauniklį arba silpniausią žvėrį, kad jų sumažėtų. Iš tikrųjų yra regionų, kuriuose dėl afrikinio kiaulių maro neliko šernų, bet yra tokių vietovių, kur šernų per daug, jie susitelkę į didžiules bandas“, – pasakojo pokalbio išvakarėse Utenos rajone šerną patiesusi pašnekovė.
Praėjusių metų rudenį L.Baužė Marijampolės rajone sumedžiojo išskirtinį trofėjų – briedį, kurio ragai įvertinti bronzos medaliu.
Tai buvo selekcinis briedis, kurį reikėjo pašalinti iš gamtos. Linai sunkiai, bet pavyko sumedžioti didžiulį žvėrį įspūdingais aukštų šakų ragais. Moteris sėlino paskui jį pusantro kilometro.
„Buvo paskutinė minutė: arba jis pabėgs, arba sumedžiosiu. Teko šauti“, – apie daugiau nei devynerių metų briedį pasakojo moteris.
Šįmet vasarą šio seno briedžio ragai papuošė vertingiausių medžioklės trofėjų parodą Raudonės pilyje Jurbarko rajone.
Lina medžioja ne tik Lietuvoje. Vienoje Europos valstybių lietuvė sumedžiojo rudąjį lokį, Pietų Afrikos Respublikoje – antilopių.
Nors dalis visuomenės nusistačiusi prieš medžiokles, Lina piktų nuomonių nėra girdėjusi, nes sukasi bendraminčių aplinkoje. Draugai nesistebi jos pomėgiu, nes Vilniaus universitete geografijos studijas baigusi L.Baužė bendrauja su gamtai neabejingais bičiuliais, niekam nereikia aiškinti, ką veikia medžiotojas.
„Jeigu tokių žmonių, kurie nusiteikę prieš medžioklę, ir buvo, jų neliko tarp draugų. Draugai visada laukia gabalėlio šviežios mėsos, juos nudžiuginu skaniais patiekalais. Susitikus su draugais aplanko džiaugsmas ir dalijimasis įspūdžiais“, – patikino medžiotoja.
Moterų klubas kuria medžioklės tradicijas
Nuo 2017-ųjų L.Baužė su bendramintėmis įsteigė moterų medžiotojų klubą, tačiau dailiosios lyties atstovės medžioja ir vienos, ir kartu su vyrais. Bet pagrindinė klubo veikla – šviesti visuomenę, o ne medžiotojus.
„Turime pasakyti, kad medžioklė yra graži ir reikalinga. Be medžiotojų visuomenė nebegalėtų išsiversti, nes žvėrys vairuotojams kelia pavojų keliuose. Be to, moterų klubas prisideda prie medžiotojų tradicijų atkūrimo. Jų labai daug – svarbi apranga, žinojimas, kada nusiimti skrybėlę, kada ne. Taip pat svarbu saugumas, žvėries pagerbimas, dorojimo ir mėsos dalijimo tradicijos“, – pasakojo L.Baužė.
Medžiotoja patikino, kad didžiausias žvėries pagerbimas – viso jo panaudojimas maistui ruošti, ėdesiui. „Mėsa dalijamės su nemedžiojančiais draugais todėl, kad žvėris nėra mūsų nuosavybė. Tai – visų mūsų turtas, esantis gamtoje. Mano nuomone, mes turime būtinai tuo dalytis. Labai smagu, kai draugai priima ir vertina ekologišką mėsą“, – apie dalybas užsiminė pašnekovė, kurios šeima valgo tik žvėrieną. Jie neretai ją vytina, gamina konservus.
Trofėjų paroda pripažinta rekordu
Jurbarko rajone, Raudonės pilyje, šįmet vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje veikė vertingiausių medžioklės trofėjų paroda, kurioje buvo eksponuojami šalies medžiotojų Lietuvoje ir užsienyje sumedžiotų gyvūnų trofėjai. Parodą rengė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Be to, jos metu užfiksuotas Lietuvos rekordas.
„Dėl eksponatų skaičiaus – 1984 – paroda pripažinta Lietuvos rekordu. Tiek medžioklės trofėjų vienoje parodoje dar niekada nebuvo eksponuojama“, – tvirtino rekordus registruojančios agentūros „Rekordų akademija“ vadovas Gintaras Pocius.
Paroda išskirtinė ne tik eksponatų skaičiumi, bet ir jų įvairove. Medžiotojų sąraše figūruoja ir šešios moterys – šis faktas gal ir neturėtų itin stebinti prisiminus, kad medžioklės sfera antikoje priklausė būtent moterims: medžioklės ir miškų deivė buvo Artemidė senovės Graikijos mitologijoje ir Diana – senovės Romos mitologijoje.
