Mirtis nėra palydima įspūdingų šou, riaumojančių variklių ar akrobatinių pratimų stebint milijoninei auditorijai. Mirtis – tokia pat vieniša kaip ir jos aukos, kurioms kartais paliekama daug laiko, kad jos bijotų, neapkęstų, suprastų. Lyg norėtų parodyti, kas iš tikrųjų yra šeimininkas.
Ankstų spalio 22-osios rytą D.Mateschitzas pralaimėjo kovą su kasos vėžiu. Jam buvo 78-eri.
Jis buvo atsisakęs chemoterapijos ir naudojosi alternatyviosios medicinos metodais.
Tą dieną daugiau nei 13 tūkstančių jo vadovaujamos „Red Bull“ bendrovės darbuotojų gavo elektroninį laišką su liūdna žinia, adresuotą „Brangiems buliams!“
Po to įmonė greitai vėl grįžo prie įprasto darbo ritmo. Didi, kaip D.Mateschitzas be galo pagarbiai buvo vadinamas gimtojoje Austrijoje, to būtų tikrai norėjęs.
Jau kitą dieną, prieš „Formulės 1“ pasaulio čempionato JAV Didžiojo prizo lenktynes Ostine, tolimoje Teksaso valstijos sostinėje, nebuvo tylos minutės. Tik plojimai žmogui, kuris padarė revoliuciją ne tik gėrimų pramonėje, bet ir lenktynių sporte.
„Ačiū, Didi“, – toks užrašas buvo švieslentėje. Paskui žiūrovų tribūnas užliejo britų roko grupės „The Rolling Stones“ atliekama „Start Me Up“.
Tai buvo mėgstamiausia D.Mateschitzo muzikos grupė.
„Jis padarė tai, apie ką kiti niekada nepagalvojo, kad tai įmanoma“, – sakė Sebastianas Vettelis (35 m.).
Šis vokietis, atstovaudamas „Red Bull Racing“ komandai 2010–2013 m., net keturis kartus iškovojo pasaulio čempiono titulą.
Komandos vadovas Christianas Horneris (49 m.) džiaugėsi, kad D.Mateschitzas dar sulaukė ir dabartinio „Red Bull Racing“ ekipos nario olando Maxo Verstappeno (25 m.) antrosios pergalės „Formulės 1“ lenktynėse.
„Didis žmogus, vienas iš nedaugelio tokių, kurie padarė gerų dalykų daugeliui žmonių visame pasaulyje ir daugelyje sporto šakų“, – kalbėdamas per JAV Didžiojo prizo lenktynes Ostine sakė Ch.Horneris.
Energinio gėrimo „Red Bull“ išradėjas, sporto rėmėjas, žiniasklaidos kūrėjas ir multimilijardierius. D.Mateschitzui, kurio turto vertė siekia 27,8 mlrd. eurų, „Forbes“ žurnalas turtingiausių pasaulio žmonių sąraše skyrė 51-ąją vietą.
Tvirtas kaip ūkininko spinta vaikinas. Avių, galvijų ir kiaulių augintojas, žirgyno ir Fidžio salynui priklausančios nedidelės Laudalos salos su itin prabangiu kurortu savininkas.
Nekilnojamojo turto magnatas, kuriam ir jo gimtojoje Austrijoje priklausė nemažai kaimo sodybų ar biuro pastatų. Jis nuosavame Zalcburgo oro uosto angare kolekcionavo sportinius lėktuvus kaip kiti žaislinius automobilius.
Kol vieni dar skaitė nekrologus apie D.Mateschitzo mirtį, kiti jau domėjosi, koks likimas laukia jo imperijos.
„Red Bull“ bendrovė – paprasta ir kartu sudėtinga.
Viena vertus, tai lengvai suprantama, nes D.Mateschitzui priklausė tik 49 proc. „Red Bull“ akcijų. Bendrovė savo ruožtu tėra milžiniška rinkodaros mašina.
„Red Bull“ neturi nei pardavimų komandos, nei energinio gėrimo išpilstymo įrenginių. Visa tai iki šiol atlieka Austrijos Forarlbergo žemės bendrovė „Rauch Fruchtsafte“. Iš tikrųjų „Red Bull“ bendrovė – tik idėja. Ir ją valdė vienas D.Mateschitzas, nepaisant turimo mažo akcijų paketo. Dėl to, žinoma, dabar padėtis sudėtinga.
Kam ateityje priklausys lemiamas žodis dėl imperijos ateities? Kas ką paveldi? Kam apskritai priklauso 51 proc. akcijų dauguma?
Norint visa tai suprasti, reikia dar kartą pažvelgti į spalvingą Didi gyvenimą. Jis bent jau verslumo prasme bylojo apie jo lankstų mąstymą.
Dešimt metų Dietrichas Markwartas Eberhartas Mateschitzas, mokytojo sūnus iš nedidelio Štirijos žemės miestelio Sankt Mareino, studijavo ekonomiką Vienoje.
Paskui dirbo garsaus prekės ženklo „Jacobs Kaffee“ ir asmeninės higienos bei dantų pastos gamintojos „Blendax“ prekybos atstovu ir rinkodaros specialistu.
D.Mateschitzas tarnybinės „Blendax“ kelionės į Tailandą metu 1982-aisiais atkreipė dėmesį į energinį gėrimą „Krating Daeng“. Šis Azijoje populiarus saldus gėrimas tailandiečio verslininko Chaleo Yoovidhyos (1923–2012) šeimą padarė turtingą.
„Krating Daeng“, kuris tapo energinio gėrimo „Red Bull“ („Raudonasis bulius“) pagrindu, D.Mateschitzas itin sėkmingai pritaikė Vakarų rinkai. 1987-aisiais kartu su Ch.Yoovidhya jis įkūrė bendrovę „Red Bull“. Austrui buvo patikėtas licencijų verslas.
Iki „Red Bull“ pristatymo 1987-aisiais D.Mateschitzas atliko rinkos tyrimą. Energinį gėrimą išbandę savanoriai įvertino: siaubingas. Skonis? Kaip skystų saldainių guminukų.
D.Mateschitzas mielai pasakojo „Red Bull“ istoriją. Ji atskleidžia, kaip kvailai jam galiausiai atrodė rinkos tyrimas ir visų aplinkinių nuomonė. Todėl, kad energinio gėrimo sėkmės istorija tik patvirtino jo nuojautą, kuri nuo to laiko jo niekada nenuvylė.
D.Mateschitzui buvo 43-eji, kai „Red Bull“ iš Austrijos užkariavo pasaulį pasitelkusi reklamas ir šūkį „Red Bull“ suteikia sparnus“. Jį sukūrė tuo metu dar jaunas reklamos specialistas Johannesas Kastneris. Jo įkurta ir garsi tapusi reklamos agentūra iki šiol rūpinasi „Red Bull“ įvaizdžiu.
Daugelį metų sėkmingo prekės ženklo mitą lydėjo gandai apie paslaptingus gėrimo priedus. Bet stebuklingas „Red Bull“ receptas tėra krūva cukraus su dar daugiau kofeino.
Visi tie murmėjimai ir iš pradžių pasirodę gėrimo pardavimo draudimai, pavyzdžiui, Vokietijoje, dėl prekės ženklo paslaptingumo veikiau davė naudos, o ne pakenkė.
Siekdamas prekės ženklą „Red Bull“ padaryti dar populiaresnį D.Mateschitzas maždaug trečdalį gauto pelno įliejo į didžiausią, kokią galėjo rasti, reklamos sceną – pasaulio sportą.
Iš pradžių austrų verslininkas skatino ekstremalaus sporto šakas, kurias itin palankiai vertino jaunimo auditorija, su šūkiu „Daug rizikos, dar smagiau“.
2012-ųjų spalio 14-ąją buvo pasiektas tikrąja šio žodžio prasme aukščiausias šios rūšies rinkodaros taškas. Tuomet iš Zalcburgo kilęs Felixas Baumgartneris iš 38 969 m aukščio iššoko iš specialios helio baliono kapsulės.
Tik specialų kostiumą vilkintis nutrūktgalvis, ekstremalių šuolių parašiutu rekordininkas, kaskadininkų triukų koordinatorius, tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu garso greitį be motorinio variklio pagalbos.
F.Baumgartneris pagerino ne tik šuolio parašiutu pasaulio, bet ir laisvo kritimo greičio rekordą. 43 metų austras sveikas ir gyvas pasiekė Žemę.
Porą milijonų eurų kainavusio reklaminio projekto „Red Bull Stratos“ finalinė stadija buvo arbatpinigiai, palyginti su viešųjų ryšių akcijos verte.
D.Mateschitzas biure viskam dirigavo. Jis niekada per daug nesigilino į bendrovės struktūras, nemėgo skaityti pranešimų. „Akimis perbėgdavau tik trumpas santraukas. Daug ką bendrovėje darome žodžiu, tiesiogiai, be didelių hierarchijos barikadų“, – sakė D.Mateschitzas.
Klientams senstant D.Mateschitzas ir toliau investavo. Jis prisijungė prie kelių ledo ritulio klubų, „Formulės 1“ ir aukščiausio lygio futbolo.
Buvusios Rytų Vokietijos „RB Leipzig“ klubas, gavęs „Red Bull“ milijonus, pirmą kartą klubo istorijoje šiais metais tapo Vokietijos futbolo sąjungos taurės nugalėtoju, neseniai per Čempionų lygos mūšį įveikė net Madrido „Real“.
RB reiškia „RasenBallsport“, nes futbolo funkcionieriams „Red Bull“ buvo per daug reklaminis pavadinimas. Nors raidės RB ir buliai logotipe niekam nekelia abejonių, kokiai gėrimų bendrovei atstovaujama.
Trečią verslo stadiją D.Mateschitzas pradėjo tuomet, kai kopdamas aukštyn nebenorėjo, kad jam trukdytų kritikai. Jie kartais apgailestaudavo dėl ekstremalaus sporto atstovų žūties, kartais – dėl futbolo išpardavinėjimo.
Austrų verslininkas pats įkūrė žurnalus ir transliuotojus, kaip antai „Servus TV“, kurie nuo šiol džiaugėsi jo didžiulės imperijos laimėjimais.
Dabar D.Mateschitzo įsteigtas „Red Bull Media House“ laikomas antra pagal dydį Austrijos žiniasklaidos bendrove – po nacionalinio visuomeninio transliuotojo ORF (Österreichischer Rundfunk).
Austrų verslininkas sukūrė perpetuum mobile – nuolat judantį amžinąjį variklį. Viskas dėl skardinės su raudonu užrašu „Red Bull“, kuri pasaulyje vis labiau populiarėjo ir galiausiai užkariavo net JAV. Praėjusiais metais buvo parduota beveik dešimt milijardų „Red Bull“ skardinių 172 šalyse. Apyvarta – 7,8 mlrd. eurų. Grynasis pelnas – 1,1 mlrd. eurų.
D.Mateschitzas palaipsniui dingo iš viešumos.
„Jis vengia žmonių“, – sakė jo 30 metų sūnaus Marko motina, buvusi slidinėjimo instruktorė Anita Gerhardter (56 m.) Dabar ji – D.Mateschitzo fondo „Wings for Life“ vadovė.
D.Mateschitzo sūnus Markas ir jo motina A.Gerhardter laikomi galimais paveldėtojais.
Trečia įvardijama 39 metų Marion Feichtner, kelionių agentūros savininkė ir ilgametė D.Mateschitzo draugė, kurios jis niekada nebuvo vedęs.
Ne tik jo asmeninių santykių, antrinių bendrovių, investicijų ir gudrybių džiunglės dabar turi būti išnarpliotos ir galbūt iš naujo surūšiuotos.
Fondai dėl ilgalaikių sutarčių turi daug įsipareigojimų, ypač sporto versle. Visa kita galima tiesiog parduoti.
Pirmiausia 51 proc. „Red Bull“ akcijų savininkas turi nustatyti bendrovės ateities gaires. Tokiam darbui Yoovidhyų klano galva 72 metų Chalermas Yoovidhya per senas.
Jo sūnus Vorayuthas (40 m.), pravarde Bosas, nuo 2012-ųjų pasirinko bėglio gyvenimą. Tai nutiko po to, kai Tailando sostinėje Bankoke apsvaigęs nuo narkotikų jis savo „Ferrari“ mirtinai sužalojo policininką, važiavusį motociklu.
Bet Ch.Yoovidhya bendrovės „Red Bull“ vadovavimo neperleis ir D.Mateschitzo sūnui Markui. Tiesiog per didelė verslo imperija. Kokia išeitis?
Į viešumą iškilo dar viena „Red Bull“ įkūrėjo paslaptis.
Šveicarė Ursula Armijo-Knobel (71 m.) atskleidė, kad buvo D.Mateschitzo sužadėtinė. Jie susipažino 1975-ųjų vasarį per slidinėjimo atostogas Austrijoje.
Tuo metu D.Mateschitzui buvo 31 metai, jai – 25-eri. Po daugelį mėnesių trukusių šiltų jausmų Ursula vasarą atvyko gyventi pas mylimąjį į Vieną. Tuo metu D.Mateschitzas dirbo „Jacobs Kaffee“ rinkodaros specialistu.
Šveicarės teigimu, jis buvo labai pavydus, netikėtai grįždavo namo norėdamas patikrinti, ką ji daro. Pasak U.Armijo-Knobel, jis buvo labai sunkaus charakterio.
Jie susižadėjo. D.Mateschitzas padovanojo Ursulai juodojo onikso žiedą su briliantais ir auksinį sužadėtuvių žiedą su įspaudu: „Didi Mateschitz 1.11.1975“.
Jie tris savaites atostogavo Tunise. Pasak Ursulos, tas laikas buvo tikra kankynė dėl Didi pavydo. 1976-ųjų vasaros pradžioje U.Armijo-Knobel su D.Mateschitzu išsiskyrė.
„Kai suprasiu, kad tu esi man skirta moteris, atvyksiu tavęs pasiimti“, – pareiškė D.Mateschitzas. Bet jo U.Armijo-Knobel daugiau niekada nematė.
Parengė Ona Kacėnaitė
